Lėtą kūrybą puoselėjančios „Verpėjos“: šiuolaikinėje visuomenėje labai daug spaudimo

Susitikti su Laura susitarėme Kabeliuose, tačiau stoti mums teko dar pakelėje į šį kaimą – moteris paaiškino, kad ji užtruko padėdama pervesti karves. „Karvių nepaskubinsi“, – ji nusišypso man, o kadangi dar likęs geras kelio galas, aš išlipu iš automobilio, jungiuosi diktofoną ir keliauju kartu. Atrodo, kad skuba, atvykus iš miesto, iš karto rimsta. 

Jau septintus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai keliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių bei išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Užmezgimas

Laura Garbštienė nepriklausomą meno iniciatyvą „Verpėjos“ Varėnos rajone pradėjo 2017 m. Tarpdisciplininio meno kūrėja pasakoja, kad baigusi studijas Vilniaus dailės akademijoje pajuto ramybės ir gamtos troškimą.

„Nėra taip, kad vaikystėje svajojau turėti ūkį ar gyventi kaime. Aš neturėjau senelių, pas kuriuos vaikystėje važiuočiau ir matyčiau, kaip ten ganomi gyvuliai. Bet mano abu tėvai užaugę kaime, tai yra kažkoks palikimas genuose“, – sako pašnekovė.

Kadangi Dzūkija jai nebuvo svetima, ji čia ir nusprendė įsikurti. Tik greitai suprato, kad skurdi žemė kliudo jos planams pačiai augintis maistą. Tad Laura ėmė dairytis kitų idėjų ir taip jos gyvenime atsirado avys – su jomis anksčiau ji neturėjo jokios patirties.

„Pamačiau, kad yra tokių labai mažų avyčių, kurios gali ganytis skurdžiose pievose“, – pažintį su šiais gyvūnais prisimena Laura. Dabar avys – neatsiejama „Verpėjų“ dalis.

Visgi bėgant laikui kūryba neapleido jos minčių, moteris sako pajutusi, kad vis tik pasiilgo kultūrinės veiklos. Todėl lydima vidinio impulso ėmė rengti mažus simpoziumus. Vienas iš jų buvo skirtas verpimui – beveik tik senolių prisiminimuose gyvam amatui.

„Mes pagalvojom: reikia pabandyt pakviesti ir pažiūrėt, ar norės žmonės sąsajas su protėviais dar pabandyti užmegzti“, – paaiškina pašnekovė.

„Susikviečiau keletą menininkių ir po to pakvietėm visus, kas nori, nusikelti nuo aukšto savo močiučių paveldėtus verpimo ratelius ir pasimokyti verpti. Pakvietėm senoles. Tai buvo kaip ir meno renginys, bet kartu galėjome per kažkokią praktiką suburti visokius žmones – ir įvairaus amžiaus, ir įvairios patirties. Buvo tokia pažintis“, – pasakoja ji.

Vienas iš šių pirmųjų renginių ir vadinosi „Verpėjos“, o galiausiai šis pavadinimas ir prilipo.

Verpėjos

„Verpėjų“ siekis – tyrinėti ir permąstyti tradicines kaimiškos gyvensenos ir gamtos saugojimo temas. Sutelkiami įvairūs menininkai, kaimo kūrėjai ir gamtininkai, kurių bendradarbiavimo metu gimsta tarpdisciplininės dirbtuvės, simpoziumai ir parodos.

„Verpėjos“ taip pat kuruoja Marcinkonių stoties galeriją ir vykdo tarptautinę meno rezidencijos programą „Kūrybinė ganykla“.

Nuo popieriaus dirbtuvių iki iš lauko virtuvėlės sukurtos skulptūros, nuo maisto ekspedicijos Dzūkijoje iki vilnos dažymo, nuo šamaniškų būgnų dirbtuvės iki lino raižymo – rezidentų darbai kalba apie natūralumą ir kūrybinį ryšį su aplinka.

Pasak Lauros, menininkai ypač daug dėmesio skiria ekologijos temai ir yra ištroškę tiesioginių patirčių su gamta, tačiau jos dažnai būna nepasiekiamos, todėl ši iniciatyva suteikia jiems išskirtinę galimybę.

„Menininkai rezidencijoje turi galimybę patirti, kad yra dalis tos kažkokios sveikos sistemos, į kurią dabar neįmanoma grįžti“, – nurodo „Verpėjų“ įkūrėja.

„Šiuolaikinėje visuomenėje labai daug lūkesčių, spaudimo, kad būtum pirmesnis, geresnis“, – teigia ji, todėl kūryba tokioje aplinkoje yra tarsi priešprieša miesto skubai ir vartojimui. Pašnekovė pažymi, kad reziduojantys menininkai raginami ne švaistyti, o veikiau įprasminti savo laiką. Vietoj greitų kūrinių puoselėjamas lėtas kūrybos procesas, meno tyrimai.

„Tai nėra produkcijos rezidencija ir greitai kažką sukurti nėra mūsų prioritetas“, – akcentuoja Laura.

„Kūrybos kartais būna per daug. Atrodo, kodėl, ką po to su tais kūriniais daro?“ – svarsto ji.

Laikas ir detalės

Būtent gamta ir gyvuliai priverčia sulėtinti gyvenimą. Tai aš ir pati pajaučiu mums toliau tęsiant kelionę su karvėmis. O avių ganymas yra viena iš „Verpėjų“ rezidentų pareigų – su jomis rezidentai kiekvieną dieną pasitinka ir išlydi saulę. Pasak Lauros, toks ritmas ir disciplina veikia ir kaip meditacija, leidžianti pamatyti tai, ko miestas neleidžia.

„Nuolat stebi, kaip keičiasi laikas, kiekviena diena vis kažkokia kitokia pasirodo, nes būdamas mieste tu niekada nepamatytum tiesiog detalių, kas visai įdomu. Prisitaikai prie dienos ciklo ir metų laikų ritmo, o tai yra taip, pasirodo, prarasta ir svarbu. Mieste tiesiog mes galime bet kaip daryti, nes šviesą įsijungi ir gyveni sau“, – pažymi pašnekovė.

Gamtos ritmas ir net tokie įvykiai kaip gyvulių netektys keičia požiūrį į tarpusavio ryšius, sudėlioja prioritetus. Tai taip pat augina pagarbą aplinkai.

„[Pamatai], kad ta bendruomenė nėra keletas žmonių iš profesinio rato, bet ji platesnė ir joje yra ir žmonių, bet kartu ir visi kiti – ne žmonės – ir su augalais kiek bendrauji, ir su gyvūnais aplinkui“, – sako menininkė.

„Ir tos problemos, kurios anksčiau atrodė svarbios, dabar nebeatrodo tokios“, – pripažįsta pašnekovė.

Todėl, nors ateityje „Verpėjos“ ir nori kiek padidinti kviečiamų rezidentų skaičių, bet labiau plėstis neplanuoja, vietoj kiekybės renkasi daugiau kokybės.

„Dabar kažkokio žmogiško mastelio norisi“, – paaiškina Laura.

Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.