„Teatras negali išgelbėti, teatras gali padėti. Joks menas negali išgelbėti“, – 2001-aisiais įrašytame pokalbyje sakė legendinis teatro ir kino aktorius Algimantas Masiulis (1931–2008). LRT KLASIKOS laidos „Laikas kultūrai“ rubrikoje „Mohikanai“ – A. Masiulio prisiminimai, kaip netikėtai jo gyvenimo keliai pasuko į teatro pasaulį, kur šis sutiko legendinius režisierius: Juozą Miltinį, Joną Vaitkų, Gytį Padegimą. Pastarasis pripažino, jog darbas su maždaug jo tėvo amžiaus itin reikliu aktoriumi buvo didžiulė intelektinės įtampos mokykla.
Pas Miltinį norėjo įsidarbinti sekretoriumi
A. Masiulis yra vienas žinomiausių Lietuvos teatro ir kino kūrėjų. Daugiau nei pusę amžiaus šis talentingas menininkas atidavė teatro scenai. Panevėžio ir Kauno dramos teatruose aktorius sukūrė per 150 vaidmenų. Miręs 77-erių, keletą paskutinių gyvenimo metų A. Masiulis kovojo su sunkia liga, tačiau ir tada vis atvykdavo skaityti į radiją ir svajojo suvaidinti karalių Lyrą. Tiesa, A. Masiulio keliai į teatro pasaulį pasuko visai netikėtai.
Pats A. Masiulis pasakojo, kad jo tėtis sekmadieniais po bažnyčios vesdavosi žiūrėti teatro spektaklių.
„Noras per meną pamatyti kitą pasaulį, kartais visai net ezoterinius dalykus, vis tiek ateina. Aš pats esu savaip tikintis. Žinote, knygos sugadina arba apgadina žmogų. Aš, taip sakant, turiu savo būdą. Su amžiumi tas atėjo, kai pajutau aplinkui daug tuštumos. Aš supratau, kad šitame pasaulyje negalima rasti išsigelbėjimo.
Net darbas, kai sakoma, žmonės ilgai gyveno ir buvo sveiki, nes visą laiką nuo ryto iki vakaro dirbo – čia yra daug tiesos, bet ar tas darbas yra prasmingas, ar tas darbas yra tik tau dėl pinigų, ar tu dirbi dėl šeimos, dėl tėvynės?“ – prieš daugiau kaip 20 metų mintimis dalijosi aktorius.
Menininkas galvojo, jog teatro aktoriai yra tarsi pusdieviai, todėl pats buvo įsitikinęs, kad teatrui yra netinkamas. Būsimas artistas į teatro pasaulį pasuko šito net nesiekdamas.
„Ieškodamas duonos kąsnio pagalvojau, kad reikia persikelti į Panevėžį. Ir man vienas draugas, kuris dirbo teatre, sako: „Aš galiu tau padėti įsitaisyti sekretoriumi“, – pasakojo A. Masiulis.
Jis prisimena tąsyk susitikęs su režisieriumi Juozu Miltiniu jo darbo kabinete. Šis paklausė, ką A. Masiulis moka, o būsimasis aktorius atsakė šiek tiek išmanantis raštininko profesiją. Tada, kaip prisimena A. Masiulis, režisierius paklausė, ar šis nenorėtų tapti aktoriumi.
„Žiūriu, tu aukštas, gražus berniukas. Toks ilgas, plonas – ačiū Dievui, kol kas.“ Atsimenu labai gerai: „Ačiū Dievui, kol kas.“ Aš, atsimenu, nuraudau, taip sumišau, nes turbūt pasąmonėje buvo tas [noras]. Tada sako: „Pramok porą eilėraščių, kokią pasakėčią, atvažiuok po dviejų savaičių – aš tave patikrinsiu. Gal tu man tiksi į studiją“, – atsiminimais apie J. Miltinį dalijosi A. Masiulis.
Vėliau režisierius J. Miltinis paklausinėjo būsimojo aktoriaus įvairių profesinių dalykų.
„Tikrino orientaciją, intelektą, apsiskaitymą – J. Miltiniui tai buvo būtina sąlyga. J. Miltinio principas buvo toks: „Reikia klausyti, žiūrėti, skaityti, liesti, ragauti tik tai, kas yra aukščiausios klasės. Nešiukšlinkit savęs nevertinga, antrarūše informacija“, – prisiminė menininkas.
Kalbėdamas apie tai, ką gali teatras, legendinis aktorius sakė, kad šis gali tik padėti šiuolaikiniam žmogui.
„Teatras turi statyti tai, kas gelbėtų tą visuomenę, (...) Teatras negali išgelbėti, teatras gali padėti. Joks menas negali išgelbėti“, – 2001-ųjų įraše kalbėjo A. Masiulis.
Miltinis buvo tarsi griežta mama
A. Masiulis pažymėjo, kad J. Miltinis labai mylėjo gyvenimą ir žmones. Tiesa, šis režisierius kėlė itin aukštus reikalavimus savo mokiniams. Dirbant su J. Miltiniu, anot A. Masiulio, aktoriai buvo mokomi tarsi griežtos mamos.
„Iš J. Miltinio aš daugiausia atsimenu, ką patyriau gero. Aš iš J. Miltinio išmokau ne tik kad darbą reikia padaryti dėl paties darbo, bet ir užaugo tokia savigarba. Gėda – dar reikia turėti bent kiek išdidumo ir nenešti nebaigto, nešvaraus, mikčiojančio, supainioto, banalaus, neįdomaus darbo į savo koncepciją. Negaliu aš žiūrėti bjaurių dalykų“, – profesinį gyvenimą reflektavo aktorius.
Jis pasakojo galiausiai išėjęs iš Panevėžio dramos teatro, nes jį itin sukrėtė bičiulio savižudybė. Taip pat, aktoriaus akimis, režisierius J. Miltinis repeticijų metu jau „pavargdavo“. Tiesa, legendinis aktorius atvirai sakė, kad tuo metu išeiti iš teatro buvo paprasčiau, mat šis sulaukdavo itin daug pakvietimų vaidinti kine. A. Masiulis teigė kine siekęs tarsi užsimiršti, bet apsvaigo dėl atsiradusios laisvės.
„Pagaliau nėra jokio viršininko. Po metų staiga pajutau: „Viešpatie, kaip tuščia sieloje. Tuščia, tuščia.“ Pinigų yra, o, kaip sakoma, laimės nėra. (...) Repertuaro nėra, juk kine retai yra gera medžiaga. Pradėjau velniškai ilgėtis teatro. Ir staiga skambutis – aš buvau tik ką grįžęs iš vieno savo filmų kažkur svieto pakrašty. Kalbėjo toks tenoras. Kaip galvojo, taip ir paklausė. Sako: „Algimantai, ar dar penkerius metus ištvertumėte teatre?“ Sakau: „Taip, tikrai.“ Sako: „Tada gal atvažiuokit pas mane.“ Tai buvo Jonas Vaitkus“, – prisiminė A. Masiulis.
Vaitkus nevaržė, bet tikslino aktorių
A. Masiulis sakė, kad tuo metu jo žmona išsigando supratusi, jog dėl vyro naujo darbo reikės išsikelti iš Panevėžio.
„Sakau: „Brangute, ką darysi – tavo toks likimas. Tau reikia važiuot, trankytis su artistu“, – pasakojo legendinis aktorius.
Teatras negali išgelbėti, teatras gali padėti. Joks menas negali išgelbėti.
A. Masiulis
Jis prisiminė, jog atvykęs dirbti su režisieriumi J. Vaitkumi suko galvą, kaip pavyks pritapti ir įsilieti į naujo darbo vyksmą.
„Pirmas vaidmuo buvo vyskupas Pandevskis Juozo Grušo „Unijoje“. Panorėjau, kad būtų daugiau lyrikos, tėviškų jausmų. J. Grušas buvo toks liberališkas žmogus, kad jis sako: „Kol aš čia parašysiu, gal, tamsta, pats sau gali parašyti keletą eilučių?“ <...> Ir štai mano gyvenimas pasisuko į kitą pusę. Net vienoje recenzijoje [spektaklis] buvo pavadintas „Masiulio renesansu“ ar kažkaip taip. Ir tikrųjų pasipylė daug vaidmenų, kokių niekados nebuvau vaidinęs“, – atviravo A. Masiulis.
Jis sakė, kad po kurio laiko, dar dirbant su režisieriumi J. Miltiniu, tobulėjančiam aktoriui norėjosi kai kurias scenas repetuoti detaliau, taip pat įtraukti daugiau stambių planų. Vėliau, dirbant su režisieriumi J. Vaitkumi, aktoriaus profesiniai lūkesčiai išsipildė su kaupu.
„J. Vaitkus manęs nevaržė – tik patikslindavo. Arba kartais duodavo labai paprastų patarimų. Net šiurpiai paprastų. [Pavyzdžiui], turi ateiti [į sceną] uždusęs, o tu stovi užkulisiuose, įeini ir tada vaidini tą uždusimą. J. Vaitkus užlėkė, užlipo ant scenos: „Taigi, labai paprasta – padaryk 40 prisėdimų ir po to eik į sceną ir nereikės nieko vaidinti, nieko daryti.“ (...) Labai konkretūs patarimai. Tarp kitko, jis tuo garsėjo“, – kalbėjo aktorius.
Santykis su režisieriais aktoriui buvo kankinanti problema
A. Masiulis pripažino, kad jo santykis su režisieriais kankino visą jo profesinį gyvenimą.
„Mane jau žmona, kolegos, kurie geriau mane pažįsta, pamoko: „Algi, liaukis ieškojęs režisieriaus-draugo.“ Sako: „Tai yra iliuzija.“ O aš vis tikiuosi“, – kalba aktorius.
Anot A. Masiulio, nė vienas režisierius jo niekuomet nepasiteiravo, apie ką šis svajoja ir kokių vaidmenų repertuaro pats norėtų.
„Žinoma, tai slegia. Tai štai čia yra dramatiška aktoriaus situacijos pusė. Žinoma, lieka vienas kelias – paklusti patarimams. Pagaliau liautis ieškojus, liautis graibius tas iliuzijas nuo dangaus“, – pasakojo menininkas.
Jis pažymėjo, kad dirbant su režisieriais dažniausiai užtekdavo mažiausios užuominos, jog aktorius mąsto kitaip, ir tada kildavo atkaklus pasipriešinimas.
„Arba kai kurie režisieriai net represuodavo. Žinoma, po to, kai buvau pakviestas į Kauno [dramos] teatrą, po to, kai išėjau iš Panevėžio [dramos teatro], pas J. Vaitkų buvau aprūpintas vaidmenimis. Jis man davė didelių, atsakingų, įvairių vaidmenų. Negaliu skųstis. Mano artimiausi, laimingiausi, vaisingiausi ryšiai kūrybine prasme, žinoma, buvo su G. Padegimu“, – pasakojo A. Masiulis.
Aktorius su dėkingumu prisiminė neįtikėtiną gausybę laimės suteikusį darbą su minėtu režisieriumi.
„Vien už [spektaklius] „Gintarinė vila“ ir „Kreditoriai“ aš jo niekada nepamiršiu. Čia buvo tokie atvejai, kuriuos artistai retai išgyvena. Laimės sekundės: 10, 20, 60 sekundžių – minutė, gali būti, bet ištisas dienas negali būti. Čia yra neįmanoma. Tai buvo tie atvejai, kai aš ir visą dieną būdavau laimingas. Nuo pat ryto aš išgyvendavau laimę, kad išeisiu į tą vaidmenį. Tai labai retas atvejis aktoriaus gyvenime“, – atvirai sakė menininkas.
Padegimas apie darbą su Masiuliu: didžiulė intelektinės įtampos mokykla
Savo ruožtu režisierius G. Padegimas prisimena su aktoriumi A. Masiuliu susipažinęs 1980-aisiais, Kauno dramos teatre. Tuo metu 28-erių režisierius ruošėsi statyti spektaklį „Gintarinė vila“. Jis pasakoja, kad tuo metu aktoriui buvo 49-eri – šis buvo savo „žmogiškos ir aktorinės brandos viršūnėje“. Tuo metu režisierius kartu su A. Masiuliu sukūrė tris legendiniam aktoriui itin svarbius spektaklius: „Gintarinę vilą“, „Kreditoriai“ ir „Mūsų miestelį“.
Mano artimiausi, laimingiausi, vaisingiausi ryšiai kūrybine prasme, žinoma, buvo su G. Padegimu.
A. Masiulis
„Man tai buvo didžiulė intelektinės įtampos mokykla. A. Masiulis buvo nepaprastai reiklus aktorius, kuris dirbo ne dėl rezultato. [Jis] visą laiką buvo procese, visą laiką gilinosi. Vienintelį tokį aktorių pažinojau, kuris negalėtų pereiti per kambarį pirmiausia nepafilosofavęs apie Platoną, Kierkegorą iki mūsų laikų. Man, kaip jaunam režisieriui, tai buvo labai svarbu.
O jis, drįsiu pasakyti, taip ištrūko iš J. Miltinio rezervato. Jis atbėgo į Kauną, pajutęs, kad subrendo, kad turi savo požiūrį, nuomonę, vertybių sistemą. Jis tiesiog nenorėjo būti sraigteliu teatrinėje J. Miltinio mašinoje. Norėjo būti žmogus, menininkas, kuris turi savo poziciją, gali ją išreikšti“, – aktorių prisimena G. Padegimas.
Režisierius pažymi, kad juodu su legendiniu aktoriumi siejo įdomi kūrybinė draugystė. Tiesa, pasak G. Padegimo, tarp menininkų niekada nebuvo familiaraus bendravimo.
„Visada vienas kitam sakėme „jūs“. Toks įdomus dalykas, kad jis faktiškai buvo mano tėvo amžiaus. Jam režisierius nuo J. Miltinio [laikų] buvo kažkas tokio, ko jis ne tai, kad bijotų, [bet] ką jis labai gerbtų. Ir aš net dažnai būdavau tokiose nejaukiose situacijose – jo tokia didžiulė pagarba.
J. Miltinis visada norėjo, kad aktoriai, kurie filmuojasi po plačią tarybinę tėvynę kabutėse, visada jį vežtųsi [kartu]. Ir mane labai šokiravo, kai A. Masiulis pakvietė mane skristi į Baku, į filmavimą. Aš labai suglumau ir visaip išsisukinėjau, bet jis buvo kartais ir įžeidus, kai nepriimdavai jo tokių nematerialių dovanų“, – kalba menininkas.
Galop G. Padegimas išskrido su A. Masiuliu į Baku vykusius filmavimus.
„Aišku, ten aplink jį šoko visa kino studija. Ir tos nepelnytos garbės teko ir man. Man buvo labai nejauku. Tai mes dirbome turbūt iki mano išėjimo iš Kauno [dramos] teatro – iki 1999 metų. Tai kiek čia būtų? Turbūt 19 metų. Teatre sukūrėme gal 10 spektaklių, televizijoje, radijuje. Daug mačiau įvairių aktorių, bet darbas su Algimantu – tas [jo] dabar galbūt nesuvokiamas preciziškumas... Kai spektaklis statomas labai greitai, susibėgama rezultatui, nebūna pakankamos analizės. Toks teatras Algimantui būtų visiškai nepriimtinas“, – teigia režisierius.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
