„Pirmiausia bandau atrasti, kuo personažas mane jaudina, kad aš nuoširdžiai norėčiau užlipti ant scenos ir dalintis to personažo idėja. Sutinku, kad teatras turėtų skleisti mintį, turėtų šviesti ar suteikti alternatyvų požiūrį į pasaulį, į tai, kas vyksta, parodyti, kad gali būti kitaip, įskiepyti naują idėją“, – LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ sako jaunosios kartos aktorius Šarūnas Rapolas Meliešius.
– Tavo tėvai – teatralai, seneliai taip pat yra menininkai, kūrėjai. Atrodo, kad aplinka tau kito pasirinkimo gyvenime nebepaliko, tik gyventi kultūros pasaulyje.
– Pasirinkimą jie man davė, nevertė eiti į meno pasaulį. Vaikystėje maniau, kad tikrai nebūsiu aktorius, nemačiau, kodėl žmogus turėtų taip save kankinti. Mama per dvi, tris paras atmintinai turėdavo išmokti keturiasdešimt lapų, grįždavo vėlai, keldavosi anksti, visąlaik pavargusi. Bet turiu pasakyti, kad ir kiek daug ji dirbdavo, man visąlaik atrasdavo laiko. Iš spektaklių grįždavo devintą, dešimtą valandą vakaro, įeidavo pas mane į kambarį, atsisėsdavo ant lovos ir mes ilgai kalbėdavomės. Kai jau išsikalbėdavome, iškart eidavo dirbti. Ji turi tiek daug valios.
– Turbūt ir tave tai išmokė planuoti savo gyvenimą, dėliotis prioritetus?
– Taip, tikrai. Ilgą laiką iš mamos nesimokiau, bet akademijoje tai pasikeitė. Turiu ir senelį, kuris atsikelia penktą ryto, iškart sėda rašyti, tada tapo, piešia, tada vėl rašo, susitinka su mumis, skaito. Jis niekam nepaklūsta, yra pats savo laiko valdovas. Jam aštuoniasdešimt metų ir jis kiekvieną rytą sportuoja. Kai augau tarp tokių žmonių, buvo noras kažką įrodyti ir prilygti jiems, būti geresniam. Ne per pavydą, ne per konfliktą – jaučiu atsakomybę nešti menininkų vardą.
– Teko skaityti tavo pokalbį su Daiva Šabasevičiene. Ten išsakei mintį, kad augai teatro aplinkoje, „Keistuolių teatre“ lakstei su butaforiniais kardais. Kaip tu pats jauti, ar ankstyvas to pasaulio pažinimas palengvino tau kelią?
– Manau, tai tikrai padėjo. Įstojus į akademiją man gal nebuvo tokio didelio šoko, kad tai daug pareikalaus, kad ši profesija atims labai daug, ypač laiko. Čia, žinoma, nesiskundžiu. Augant tokioje šeimoje pamačiau, kad tas liaupsinamas, iškeliamas menininkas yra paprastas žmogus, kuris eina į tualetą. Būdavo labai juokinga su seneliu per jo parodų atidarymus. Eina žmonės, sveikina, Petras Repšys prie jo prieina, pasveikina. O tada senelis pasilenkia prie manęs ir pasako kokį nors pošlą bajerį – išnyksta menininko mitas. Man tai buvo didelis pliusas.
– Gyveni tarp kino ir teatro. Ar bandei sau atsakyti, kas yra tavo žemė: teatro scena ar kino aikštelė?
– Bandžiau atsakyti, bet atsakymo neradau. Turiu per mažai patirties, kad galėčiau save priskirti. Kai nusifilmavau filme „Rūpintojėlis“, pagalvojau, kad dabar laiką reiktų skirti teatrui. Atsisakiau daug pasiūlymų, nes norėjau iš akademijos pasiimti kiek įmanoma daugiau. Ten galima tiek daug išmokti: ir psichologijos, ir akrobatikos.
Vaikystėje maniau, kad tikrai nebūsiu aktorius, nemačiau, kodėl žmogus turėtų taip save kankinti.
Labai džiaugiuosi, kad Gintaras Varnas buvo mano kurso vadovas, nes jis iš aktorių nori padaryti intelektualius žmones. Aktorius turi būti protingas, apsiskaitęs, daug žinantis. Jis mums net suorganizavo papildomą paskaitą. Pakvietė Gintautą Mažeikį, paskaitos pavadinimas buvo „Maginis mąstymas“ ar „Mąstymo analizė. Magijos pagrindai“. Analizavome „Harį Poterį“, Paracelsą ir kitus ezoterinius. Tai buvo nuostabu. Kai įeini į senuosius Kosciuškos gatvėje esančius Sluškų rūmus, prie paradinių akademijos durų yra užrašas: „Burtų ir magijos mokykla“. Čia Kamilės Gudmonaitės kursas, man atrodo, padarė G. Varnui dovaną. Tai tikrai yra magijos mokykla.
Akademijoje labai susifokusavau į teatrą, dabar patekau į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą. Labai labai džiaugiuosi, turiu puikias galimybes ten mokytis. Ar yra atskirtis tarp kino ir teatro? Aš nemanau. Vis tiek tikslas yra kuo mažiau meluoti. Bent mano tikslas. O kine, man atrodo, meluoti yra žymiai sunkiau.
– Grįžkime dar į vaikystę. Kai buvai moksleivis, ar buvo minčių, kad greta meno egzistuoja ir kažkas kitokio?
– Aš su tokia mintimi ir gyvenau, kad yra ir kažkas kito, kaip atrodo tas kitas pasaulis. Mes su mama kiekvieną savaitę eidavome ir iki šiol einame pusryčiauti pas senelius. Jų namuose yra visai kitokia tvarka: ant grindų guli dvylika paveikslų, kuriuos reikia apeiti, paveikslai yra nuo sienos viršaus iki pat apačios, tarp jų – ir mano keturmečio su kreidele paišyti paveikslėliai, kurie yra ir ant lubų.
Aš į paprastą darbą, kaip anglai sako „nuo devynių iki penkių“, žiūrėjau kaip į savotišką egzotiką. Kaip aš būčiau tame? Mačiau, kad senelis yra savo laiko valdovas, mamos ritmas kitoks: jos rytai laisvi, vakarai užimti. Mokykloje man nesisekė, man ten labai nepatiko. Mama sakė, kad mokykla buvo ne man. Matematika ir programavimas buvo įdomiausi dalykai. Galvojau, gal būti architektu. Bet džiaugiuosi, kad nei tėvai, nei seneliai nevertė manęs kuo greičiau pasirinkti profesijos. Kartais paklausdavo, bet nesigilindavo.
Kai dar buvau mokykloje, pasifilmavau filmuose, serialuose. Negaliu sakyti, kad ten užgimė ta meilė, bet buvo labai įdomu. Devintoje klasėje, kai atėjau į Vilniaus Užupio gimnaziją, susipažinau su Roku Siaurusaičiu, Džiugo Siaurusaičio sūnumi. Pasirodo, mūsų seneliai buvo draugai, pažįstami (tęsiame nerašytą draugystės tradiciją, apie kurią net nežinojome).
Jis lankė teatro būrelį „Šeši pojūčiai“, daug kartų mane ragino ten nueiti. Galvojau, tingiu, tikrai nenoriu būti aktorius, ką čia gaišti laiką. Bet sužinojau, kad jei lankai „Šešis pojūčius“, gali neiti į dvi savaitines teatro pamokas mokykloje. Nuėjau ten tik dėl to, kad galėčiau penktadieniais anksčiau baigti mokyklą – buvau visiškas tinginys. Ten buvo nuostabu – Gabrielė Kuodytė sukūrė tokią atmosferą! Nesistengė, kad metų gale pastatytume didžiulį spektaklį, susirinkdavome smagiai praleisti laiko.
Į teatrą ir turėtų būti toks požiūris. Visgi, tai yra žaidimas, tu apsimetinėji – turi būti smagu. Kad ir kokią tragediją vaidini, turi būti pačiam įdomu.
– Viena vertus, įdomu, smagu. Kita vertus, į kultūros, meno atstovus visuomenė linkusi žiūrėti kaip į tam tikros žinios, vertybių skleidėjus, vienaip ar kitaip reflektuojančius tai, kas vyksta aplink. Kada nors galvoji apie tai, kad atsakingai reikia žvelgti į tai, ką įkūniji ir kokią žinią transliuoja tavo personažas?
– Taip, tikrai, bent jau stengiuosi. Pirmiausia bandau atrasti, kuo personažas mane jaudina, kad aš nuoširdžiai norėčiau užlipti ant scenos ir dalintis to personažo idėja. Sutinku, kad teatras turėtų skleisti mintį, turėtų šviesti ar suteikti alternatyvų požiūrį į pasaulį, į tai, kas vyksta, parodyti, kad gali būti kitaip, įskiepyti naują idėją.
– Filme „Rūpintojėlis“ vaidinai vieną pagrindinių vaidmenų, už kurį sulaukei nominacijos „Sidabrinėse gervėse“. Kokios mintys tada kilo?
– Tuo metu aš dar buvau akademijoje. Deja, tai nepalietė manęs taip, kaip galėjo. Aš, aišku, labai apsidžiaugiau. Pamačiau, kad mane nominavo penkios minutės iki repeticijos. Tas penkias minutes aš krykštavau, bėgiojau, bet tada reikėjo eiti į repeticiją ir viskas nurimo. „Sidabrinių gervių“ salėje sėdėjau ramiai, pavargęs, nes prieš tai turėjau paskaitas, repeticijas, važiavau į Kauną.
Sėdėjau, ilsėjausi ir tik tada, kai paskelbė nominacijas už pagrindinį vaidmenį, kai nuskambėjo mano pavardė, aš suvokiau, kas vyksta. Kad esu nominuotas ir net turiu galimybę gauti „Sidabrinę gervę“ už filmą, kuriame ir taip buvo nuostabu filmuotis.
Viso pokalbio klausykitės LRT Klasikos laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“:
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
