„Menininkas kuria ne todėl, kad reikia, o todėl, kad negali nekurti“, – LRT.lt sako Kotryna Kvašytė.
Jauna dizainerė Kotryna Kvašytė Vilniaus dailės akademijoje sužibėjo kaip išskirtinė, ryški menininkė. Šiuo metu, baigusi studijas, Kotryna pristato savo kolekciją įvairiuose mados renginiuose, kuria kostiumus spektakliams, vykdo kūrybinius projektus, susijusius su vaikų ugdymu.
Dizainerė savo kolekcijos darbuose nagrinėja ne tik tvarumo, laikinumo klausimus, o įkvėpimo ieškojo vaikystėje.
Pirmieji žingsniai mados pasaulyje
– Kodėl tave patraukė mada?
– Tiesą pasakius, vaikystėje mada manęs nedomino, bet taip susiklostė, kad ji vis tiek vienaip ar kitaip buvo šalia – per aplinką, šeimą. Mama labai mėgo puoštis ir gražiai rengtis, o broliai ir sesės dažnai eksperimentuodavo su savo stiliumi. Matyt, tai neišvengiamai paveikė ir mano vaizduotę – pradėjau piešti grafinius piešinius, kuriuose atsirasdavo įvairios ponios su pūstomis suknelėmis, dekoruotomis smulkiomis detalėmis.
Piešiau tai, ką mačiau aplinkui, ir tai, ką kūrė mano fantazija, o dominuojančia tema juose tapo mada. Tuo metu net negalvojau, kad ateityje norėsiu sieti savo veiklą su ja – man tiesiog patiko kurti. Tačiau laikui bėgant vis dažniau ėmiau svarstyti, ar tai, ką vaizdavau ant popieriaus, galėtų virsti realiais, apčiuopiamais objektais.
Prie šio domėjimosi prisidėjo ir sesė, studijavusi mados dizainą – jos kūryba įkvėpė ir mane. Taip mada įsiliejo į mano pasaulį kaip kūrybinė kryptis, kurią nusprendžiau gilinti.
– Kaip atrodo tavo santykiai su seserimi, kuri dirba toje pačioje srityje kaip ir tu?
– Su savo sese sutariu labai gerai. Konkurencijos tarp mūsų nejaučiu – puikiai suprantu, kad mes kuriame visiškai skirtingai ir savaip matome madą. Nors esame toje pačioje srityje, einame skirtingais kūrybiniais keliais.
Man labai vertinga turėti šalia žmogų, kuris jau yra įsitvirtinęs šioje srityje – galiu su ja pasitarti, mokytis, stebėti jos procesus. Ji man ne tik sesė, bet ir įkvėpėja, palaikanti ir padedanti mano, kaip pradedančios kūrėjos, kelyje.
Konkurencijos nejaučiu ir dėl to, kad jaučiuosi autentiška kūrėja – žinau, kad mano žvilgsnis į kūrybą yra unikalus, kaip ir jos. Kiekviena turime savitą braižą, ir tai mus ne skiria, o papildo.
– Esi iš menininkų šeimos. Ar manai, kad tai tave pastūmėjo į kūrybos kelią?
– Taip, manau, augimas menininkų šeimoje turėjo didelę įtaką mano kūrybiniam keliui. Kūryba visada buvo šalia – kaip būdas gyventi, mąstyti, matyti pasaulį. Nuo pat vaikystės mane supo menas, ir jis tapo mano tapatybės dalimi.
Labai daug išmokau iš savo šeimos narių ir iki šiol semiuosi iš jų kūrybos bei patirties. Mane įkvepia tėčio, menininko Vaidoto Kvašio darbai, taip pat tetos, keramikės Jolantos Kvašytės, seserų – grafikės ir iliustratorės Onos Kvašytės, kostiumų dizainerės Liucijos Kvašytės, scenografės Elžbietos Kvašytės – kūryba. Net ir tie šeimos nariai, kurie nedirba meno srityje, per savo veiklas parodo man, kaip įvairiai ir kūrybiškai galima žvelgti į pasaulį – jų sprendimai ir požiūris mane taip pat įkvepia.
Augimas menininkų šeimoje turėjo didelę įtaką mano kūrybiniam keliui.
Kai atėjo laikas rinktis studijų kryptį, pradėjau svarstyti, ar mada galėtų tapti viena sričių, kuriose galėčiau save realizuoti. Tiesa, mane domina daugybė vizualiųjų menų – keramika, tapyba, instaliacijos, muzika, grafiniai piešiniai – visada jaučiau stiprų potraukį kūrybai įvairiausiomis formomis. Apsispręsti, kuri kryptis bus pagrindinė, nebuvo lengva.
– Kas tave įkvepia kurti?
– Įkvėpimas man dažniausiai ateina visiškai netikėtai. Jo neįmanoma suplanuoti – tai gali būti bet koks aplinkoje pastebėtas vaizdas, išgirstas žodis ar garsas, netikėta mintis ar vidinis impulsas. Dažnai įkvėpimas kyla kūrybinio proceso metu, kai leidžiu vaizduotei laisvai reikštis ir netrukdau sau eksperimentuoti.
Pavyzdžiui, per vieną projektą, dirbdama su putplasčio putomis, turėjau sukurti paprastą apvalią formą. Likus medžiagos, nusprendžiau pabandyti suformuoti ką nors netaisyklingo – ėmiau modeliuoti šakas, jas apipyniau popieriumi, purškiau putomis. Netikėtai šis vaizdas man priminė žiemišką kelionę po Suomijos miškus: naktį pasišviesdami žibintuvėliais vaikščiojome tarp apsnigtų, nuo sniego svorio nusvirusių medžių. Tada supratau, kad kuriama forma ir medžiaga puikiai perteikia tą atmosferą.
Taip kilo idėja sukurti instaliaciją – tarsi žiemos peizažą, į kurį įkomponavau žvakes kaip šviesos šaltinį, primenantį žibintuvėlius, kuriais apšvietėme kelią miške.
Šis pavyzdys man primena, kad įkvėpimas gali slypėti bet kur – tereikia būti atviram ir nebijoti bandyti. Tik tada atsiveria galimybės sukurti ką nors netikėto ir prasmingo.
– Kaip laikui bėgant keitėsi tavo požiūris į aprangą ir stilių?
– Vaikystėje mada man nebuvo itin svarbi. Galbūt kartais pasisakydavau, kad vienas ar kitas drabužis man patinka ar ne, bet galų gale vis tiek būdavau aprengta taip, kaip nuspręsdavo mama. Mada labiau atsispindėjo aplinkoje – matydavau, kaip mama stengiasi mus gražiai aprengti, ypač einant į sekmadienio mišias ar į svečius. Stebėdavau ir brolių bei seserų stiliaus paieškas, jų bandymus išreikšti save per aprangą. Tačiau man tuo metu svarbiau buvo patogumas – eidama į kiemą dažnai vilkėdavau senus, nudrengtus drabužius, kuriuos buvo nešioję vyresni broliai ar seserys. Tiesiog norėjosi smagiai praleisti laiką lauke, o ne galvoti apie tai, kaip atrodau.
Paauglystėje požiūris po truputį ėmė keistis. Pradėjau pastebėti, kad žmonės atkreipia dėmesį į tai, kaip rengiuosi. Kartais norėdavau turėti tokius drabužius, kaip visos klasiokės, bet dažniausiai jų neįsigydavau – tiesiog ieškodavau kažko panašaus. Vis dėlto net ir tada toji apranga šiek tiek išsiskirdavo. Supratau, kad noras būti kitokiai – tai ne kažkoks maištas, o mano dalis, tai buvo būdas išlikti ištikimai sau. Augdama didelėje šeimoje jutau poreikį būti pastebėta, išreikšti save, o drabužiai tapo vienu iš būdų tai padaryti.
Tinkamai pasirinkta apranga gali sustiprinti žmogaus charakterį.
Pradėjus studijuoti madą, mano požiūris į stilių dar labiau gilėjo. Suvokiau, kad drabužiai dažnai naudojami ne tik saviraiškai, bet ir kaip savotiškas skydas – slepiantis, formuojantis įvaizdį, kuris nebūtinai atitinka tikrovę. Tinkamai pasirinkta apranga gali sustiprinti žmogaus charakterį, padėti jaustis tvirčiau ar patogiau, bet kartu ji negali apibrėžti, kas žmogus yra iš tiesų. Galiausiai supratau, kad drabužiai – tai tik viena iš išraiškos formų, o tikrasis žmogaus būdas slypi kur kas giliau nei tai, ką jis vilki.
Individualumas ir industrija, studijų Lietuvoje ir Milane skirtumai
– Vilniaus dailės akademijoje studijavai mados dizainą. Kokie prisiminimai lydi studijų laikus?
– Studijų laikas man buvo nuostabus. Žinoma, kaip ir visur, buvo ir pliusų, ir minusų, tačiau labiausiai prisimenu pliusus. Per tuos metus išmokau labai daug – ir ne tik profesinėje srityje. Kaip pradedančiai menininkei, tai buvo ideali aplinka tiesiog būti: kurti, bandyti, klysti ir mokytis.
Šalia turėjau daug bendraminčių, kurie domėjosi tais pačiais dalykais, kaip ir aš.
Studijų metu sutikau draugę, kuri tapo mano kūrybinių kelionių bendražyge. Jos buvimas šalia padarė studijas ypatingas – turėjau žmogų, su kuriuo galėjau dalytis kūrybiniais klausimais, abejonėmis ir idėjomis. Mus siejo panašus požiūris į meną, kultūrą ir vertybes. Tai man padėjo augti kaip kūrėjai – drąsiau kelti klausimus, ieškoti atsakymų ir labiau pasitikėti savo kūrybiniu keliu.
Didelį poveikį man padarė ir prisijungimas prie Šv. Luko klubo (tikinčių menininkų bendruomenė, – LRT.lt), kuris jungia tiek Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, tiek Vilniaus dailės akademijos menininkus. Šiame klube nuolat bendraujame su įvairiais kūrėjais, kalbamės apie jų darbus, diskutuojame apie kūrybos prasmę, keliame klausimus ir kartu ieškome atsakymų.
Studijų metais turėjau galimybę dalyvauti „Erasmus“ mainų programoje ir išvykau semestrui į Milaną. Dažnai sakoma, kad Milanas – tai pasaulinė mados sostinė, bet dar prieš išvykdama nujaučiau, kad tai gali būti tik skambi frazė. Nuvykus vietoje išskirtinės kūrybinės aplinkos radau gana vienodą, industrinį požiūrį į madą. Daugybė žmonių dėvėjo tuos pačius vardinius drabužius, jiems trūko individualumo, o studijos buvo orientuotos į tai, kaip tapti dalimi didelio mados mechanizmo – būti techniniu darbuotoju, siuvėju ar vieno iš etapų vykdytoju, o ne nepriklausomu kūrėju.
Tuo tarpu Vilniaus dailės akademijoje patirtis buvo visai kitokia. Čia jaučiau, kad esu matoma kaip individuali kūrėja, o ne tiesiog būsima industrijos dalelė. Akademijos aplinka skatino kelti klausimus, ieškoti atsakymų, eksperimentuoti. Jaučiausi ne tik studente, bet ir menininke, kuriai leidžiama augti.
– Kaip atrodė tavo studijos Milane?
– Į Milaną išvykau kartu su kursioke, tikėjomės pasisemti įkvėpimo iš meno, kultūros, gamtos. Ir tikrai jo ten radome. Ypač įsiminė kelionės po įvairias bažnyčias – jų aplankėme tikrai nemažai. Patiko ir pati Italija: kalnai, miestai, gamta, nuostabi kultūra – visur pilna įkvėpimo.
Grįžusi jaučiau, kaip tiesiog „niežti pirštus“ – norėjau kurti. Toks kūrybinis impulsas aplankė po ilgesnės pertraukos. Prieš išvykdama buvau pavargusi nuo studijų, man reikėjo atotrūkio. Bet pabuvusi toje industrinėje meno sistemoje supratau, kaip pasiilgau tikro kūrybinio proceso, bendravimo su savais žmonėmis, su kuriais galiu dalytis idėjomis, kelti klausimus. Tuo metu tai atėjo pačiu tinkamiausiu metu – kaip tik prieš baigiamąjį studijų etapą, kai reikėjo pradėti galvoti apie bakalauro kolekciją. Jaučiausi motyvuota, įkvėpta ir pasiruošusi dirbti iš naujo.
Didelį poveikį man padarė ir prisijungimas prie Šv. Luko klubo, kuris jungia tiek LMTA, tiek VDA menininkus.
Studijos Lietuvoje tikrai reikalauja daug darbo, jos nėra lengvos, bet būtent intensyvus procesas leidžia augti. Čia jaučiasi individualus dėmesys studentui, nes grupės mažos – nuo 12 iki 18 žmonių. Palyginus su Milanu, kur viename kurse būna apie 40 studentų, skirtumas milžiniškas. Tai didžiulis privalumas mums, kurį kartais pamirštam įvertinti.
Tvarumas, vaikystės prisiminimai ir debiutinė kolekcija
– Kaip gimė tavo pirmoji kolekcija „Gerai, kai turi fantaziją“?
– Per ketverius studijų metus išgyvenau daug skirtingų būsenų – tai buvo tarsi emociniai amerikietiški kalneliai. Vieną dieną mada atrodė prasminga ir įkvepianti, o kitą – visiškai tuščia, skatinanti perteklinį vartojimą.
Dar studijuodama Milane pradėjau galvoti apie savo būsimos bakalauro kolekcijos viziją. Žinojau, kad noriu, jog ji būtų spalvinga, tekstūriškai turtinga, kūrybiška, išskirtinė ir netgi šiek tiek ekscentriška. Norėjosi vizualiai stiprios išraiškos. Ir iš esmės tai, ką tada įsivaizdavau, man pavyko sukurti, tik reikėjo atrasti tam gilesnę prasmę: „Kodėl man to reikia? Kodėl tiek daug spalvų, tiek daug tekstūrų?“ Atsakymas atėjo grįžus į vaikystę – laiką, kai kūryba buvo laisva, neapibrėžta, be jokių taisyklių. Būtent toji nevaržoma išraiška ir drąsa kurti tapo kolekcijos pagrindu. Spalvos, tekstūros, netikėti siluetai – visa tai man pasirodė kaip autentiškas būdas perteikti vaikišką kūrybiškumą ir fantaziją.
Kolekcijos įkvėpimu tapo vaikystės piešiniai, kuriuose detaliai išpiešiau personažus ir jų drabužius. Analizuodama tuos piešinius, skaidžiau juos į fragmentus, formas, spalvų derinius – tai tapo vizualiniu kolekcijos pagrindu. Mano kūrybos procesas apskritai dažnai būna intuityvus ir eksperimentinis – medžiagas renkuosi pagal pojūtį, keistumą, o ne iš anksto parengtą planą.
Pasirinkau kurti kolekciją naudodama iš tekstilės konteinerių surinktus drabužius ir medžiagas. Taip pat į kolekciją įtraukiau audinius, kuriuos jau turėjau namuose – senus drabužius, atraižas, nereikalingas medžiagas. Man tai tapo sąmoningu sprendimu, galvojau, kad net jei prisidedu prie tekstilės atliekų mažinimo vos 0,01 %, tai vis tiek yra žingsnis į sąmoningesnę kūrybą. Kitaip man tai tiesiog netektų prasmės – pirkti naujus audinius ir kurti dar vieną daiktą pasaulyje, kuris perpildytas daiktų, atrodo beprasmiška.
Pirkti naujus audinius ir kurti dar vieną daiktą pasaulyje, kuris perpildytas daiktų, atrodo beprasmiška.
Pagrindinis kolekcijos tikslas buvo atskleisti, kad kūrybiškumas yra ypač vaikiškas ir autentiškas. Kūrybiškumas gali tapti atsvara socialinėms normoms ir vartotojiškumui. Todėl kolekciją pavadinau „Gerai, kai turi fantaziją“ – tai lyg priminimas, kad didžiausia vertybė slypi gebėjime drąsiai reikšti save, neatsižvelgiant į tai, kas priimtina ar madinga.
– Ar manai, kad mada dabartiniame amžiuje gali būti tvari?
– Man atrodo, kad kūryba iš esmės nėra tvari – kurdami vis tiek vienaip ar kitaip vartojame išteklius. Mada teoriškai gali būti tvaresnė, jei pasirenkame aplinkai draugiškesnius sprendimus. Šiandien yra daugybė natūralių pluoštų – kanapės, dilgėlės, linas, vilna, net bananų pluoštas, – tačiau realybėje ne kiekvienam kūrėjui jie lengvai prieinami. Dažnai jie būna brangūs, o ir ne visada tinkami norimam dizainui. Lengva pasakyti, kad galima kurti iš tvarių medžiagų, bet praktikoje tai kur kas sudėtingiau. Dažnai tenka laviruoti tarp idėjų, galimybių ir to, ką turi po ranka.
Net kai kuri iš to, kas jau buvo išmesta, vis tiek supranti, kad ir šie daiktai anksčiau ar vėliau gali atsidurti sąvartyne. Mada yra viena taršiausių industrijų pasaulyje, todėl kiekvienas sprendimas joje turėtų būti apgalvotas. Gaila, bet tie laikai, kai vienas drabužis buvo perduodamas iš kartos į kartą, buvo mylimas, prižiūrimas ir lopomas, jau praeityje. Dabar žmonės turi daug drabužių ir pastovus jų keitimas tapo savaime suprantamu dalyku – nusiperki, panešioji, išmeti, vėl perki.
Bet aš tikrai nemanau, kad tai reiškia, jog turime nustoti kurti. Kūryba ir saviraiška kiekvienam žmogui yra labai svarbi – ji padeda mums išreikšti save, suprasti pasaulį, kurti ryšius. Jos nereikėtų apleisti vien dėl to, kad siekiame tvarumo. Reikia tiesiog kurti sąmoningai.
Prisimenu vieną frazę, kuri man labai įstrigo po susitikimo su menininku šv. Luko klube: „Jei gali – nekurk.“ Iš pirmo žvilgsnio tai skamba griežtai, net atstumiančiai, bet iš tiesų ta mintis labai taikli. Ji kviečia sustoti ir pamąstyti: ar tai, ką kuri, turi prasmę? Ar tavo kūryba ką nors keičia, ką nors duoda, ar tai tik dar vienas objektas vartotojiškame pasaulyje? Jei gali išgyventi be kūrybos, galbūt tau reikia ieškoti kito kelio, nes tikras menininkas kitaip negali – jis kuria ne todėl, kad reikia, o todėl, kad negali nekurti.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
