„Žvilgsnis iš paukščio skrydžio – sugebėjimas kurti hipotezes ir kartu apibendrinti – iš tikrųjų davė tuos rezultatus“, – apie bene žymiausią Lietuvos archeologę Mariją Gimbutienę kalba Vilniaus dailės akademijos profesorius Adomas Butrimas. Profesorius pažymi, kad pasaulinio garso archeologės teorijos buvo kritikuojamos, bet galiausiai M. Gimbutienė sulaukė savojo renesanso.
Viena garsiausių moterų archeologių pasaulyje
A. Butrimas pažymi, kad archeologė M. Gimbutienė studijavo ankstyvuosius viduramžius. Anot jo, lietuvių mokslininkė buvo itin darbšti ir apsiskaičiusi.
„Sugebėdavo dirbti po dvylika valandų per dieną, nepaisant sąlygų. Ir tą sugebėjimą išlaikė visą gyvenimą. Ir paskui, kaip ji rašė: „Nė karto nebuvau vasarą kokiam pajūry, kur galėčiau pasideginti“, – sako profesorius.
Jis pasakoja, kad ištyrusi visą ankstyvųjų viduramžių kapų medžiagą M. Gimbutienė sugebėjo archeologinę medžiagą sujungti su istorine medžiaga bei šaltiniais. A. Butrimas pažymi, kad archeologės atradimais naudojamės iki šiol.
„Niekas anksčiau taip nebuvo sugalvojęs, kad kiekviena kapų sritis yra susijusi per rašytinius šaltinius, per teritoriją, per vietovardžius su konkrečiu etnosu: ar būtų kuršių sritis, ar žemaičių etnosas, ar ten būtų žiemgalių etnosas, ar jotvingiai.
Ji, naudodamasi ta archeologine medžiaga, pirmiausia išskyrė tuos regionus pagal kapų tipus ir tada susiejusi juos su istoriniais šaltiniais – ji puikiai studijavo dokumentiką, kiek jos buvo žinoma – sugebėjo susieti ir gauti labai įdomų vaizdą, kaip atrodė ta Lietuva, kaip atrodė Mažoji Lietuva arba rytprūsiai, kaip ji vadino“, – pastebi A. Butrimas.
Jis pasakoja, kad M. Gimbutienė studijavo ne tik archeologiją, bet ir folkloristiką, mitologiją, lyginamąją kalbotyrą. Lietuvių archeologė mokėjo daugybę kalbų.
„Pirmuosiuose veikaluose cituojama mokslinė literatūra 25 kalbomis“, – teigia profesorius.
Kaip sako mokslininkas, archeologė M. Gimbutienė sugebėjo domėtis ne tik grynąja archeologija, bet taip pat nagrinėti ir simboliką, laidojimo papročius.
„Pirmasis jos diplominis darbas, kurį apsigynė karo metais 1942-aisiais, Vilniaus universitete ir buvo skirtas laidosenai Lietuvoje“, – pasakoja A. Butrimas.
Profesorius pažymi, kad M. Gimbutienė studijavo kartu su Rimute Rimantiene ir Regina Volkaite-Kulikauskiene. Trys draugės buvo archeologo profesoriaus Jono Puzino mokinės.
„Visos trys tapo iš tikrųjų ryškiausiom archeologėm Lietuvai, o M. Gimbutienė, aišku, ir pasauliui. Bent jau taip laikoma, kad ji priklauso žymiausių moterų archeologių pasaulyje trejetui“, – kalba jis.
Dėmesys visai Europai svarbiems klausimams
Tiubingene, Vokietijoje, apsigynusi disertaciją, M. Gimbutienė emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip pažymi profesorius, archeologė ėmė ieškoti darbo pagal specialybę. Tačiau, kaip ir kiti lietuviai emigrantai, iš pradžių nedirbo pagal išsilavinimą. M. Gimbutienė įsidarbino viešbutyje, kur „kažkokioje kavinėje lupo apelsinus“.
Bent jau taip laikoma, kad ji priklauso žymiausių moterų archeologių pasaulyje trejetui.
A. Butrimas
„Kartu ji bėgiodavo į universitetus ir, visur padavusi prašymus, žiūrėdavo, laukdavo žinių, skaitydavo skelbimus ir taip visus juokindavo, kad ji, tokia tarnaitė, tikisi tapti universiteto dėstytoja. Bet jai iš tikrųjų pavyko. Iš pradžių įsidarbino muziejuje, paskui Harvardo universitete – tas muziejus irgi buvo susijęs su Harvardo universitetu, o kadangi po karo privažiavo daug europiečių ir atsirado studentų, kurie norėjo ir Europos archeologiją studijuoti, o Jungtinėse Amerikos Valstijose iš tikrųjų studentams nebuvo jokių Europos archeologiją pristatančių vadovėlių“, – pasakoja profesorius.
A. Butrimas sako, kad M. Gimbutienė gavo užsakymą parašyti tokius pirmuosius vadovėlius JAV universitetams. Taip pat lietuvių archeologė pradėjo dėstyti Harvardo universitete ir toliau tęsė baltų archeologijos tyrinėjimus, bet susidūrė su keblumais.
„Archeologijoje negali būti archeologu, kur nėra tavo medžiagos. Ten nebuvo beveik jokios archeologinės medžiagos. Viskas iš knygų, iš iliustracijų ir taip toliau. O jau apie lietuvišką medžiagą, visa Lietuvos medžiaga liko Lietuvoje. M. Gimbutienei atsirado didelė problema, nutarė eiti gilyn, tas, kas buvo Europoje, kas buvo bibliotekose“, – pasakoja pašnekovas.
Mokėdama ne vieną kalbą, archeologė aktyviai tyrinėjo Centrinės ir Rytų Europos žalvario amžių.
„Ji turėjo apibendrinimo dovaną. Ir ta apibendrinimo dovana arba žvilgsnis iš paukščio skrydžio – sugebėjimas kurti hipotezes ir kartu apibendrinti – iš tikrųjų davė tuos rezultatus“, – pasakoja A. Butrimas.
Jis pastebi, kad dėl žalvario amžiaus tyrinėjimų M. Gimbutienė vėliau savo dėmesį sutelkė į visai Europai svarbias indoeuropiečių problemas.
„Iš kur tie indoeuropiečiai? Kaip jie gimė? Kaip gimė jų kalbos ir taip toliau. 1956 metais Filadelfijoje ji paskaito pirmąjį pranešimą apie indoeuropiečių problematiką, indoeuropiečių kalbas. Netrukus pasirodo straipsniai apie kurganų kultūrą“, – teigia mokslininkas.
Archeologė sulaukė kritikos iš kolegų vyrų
Persikrausčiusi į Los Andželą, kaip sako profesorius, iki maždaug 1970-ųjų M. Gimbutienė panyra į indoeuropeistikos problematiką.
„Visą laiką bendrauja su mūsų emigrantais. Jos teorijos sulaukia ir įvairiausios kritikos. Kartu, išėjusi į šitą problematiką, ji dar parašo savo pagrindinę knygą „Baltai“, kuri išeina Londone, „Thames & Hudson“ leidykloje, 1963 metais. Ir tada vėlgi tampa žinoma visame pasaulyje“, – pažymi profesorius.
Anot A. Butrimo, nors archeologės teorijos sulaukė daug kritikos, bet jos kritikai neišmanė Rytų ir Centrinės Europos archeologinės medžiagos.
„Jiems Europa baigdavosi ties vakarinėmis Lenkijos sienomis, Lenkijos ir Vokietijos riba. Kas vyko, kokie procesai vyko čia, nemokėdami kalbų, neturėdami priėjimo, neturėdami žalio supratimo, – ji buvo už juos visus pranašesnė“, – komentuoja profesorius.
Jis pažymi, kad „vyriškasis profesūros pasaulis“ nenorėjo pripažinti M. Gimbutienės teorijų vien todėl, kad archeologė buvo moteris.
„Emigrantė iš Rytų Europos ir kartu staiga taip veržliai eina į mokslo pasaulį ir tą konkurenciją M. Gimbutienė labai puikiai atlaiko, nes eina aistringai visą laiką į priekį, tai priverčia visus gerokai pabandyti kritikuoti“, – pasakoja A. Butrimas.
Mokslininkas prisimena, kad vienas straipsnis jam pasirodė juokingas, nes jame penki vyrai kritikavo vieną moterį – M. Gimbutienę.
„Penki vyrai vieną bitę pjauna. Tai man toks labai įdomus puolimas, bet ji atlaikė. Ir pagaliau, po jos mirties, šitos indoeuropeistikos teorijos – praeina trisdešimt ir keturiasdešimt metų – yra diskutuojamos. Tos indoeuropeistikos teorijos“, – pažymi profesorius.
Padarė didžiulį proveržį archeologijoje
A. Butrimas kalba, kad M. Gimbutienė „renesanso“ sulaukė maždaug 2005 metais.
„Kai mes pradėjome turėti kapų. Tai ir Lietuvos teritorijoje – tų senųjų europiečių kapų iki indoeuropiečių atėjimo. Ir buvo padaryti DNR tyrimai (...) aiškėja, kad čia gyvenę senieji europiečiai neturėjo nieko bendro, matyt, nei kalbiškai, nei, pirmiausia, antropologiškai nieko bendro su ateiviais indoeuropiečiais“, – pasakoja profesorius.
Jis pažymi, kad tada M. Gimbutienė vėl buvo „ant bangos“.
„Pripažįstama, kad jos idėjos buvo pranašiškos. Ir kad šitų teorijų negalima atsisakyti, tuo labiau kad patvirtina ne tik kalbotyra, lingvistika, kuri galbūt net pirmoji ir net labiausiai šitas teorijas buvo išvysčiusi. Patvirtino archeologija, bet, pagaliau, patvirtina genetika“, – sako A. Butrimas.
Profesorius teigia, kad jeigu gali kilti klausimų dėl lingvistų ar archeologų objektyvumo, tai nuo fizikinių mokslų duomenų „nepabėgsi“.
„Indoeuropeistikos teorijos tampa labai svarbios. Ir svarbios – dabar. Pasireiškia vėl tas sugebėjimas, kaip Daujotytė (Viktorija Daujotytė – LRT.lt) sako, regėti. Ragana regi, ir regi iš viršaus. Turi regėjimo, matymo dovaną. M. Gimbutienė turi tą matymo dovaną, regėjimo dovaną, apibendrinimo dovaną. Ir savo teorijų įtvirtinimo dovaną“, – pažymi mokslininkas.
A. Butrimas sako, kad M. Gimbutienė įvedė senosios Europos kultūros terminą. Archeologė tvirtino, kad anuomet vyravo taiki kultūra, kurioje buvo mažiau ginklų ir daugiau meno.
„Jai staiga atsirado galimybė važiuoti į tą Rytų Europą, į Centrinę ir Rytų Europą, aišku, tik negalėjo pas mus atvažiuoti. Bet Makedonija, Bulgarija, bosnių teritorija, Šiaurės Italija – ten ji galėjo važiuoti ir ten kasinėjo penkis tokius labai ryškius paminklus. Ir iš tų penkių ryškių paminklų ji išleido keturias monografijas apie tuos paminklus, o paskui pradėjo vystyti senosios Europos kultūros teoriją“, – pasakoja mokslininkas.
Jis pažymi, kad M. Gimbutienė atrado neolito laikotarpio sluoksnius, kur gyveno žemdirbiai ir gyvulių augintojai jau nuo 7 tūkst. pr. Kr. iki maždaug 3500 m. pr. Kr. Anot profesoriaus, jai ir kitiems archeologams staiga atsivėrė akys.
„Vis dėlto senoji Europa – indoeuropietiški sluoksniai, sakykim, jeigu kurganų kultūra nuo maždaug ketvirto-trečio tūkstantmečio prieš Kristų jau radiokarboninėm datom, tai čia yra nuo septynių tūkstančių metų, aštunto–septinto tūkstantmečio riba, šeštas, penktas, ketvirtas tūkstantmetis. Tai, kad šitoj praktiškai pietinėj teritorijoj vyravo visos žemdirbiškos kultūros. Starčevo, Tripolės ir daugelį kitų kultūrų M. Gimbutienė sujungia į bendrą pavadinimą – senosios Europos kultūra“, – sako A. Butrimas.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
