Dr. Erika Vaiginienė – socialinių mokslų daktarė, pokyčių ir strateginio valdymo specialistė, jau daugiau nei du dešimtmečius dirbanti tiek akademinėje erdvėje, tiek su valstybės politikos formavimu. Ji dėsto Vilniaus universitete, kur ugdo būsimus lyderius, o visuomenėje žinoma ir kaip viena iš nacionalinės vizijos „Lietuva 2050“ kūrėjų. Mokslininkė ne tik tyrinėja strateginius procesus, bet ir akcentuoja kultūros, tautosakos bei identiteto svarbą, kuri, pasak jos, tampa kertiniu pagrindu ateities vizijoms ir inovacijoms.
Diskusijų festivalyje „Būtent“ „GILU fondo“ organizuotoje diskusijoje „Marija Gimbutienė – Naujosios Europos vizijos regėtoja“ E. Vaiginienė dalijosi mintimis apie tai, ką iš M. Gimbutienės galime pasiskolinti šiandien – tiek mokslininkai, tiek politikos formuotojai, tiek verslo lyderiai. Apie Gimbutienės įtaką ir drąsą remtis intuicija plačiau kalbamės šiame interviu.
– Diskusijoje jūs pabrėžėte, kad Gimbutienės metodas buvo paremtas pajauta. Kuo ši geba yra svarbi šiandien?
– Moksle esu daugiau nei dvidešimt penkerius metus, ir galiu patvirtinti – pajauta ateina ne iš karto. Ji atsiranda tada, kai matai daug sričių, kai pradedi jungti disciplinų perspektyvas. Gimbutienė labai daug analizavo tautosaką, ieškojo sąsajų tarp mitologijos, istorijos ir archeologijos. Kartais faktiniai duomenys dar nesurinkti, bet pajauta jau sako: „Čia reikia kasti giliau“. Mokslinė pajauta taip pat atsiranda ir iš taip vadinamų „paradata“, t. y. duomenų apie mokslinių duomenų rinkimo procesą, kuris taip pat suformuoja pajautą apie tiriamąjį objektą, nors ne visuomet gali ją iš karto įrodyti. Gimbutienė buvo kritikuojama, kad rašė tai, ko negalėjo įrodyti, tačiau vėliau jos įžvalgas patvirtino kiti tyrėjai. Tai man – didžiausias įrodymas, jog intuicija yra ne silpnybė, o mokslinio darbo galia.
– Ar ši Gimbutienės drąsa įkvėpė ir jus pačią?
– Taip, labai. Kai susiduri su kritika, neretai abejoji – ar eini teisingu keliu. Sužinojusi apie Gimbutienės veikimą, atėjo ramybė: vadinasi, viską dariau gerai, reikia eiti toliau. Aš pati taikau intuicijos (numatymo) metodus strateginiame valdyme, ir rezultatai dažniausiai būna labai geri. Būtent tai įkvepia drąsos ne tik man, bet ir jauniesiems lyderiams, kuriuos mokau universitete.
– Jūs buvote viena iš strateginės vizijos „Lietuva 2050“ kūrėjų. Kaip šis darbas susisieja su Gimbutienės palikimu?
– Labai tiesiogiai. Kurdami viziją daug dėmesio skyrėme žmonių balsams – jų žodžiams, jų pasakojimams. Analizavome tekstus, gautus iš šimtų dalyvių, kurie dalyvavo susitikimuose visoje Lietuvoje. Ir čia pajutau, kad tautosaka yra giliai įsišaknijusi žmonių pasąmonėje, todėl ji padeda suprasti žmones – jų pasaulėvaizdį, jų identitetą. Tuo įsitikinau atlikusi Lietuvos himno žodyno ir žmonių naudojamus išsireiškimus apie Lietuvos vizijas, palyginimą. Tai reiškia, kad mūsų kultūrinis stuburas yra gyvas, aktualus. Tai įkvėpė ir mūsų darbą: norėjome vizijos, kuri būtų suprantama kiekvienam Lietuvos gyventojui, o ne vien siauram ekspertų ratui.
– Jūs kalbėjote ir apie ryšį su gamta kaip apie kertinę vertybę.
– Nė viena grupė, kurią analizavome, neapeidavo šio klausimo. Ryšys su gamta yra mūsų identiteto dalis. Tai irgi pabrėžė Gimbutienė. Ir šiandien, kai kalbame apie technologijų progresą, apie konkurencingumą, ryšys su gamta yra tarsi atsvara – jis padeda išlaikyti darną. Gimbutienė sakė: gyvenimo vertė matuojama tuo, kiek mokame pasiimti iš jo grožio ir šviesos, kiek einame su tikėjimu ir meile. Tai galioja ir šiandien.
– Kaip šias idėjas perteikiate savo studentams, būsimiesiems lyderiams?
– Labai paprastais pratimais. Pavyzdžiui, mano studentai, rengdami savo gyvenimo viziją, visada mato savo ateitį sąsajoje su Lietuvos gamta. Arba, kalbant apie interesų konfliktus, sakau: sustokite ir paklauskite savęs, ar šis konfliktas nėra jūsų pačių viduje. Nes labai lengva pamatyti problemą kitame, bet sunku suvokti ją savyje. Naujosios technologijos suteikia įrankius, bet nepašalina poreikio pažinti save. Gimbutienės pavyzdys čia labai svarbus – ji parodė, kad net mokslas gali būti grįstas jautrumu, drąsa ir gebėjimu klausytis.
– Jei reikėtų trumpai nusakyti, ką šiandien iš Gimbutienės palikimo turėtume įsisąmoninti, kas tai būtų?
– Kad mūsų identitetas jau yra – mums jo nereikia sukurti iš naujo. Reikia tik ištraukti, kas slypi mumyse: mūsų kultūroje, tautosakoje, ryšyje su gamta. O tam reikia pajautos – jautrumo, kurį Gimbutienė laikė tikruoju pažinimo metodu.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
