„Kanonas nėra „hitų sąrašas“, kurį gali suformuoti politikų paskirta komisija“, – LRT RADIJO laidoje „LRT aktualijų studija“ sako istorikas Aurimas Švedas, reaguodamas į kultūros ministro Šarūno Biručio siūlymą suformuoti Lietuvos kultūros kanoną. Ši idėja sulaukė prieštaringų vertinimų – kritikai baiminasi, kad tokio sąvado sudarymas gali būti politizuotas, ir teigia, jog siūlymas visiškai neatitinka laikmečio aktualijų. Savo ruožtu Š. Birutis tvirtina, jog kanono esmė – formuoti bendrą kultūrinę tapatybę, o jį sudarant politikai neturėtų dalyvauti.
Buvusio ir dabartinio ministrų nuomonės nesutampa
Š. Birutis sako besidžiaugiantis, kad Lietuvoje prasidėjo diskusija apie kultūros kanoną, tačiau pabrėžė, jog jam nepriklauso šios idėjos autorystė. Anot jo, sąvoka egzistuoja jau seniai, o idėja turėti tokį kanoną taip pat nėra nauja.
Taip pat skaitykite
„Kultūros kanonas pirmiausia padeda aiškiau suvokt, kas mes esame kaip tauta, kaip kultūra, kaip visuomenė. Ir tai būdas perduoti bendrus vertybinius, istorinius atminties pagrindus. Jeigu žiūrėtume apibrėžimą „kultūros kanonas“, tai iš tikrųjų galima įvardinti, kad mes perduodame civilizacijos kodą arba formuojame bendrą kultūrinę tapatybę“, – komentuoja kultūros ministras.
Anot jo, formuojant kultūros kanoną yra bandoma ieškoti bendrų sąlyčio taškų, vertinant kultūrą, identitetą ir vertybes.
„Tai gali pavykti. Aš sutinku, kad gali būti kitokių nuomonių, ir labai gerai, kad jų yra, visos tos nuomonės gerbtinos, bet iš karto pasakysiu, kad ne visi, kurie oponuoja, būtinai turi tame dalyvauti. Nors kai kas sako, kad <...> gali būti, vadinasi, baimė, jog tai gali būti politizuota. Atmetu iš karto – jokiu būdu. Politikai mažiausiai turi dalyvauti kuriant tokį kanoną. Ir aš niekaip asmeniškai nedalyvaučiau, ir nemanau, kad kiti politikai turėtų dalyvauti“, – teigia Š. Birutis.
Pasak jo, pati kultūros bendruomenė galėtų atrasti vardiklį, kuris padėtų atskirti, kas turi patekti į kanoną.
„Ir jisai tikrai nėra kažkoks šventraštis, nekintamas. Jis galėtų būti kintamas. Ir esminis dalykas, kad vyktų nuolatinė diskusija apie tai. Ir kanonas, tikrai nereikia suprasti, kad tai nekintamas. Galbūt pats žodis, pats terminas „kanonas“ suponuoja, kad tai turėtų būt nekintama, bet ir Konstitucija yra keičiama, jeigu reikia“, – aiškina pašnekovas.
Galbūt pats žodis, pats terminas „kanonas“ suponuoja, kad tai turėtų būt nekintama, bet ir Konstitucija yra keičiama, jeigu reikia.
Š. Birutis
Tuo tarpu buvęs kultūros ministras Simonas Kairys pažymi, kad diskusija dėl Lietuvos kultūros kanono visiškai nepataiko į laikmečio aktualijas.
„Dabar tai yra sena idėja, apie kurią kalbėjo, tikrai ministras šiuo atveju yra teisus, ne jis pats, bet tokie asmenys kaip, pavyzdžiui, [Arvydas] Juozaitis ir panašiai. Matėm, kaip buvo pasiruošta šitos idėjos tokiam restartui, stebėjome – vyko Lietuvos kultūros kongresas. Ministras labai daug kalba apie procesų nepolitizavimą, bet tame kongrese buvo baisiai įdomių dalykų. Kiekvienas pranešėjas kažkodėl gaudavo raudoną rožę po savo kalbos“, – sako S. Kairys.
Kalbėdamas apie dabartinio ministro darbo pradžią, S. Kairys įžvelgia norą reabilituoti sovietinę kultūrą Lietuvoje.
„Tai, patikėkit, šito kanono kontekste būtų daug diskusijų ir apie tą pačią Salomėją Nėrį, ir panašiai. Ir galbūt tai yra tikslas dar kartą visus supriešinti ir pasiginčyt. Na, nes iš tikrųjų klausimai yra labai aštrūs ir paveikslą reikia matyti visą“, – teigia buvęs kultūros ministras.
Savo ruožtu Š. Birutis sako, kad suformuotas kultūros kanonas neskaldytų visuomenės, o šnekėdamas apie paraleles su sovietine Lietuva, ministras mini kitų šalių pavyzdžius.
„Švedai, olandai, estai, latviai, vokiečiai – jie visi pragyveno sovietinį laiką. Jie turi tokius kanonus. Ten veikia, neveikia, bet tai pirmiausia yra diskusija – gyvas procesas, o ne baigtinis procesas“, – kalba ministras.
„Kanonas nėra hitų sąrašas“
Kultūros istorikas Aurimas Švedas pažymi, jog yra svarbu susitarti dėl sąvokos „kultūros kanonas“ vartojimo. Jis atkreipia dėmesį į kultūros istorikę Aleidą Assmann, kuri teigia, jog kiekviena visuomenė turi savo kultūros kanoną, mat kiekvienai jų reikia tam tikrų idėjų, pasakojimų, žinučių, padedančių suprasti, kas žmones sieja tarpusavyje.
„Kodėl esame vieni kitiems įsipareigoję, ką mes norim perduoti savo palikuonims. Ką norim, pagaliau, apie save pasakyti pasauliui. Ir tos žinutės mums yra svarbios, tie pasakojimai mums yra svarbūs. Mes juos puoselėjam, saugom, keičiam. Ir kanono elementai šiuo atveju yra labai paprasti. Yra tam tikra atranka, yra kanone egzistuojančių dalykų vertė ir kanone egzistuojančių dalykų trukmė“, – komentuoja A. Švedas.
Anot jo, kanonas nėra „hitų sąrašas“, kurį gali suformuoti politikų paskirta komisija.
„Jis ganėtinai nepriklausomas nuo istorinių aplinkybių, nuo politinių konjunktūrų, socialinių skonių kaitos. Ir nei viena karta, anot A. Assmann, nepradeda kurti kanono iš naujo. Priešingai – kiekviena karta privalo įvertinti, ką mes gavome iš savo tėvų, senelių, atsižvelgdami į situaciją, kurioj mes gyvenam“, – žiniomis dalijasi kultūros istorikas.
Jis teigia, kad skirtingų istorinių aplinkybių suformuoto Lietuvos kultūros kanono apraiškų galime rasti įvairiose kultūros įstaigose.
„Mes galim nueiti į Nacionalinę dailės galeriją, ten yra Lietuvos dailės ekspozicija. Mes galime užsukti į Vilniaus paveikslų galeriją, ir ten rasim Vilniaus meno mokyklos ir jos tradicijos apraiškų. Mes galime užsukti į Pilininko namą, kuriame yra ekspozicija „Suprasti Lietuvą“. Pagaliau nuklyskim į Nidą, ir ten labai graži, privati Mizgirių Gintaro muziejaus iniciatyva, pasakojanti mums irgi apie tam tikrą mūsų kanono detalę. Pagaliau Kaunas čia nepaminėtas, o irgi be Nacionalinio Čiurlionio dailės muziejaus savo kanono nesuprasim ir neapibrėšim“, – sako pašnekovas.
A. Švedas atkreipia dėmesį, kad nūdienos visuomenėje kultūros kanonas yra nuolat formuojamas per įvairių nacionalinės reikšmės kultūros ir meno įvertinimų organizavimą.
Kalbėdamas apie dabartinį siūlymą, kultūros istorikas sako, jog yra normalu, kad skirtingų sričių atstovai tarpusavyje nesutaria, nes jie siekia skirtingų tikslų ir skirtingai apsibrėžia, kaip ir kokiais metodais juos įgyvendins.
„Kiek kultūros kanono formulę dabar norintys išplėsti žmonės jau yra įsigilinę į daugybę metų vykdytus tyrimus? Čia jau ponas S. Kairys paminėjo, tarkim, literatūrologų atliktą Nacionalinio mokyklinio lietuvių literatūros kanono analizę. Kiek ir kokių mechanizmų mes pasitelksim, kad sukurtume erdvę, kurioje vyktų politikų, tam tikrų sričių ekspertų, visuomenės atstovų diskusijos dėl kultūros kanono? Kaip šitos pastangos bus finansuojamos ir koordinuojamos? Ir kaip susitarsime, ir kaip mes sugebėsime gyventi toliau, nesutardami dėl kai kurių dalykų“, – kalba A. Švedas.
Menotyrininkė: kanonas negali būti iškaltas akmenyje
Paklausta, ar Lietuvos kultūros kanono svarstymas netaps dar vienu akstinu visuomenei nesutarti tarpusavyje, menotyrininkė Agnė Narušytė tikina, kad diskusijos yra normali kultūros būsena, bet ir sako, jog šiuo metu veikiausiai dėl socialinių tinklų diskusijos virsta susipriešinusių stovyklų erdve.
Kiek ir kokių mechanizmų mes pasitelksim, kad sukurtume erdvę, kurioje vyktų politikų, tam tikrų sričių ekspertų, visuomenės atstovų diskusijos dėl kultūros kanono?
A. Švedas
„Ir tada jau yra blogai. Kaip tai susiję su to kanono kūrimu? Šiaip aš klausiausi A. Švedo ir pritariau šimtu procentų, nes jis teisus. Kultūros kanoną mes turim, jis nuolat kuriamas. <...> Tai tiesiog vyksta gyvai dabar, ir nereikia, kad kažkas nuspręstų iškalt akmenyje kanoną.
Taip, [kultūros] ministras kalba, kad kanonas turės būti nuolat atnaujinamas, tarsi toks gyvas. Aš, aišku, džiaugiuosi tokia mintimi, kad nėra sugalvota sukurti tokį statišką kanoną, bet esmė ta, kad ir tokio nereikia. Jis yra ir visa kultūros bendruomenė tame dalyvauja“, – komentuoja menotyrininkė.
A. Narušytė sako, kad pavojus kyla dėl to, jog kanoną galimai suformuotų viena komisija, o ne visa kultūros bendruomenė. Anot menotyrininkės, yra gerai, jog su laiku kinta skirtingos meno ir kultūros premijas teikiančių komisijų sudėtys.
„Įsivaizduokim, jeigu Nacionalinių premijų komisija egzistuotų ta pati, kurią sukūrė devyniasdešimtais metais, ir visą laiką skirstytų premijas. Negalėtų niekas keistis, negalėtų atsirasti naujų reiškinių. Ir tada jau mes visi seniai žiūrėtume į jos išrinktą kanoną, ironiškai šaipytumėmės, ir tie žmonės nepelnytai taptų pajuokos objektu, nes tiesiog taip išeina, kai kažkas vienas pradeda diktuoti ir tenais sustingstama“, – komentuoja ji.
A. Narušytė prisimena, jog sovietmečiu matė būtent tokį „sustingusį reikalą“.
Įsivaizduokim, jeigu Nacionalinių premijų komisija egzistuotų ta pati, kurią sukūrė devyniasdešimtais metais, ir visą laiką skirstytų premijas.
A. Narušytė
„Niekas negalėjo diskutuoti, negalėjo reikšti savo nuomonių, siūlyti savo (...). Ir valdžia dar ir pasakydavo kritikams, kurį menininką reikia liaupsinti, o kurį sudirbti, nes jis prasikalto. Tai vos tik pajunti iš valdžios pusės tokias iniciatyvas, kad vėl reikia kažką suimti į savo rankas ir visiems padiktuoti, koks bus kanonas, na, tai žmonės, tą [anksčiau] patyrę, iš karto pajunta grėsmę“, – akcentuoja pašnekovė.
Daujotytė ministro pasiūlymą vertina „normaliai“
Tuo tarpu literatūrologė Viktorija Daujotytė sako, kad kanono savybė yra būti kintančiu reiškiniu. Literatūrologė „normaliai“ vertina ministro siūlymą suformuoti kultūros kanoną.
„Kad kultūros ministrui kyla minčių apie kultūrą – tai yra labai svarbūs dalykai. Mes juk turėjome ir turėsime ministrų, kuriems minčių apie kultūrą nekyla. Tai yra tiesiog tvarkomas reikalas, ir tiek“, – komentuoja literatūrologė.
Kad kultūros ministrui kyla minčių apie kultūrą – tai yra labai svarbūs dalykai.
V. Daujotytė
Tačiau V. Daujotytė atkreipia dėmesį, jog Š. Birutis turėtų būti „papildytas ar net koreguotas“ kultūros žmonių, kurie pagal savo kompetenciją galėtų svarstyti ir tikslinti Lietuvos kultūros kanoną.
„Ar kanonas šiuo metu veikia? Veikia, mano supratimu, praeities literatūros ir ne tik literatūros vardų, knygų, veikalų kanonas. Ir aš keistai net pati galvoju, kodėl man taip pasidarė neramu, kai tvarkant kanoną, ir ypač mokyklinį kanoną, vis labiau, vis mažiau, o kartais jau ir visai apeinamas, sakysime, Kristijonas Donelaitis. Man tai yra kanono pamatas“, – mintimis dalijasi literatūrologė.
Literatūrologė pažymi, jog prieštaringai vertinama Salomėja Nėris negali pasitraukti iš lyrikos kūrinių kanono. Ji primena, kad tokie literatūros autoritetai kaip Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Henrikas Radauskas laisvame pasaulyje nuolat svarstė 20-ojo amžiaus Lietuvos poetų dešimtuką.
„Salomėja Nėris tuose svarstymuose, sudarymuose, jau žinant visą istoriją, niekad iš jo neiškrito. Ji buvo tame dešimtuke ir, rodos, žemiausia vieta, kuri jai teko, jau ten išplėtus tų svarstančiųjų ratą, buvo šešta vieta. Iš dešimtuko tai yra reikšminga vieta. Tai Salomėja Nėris tebėra tarp tų judančių [autorių], bet judančių ne dėl jos galimybių, bet dėl įvairiausių aplinkybių, kurios tebekausto ir mus“, – komentuoja V. Daujotytė.
Kultūros ministras tikina, kad sutarti galima
Kalbėdamas apie kontroversiškai vertinamą Salomėją Nėrį, Š. Birutis teigia, jog kultūros kanonas nėra skirtas visuomenei priešinti.
„Kanonas yra ten, kur mes susitariam. Yra dalykų, dėl kurių niekas neabejoja. Minėtinas K. Donelaitis, be abejo, ar Martynas Mažvydas. Yra dalykų, kurie visiems aiškūs. Ir čia man labai patiko, ką sakė kolegė: „Mes sugebam susitart.“ Netgi Nacionalinės premijos ir jų paskyrimas kiekvienais metais yra susitarimas. Vieniems patinka, kitiems nepatinka, bet diskusija tarp profesionalų vyksta“, – mintimis dalijasi ministras.
Jis pabrėžia, kad Lietuvos kultūros kanono formavimas būtų tarsi gyvas procesas ir priešnuodis prieš susvetimėjimą, banalybes ir tam tikrus surogatus.
Tuo tarpu S. Kairys tvirtina, jog kultūros kanonas jau egzistuoja, o ministro siūlymas yra bandymas sukurti repliką. Anot jo, Lietuva vis daro klaidą, žiūrėdama į kitų šalių pavyzdžius.
„Dažniausiai jos tuos dalykus būna padariusios prieš dvidešimt ar daugiau metų, ir mėginam daryti kažkokią repliką, o gyvenimas nuvažiavęs. Dėl socialinių tinklų, dirbtinio intelekto, daugybės kitų dalykų, kurie sukuria galimybes ieškoti, rasti informaciją, (...) ir kultūros politika pirmiausia turi atsiremti ne į standartą, ne į kanoną, o būtent į sąlygas kūrybai, ieškojimams ir panašiai“, – komentuoja kadenciją baigęs kultūros ministras.
Kultūros politika pirmiausia turi atsiremti ne į standartą, ne į kanoną, o būtent į sąlygas kūrybai, ieškojimams ir panašiai.
S. Kairys
Savo ruožtu A. Narušytė pažymi, kad tarsi mechaniškai sukurtas kanonas tik supriešins žmones.
„Tik ta gyva kultūra, ta galimybė gyvai reikštis, ji ir jungia mus visus, kad mes galime tame dalyvauti. Galime nueiti į tas pilis, tuos muziejus, kurie čia buvo paminėti. Ir skaityti tas knygas, ir taip toliau, o kažkur ten, kur kažkas parašyta – yra jau tų parašytų dalykų, aš nematau čia problemos juos susirasti, ypač turint internetą. Visada tu juos randi, kai reikia“, – mintimis dalijasi menotyrininkė.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
