„Nežinau panašaus formalaus nepaklusnumo sąjūdžio to meto Lietuvoje. Norėčiau, kad mano žodžius kas nors paneigtų, bet tikriausiai nepaneigs“, – sako Nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, kurio iniciatyva į Vilniaus Radvilų rūmus atkeliavo paroda apie vėlyvojo sovietmečio Latvijos avangardo grupę NSRD.
Tai Sovietų Sąjungos pabaigos ir kūrėjo laikysenos totalitarinėje visuomenėje istorija, šiandien iš naujo užduodanti klausimą, kas yra pasipriešinimas santvarkai, o kas – prisitaikymas.
Genijai, kūrę keistus dalykus
Būdamas septyniolikos ar aštuoniolikos Hardijs Lediņš, būsima Latvijos avangardinės muzikos žvaigždė, nuo savo mokyklos iki namų durų kreida nubrėžė vientisą liniją. Dešimtoje klasėje jis su klasioku Juriu Boiko jau buvo įkliuvęs KGB dėl pačių sukurto savilaidos laikraštėlio „Arklių mėšlas“ su koliažais iš spaudos, absurdiškais komiksais ir užrašais. Vieną raudonais dažais sulietą KGB suerzinusį numerį šiandien galima pamatyti ir parodoje Vilniuje.
„Hardijs buvo genijus ir jau tada kūrė keistus projektus“, – pažintį su NSRD nuo prisiminimų apie mokyklą ir studijas pradeda buvęs kolektyvo narys, architektas ir fotografas Imants Žodžiks, atvykęs ir į parodos atidarymą.
Įsivaizduokite, šimtai žmonių šoka pagal dainas su latviškais tekstais ir itališka disko muzika.
I. Žodžiks
Grupės NSRD, kurios pavadinimas lietuviškai reiškia „Nebuvusių jausmų restauracijos dirbtuves“ (lat. „Nebijušu Sajūtu Restaurēšanas Darbnīca“) veiklos pradžia laikomi minėti „keisti“ klasiokų Jurio ir Hardijo literatūriniai sumanymai brežnevinės Latvijos mokykloje. Vėliau jie persikėlė į studentiškas architektų veiklas, savilaidos kasetes, performansus ir diskotekas, pritraukiant muzikantų, fotografų, architektų, fizikų ir kuriant visoje Sovietų Sąjungoje naują avangardinį meną.
Liaudies dainos pagal itališką disko muziką
NSRD šiandien labiausiai žinoma kaip latvių muzikos grupė, nors tuo metu netilpo į jokius valstybės nustatytus muzikos kolektyvo rėmus. Grupėje tebuvo viena profesionali muzikantė, fleitininkė, taigi, jie negalėjo vadintis net mėgėjais.
NSRD vieni pirmųjų Sovietų Sąjungoje naudojo savadarbius įrenginius eksperimentinei elektroninei muzikai kurti.
„H. Lediņš yra sakęs, kad nedaro skirties tarp akademinės ir populiariosios muzikos, nes jam svarbiausia – ar ji įdomi, ar kelia impulsą. Tai buvo elektroninė muzika, new wave, „Kraftwerk“ ir kitos to meto grupės. Jie žinojo, kas kuriama. Tai buvo nelengva, brangu, [įrangą] jie skolindavosi.
Domėjosi šiuolaikine kultūra, tendencijomis ir eksperimentavimu. Jie nenorėjo spausdinimo mašinėlės – norėjo kompiuterio, sintezatoriaus ir šiuolaikinių efektų“, – sako viena iš parodos kuratorių iš Latvijos meno akademijos Māra Traumane.
Mažo tiražo savilaidos, arba magnitizdato, kasetėse įrašytų dainų tekstai – apie miesto žmogų, jo klajones miesto tramvajais ir geležinkeliais, tarpukariškus ir carinės Latvijos laikotarpio veikėjus ir įsivaizduojamą psichodelinę kelionę į Kiniją, kuri NSRD kūryboje buvo tam tikros aukštesnės žmogaus būsenos simbolis. Tačiau dauguma kūrinių – eksperimentiniai, absurdiški, pavyzdžiui, viena gerai žinoma kolektyvo daina vadinasi „Labas rytas, koše“, kita – „Aš esu spintelė“.
Eksperimentinis menas buvo toli nuo to, kas vyko Sovietų Sąjungoje.
M. Traumane
1981–1983 metais NSRD organizavo diskotekų seriją „Kosmosas“. Būtent Ryga paskutinįjį Sovietų Sąjungos dešimtmetį dėl ten vykusių technomuzikos diskotekų buvo tikras sovietiškasis Berlynas, čia lankėsi net Vakarų Vokietijos didžėjai.
Hardijs, kurį ne vienas amžininkas prisimena kaip itin charizmatišką asmenybę ir talentingą organizatorių, sugebėjo gauti statybininkų kultūros namų patalpas ir rengti ten geriausiomis Rygoje laikytas diskotekas – čia buvo rūko mašinos, specialus apšvietimas, samdyti šokėjai ir vaizdo efektai. Bet ir vėl kilo problemų su cenzūra.
„Kokius metus ten rengdavome šokius, bet kilo skandalas. Kažkas parašė laikraštyje, kad tai nepriimtina, kad vyksta orgijos, kad tai vakarietiškas šlamštas. Ir mus uždraudė“, – prisimena I. Žodžiks. Menininkai buvo išpeikti kaip propaguojantys abstrakčią, pankišką ir kitokią muziką, beskoniai ir „žalojantys moralę“, nacionalistai.
Kaip ir to meto Lietuvoje, diskotekų kūriniai turėjo būti suderinti iš anksto, o 25 procentai muzikos turėjo būti vietinė, ne vakarietiška, latvių kalba. Čia buvo rastas originalus sprendimas.
„Todėl Hardijs rašė savo kūrinius pagal Latvijos liaudies dainas. Įsivaizduokite, šimtai žmonių šoka pagal dainas su latviškais tekstais ir itališka disko muzika“, – prisimena I. Žodžiks, pats nemuzikavęs, bet kūręs diskotekoms plakatus, kasečių dizainus. Pagal disko muziką buvo šokami ir liaudies žaidimai.
H. Lediņš rengė ir avangardinės muzikos festivalius, palaikė ryšius su estų kompozitoriumi Arvo Pärtu, rusų pianistu Aleksejumi Liubimovu. Dėl šios muzikos organizatoriai buvo apkaltinti religine propaganda.
„Jis buvo nesustabdomas. Nusprendė, kad paskutinio pasirodymo metu paims raudona medžiaga apvilktą pianiną su balta juosta ir pakabins virš scenos. Tai vyko Rygos anglikonų bažnyčioje. Tik įsivaizduokite: raudonas pianinas kabo virš muzikantų! Kilo skandalas“, – dar vieną susidūrimą su sovietine realybe prisiminė I. Žodžiks.
Kai kurie kolektyvo nariai domėjosi ezoterika, Rytų kultūromis – buvo ir to įkvėptų muzikos kūrinių, performansų.
„Daugybė intelektualų, ypač Maskvoje, Estijoje, buvo susidomėję joga, dvasingumu, Rytų filosofija, buvo kinų klasikos vertimų. Maskvoje veikė Rytų institutas, pilnas žmonių, studijuojančių kinų ir japonų tradicijas. Tai buvo labai populiaru“, – pasakoja M. Traumane.
Anot jos, tokios nepriklausomos meninės praktikos, „pasidaryk pats“ kultūra, nepriklausymas menininkų sąjungoms darė kolektyvą išskirtinį ir Latvijoje, ir Sovietų Sąjungoje. NSRD vaikščiojo plona riba, bet neprovokavo režimo, kad būtų uždrausti, rado nišų, kuriose galėjo reikštis.
„Manau, vien tai, kad jie buvo avangardas, jau buvo politiška. Tai vyko aplinkoje, kuri visiškai draudė abstrakčią ir eksperimentinę kultūrą, postmodernizmą, formos ir turinio inovacijas. Dadaizmas, susidomėjimas avangardu ir postmodernizmu buvo visiškai skirtingas nuo viso sovietinio fono. Eksperimentinis menas buvo toli nuo to, kas vyko Sovietų Sąjungoje“, – sako M. Traumane.
Lietuvius šokiravusi daržinė
Nors Rygos diskotekas sovietmečiu lankė nemažai lietuvių, nei parodos organizatoriai, nei I. Žodžiks nepamena jokių kolektyvo ryšių su Lietuva, išskyrus vieną kelionę, kai Latvijos avangardistai atvyko į Kauną ir gerokai nustebino vietinius.
Imants ir Hardijs susipažino studijuodami architektūrą ir sumaniai naudojosi tuo, kad priklausė Architektų sąjungos jaunųjų architektų skyriui. Kadangi formaliai nebuvo nei muzikantai, nei dailininkai, savo kūrybines idėjas reiškė būtent architektų renginiuose.
1982 metais Baltijos šalių jaunųjų architektų parodoje Kaune jie pristatė nuotraukų seriją „Mediatorius“, kurioje – fotosesija prie pakrypusios kaimo daržinės, šalia – dviprasmiškas tekstas apie niekam nepriklausančią seną žolę, žemės drebėjimą ir respublikoje laukiamą stiprų vėją.
„Mane nustebino, kad laimėjome pirmą vietą. Buvo projektų, brėžinių, esė. O latviai atsivežė kelias nuotraukas su daržine. Visi buvo nustebę. Idėja buvo tokia – sovietinė sistema naikina kaimo gyvenimą ir vyksta kažkas blogo. Bandėme parodyti šią problemą, ir kad jos šioje sistemoje neįmanoma išspręsti. Paskutinėje nuotraukoje Hardijs sėdi šalia daržinės, jo veide nėra vilties“, – prisimena I. Žodžiks.
Sutapimas ar ne, bet panašiu metu Kaune atsirado jau Lietuvos Sąjūdžio simboliu tapusi taip pat architektų roko grupė „Antis“. Tai papasakojus, I. Žodžiks svarsto, jog architektai nebuvo kuo nors išskirtiniai žmonės, bet skyrėsi nuo menininkų, kurie buvo daug labiau varžomi.
„Mes kitaip galvojome, studijavome meno istoriją, procesus, technologijas. Tai buvo neįprasta tiems, kurie studijavo trumpiau, net ir menininkams. Manau, mūsų akiratis buvo platesnis nei daugelio kitų kūrybinių profesijų atstovų“, – sako jis.
Kol dailininkai ir muzikai turėjo jungtis prie savo profesijų sąjungų, kurias kontroliavo Komunistų partija ir kurios jiems padėjo išgyventi materialiai, architektai buvo gana laisvi, nors ir suvaržyti planinės ekonomikos. NSRD rato architektai laisvai kurti galėjo bent jau savo maketuose ir tokiuose projektuose kaip Kaune eksponuotas „Mediatorius“.
„Mes turėjome kurti dizainą rusų imigrantų namams, butams. Nebuvo jokios individualios architektūros. Taigi, popierinė architektūra, postmodernizmas buvo vienas iš sprendimų.
Popieriuje sukuri tai, ką nori, nors ir be galimybės įgyvendinti. Tokiu būdu tie kūriniai iš architektūrinių brėžinių virto menu“, – pasakoja I. Žodžiks.
Visa NSRD kūryba vyko laisvu laiko po studijų, darbų architektų biure, savaitgaliais ir vakarais, labai dažnai Hardijo namuose – senelio statytame namelyje, apsuptame pilkų rajono sovietinių daugiabučių. Pavyzdžiui, vienas iš sumanymų buvo iš vidaus fotografuoti stiklines Rygos art nouveau pastatų liftų šachtas – tai Hardijs ir Imants darydavo tiesiog per pietų pertraukas.
Demokratija nėra kažkas, ką tau atneša ant lėkštutės, kad reikia kovoti už tai ir tai yra brangi vertybė.
A. Gelūnas
„Po to nusileisdavome žemyn dirbti savo darbų, laimingi baigdavome dieną“, – šypsosi I. Žodžiks.
Pašnekovui priklauso dauguma NSRD nuotraukų, kurios eksponuojamos parodoje Vilniuje, grafinio dizaino darbai, plakatai. Jis yra pirmojo skaitmeninės grafikos darbo Latvijoje autorius, kurį sukūrė po to, kai bet ką suorganizuoti galintis Hardijs sugebėjo gauti prieigą prie universiteto kompiuterių.
„Prirašę puslapius kodo, ekrane matydavome daug teksto, spalvotus trikampius, figūras. Nebuvo įmanoma to atspausdinti, todėl nufotografavau ekraną ir taip sukūrėme darbus architektūros parodai“, – prisimena jis.
„Nekalbėkite apie maištą“
Kaip LRT.lt sakė A. Gelūnas, Latvijoje NSRD šiandien yra svarbi kaip nepaklusimo sovietinei okupacijai ženklas. Į parodos atidarymą Vilniuje atvažiavo dešimtys kultūros lauko atstovų: muzikantų, rašytojų, daug kas stebėjosi, kad lietuviškoji paroda dar išsamesnė nei pristatymai namuose.
„Jų akyse švietė šviesa, matėsi, kad tai svarbi atmintis ir svarbu, kad Lietuva nori tai pristatyti.
Matome šalis, grįžtančias į nacionalizmą, rasizmą, kraštutinės dešinės politikos formas, kurios kelia daug nerimo. Tokios parodos primena, kad demokratija nėra kažkas, ką tau atneša ant lėkštutės, kad reikia kovoti už tai ir tai yra brangi vertybė. Totalitarizmą ir diktatorių, kuris tranko kumščiu į stalą, galima susigrąžinti labai greitai“, – svarstė Nacionalinio dailės muziejaus direktorius.
Buvo dvi išeitys: pradėti pardavinėti sodo gėles ir užsidirbti pinigų, tą realybę ignoruoti. Arba prisigerti. Tuo laiku gėrėme per daug, smarkiai per daug.
I. Žodžiks
Lietuvoje panašiu į NSRD galima laikyti nebent dailininkų „Post Ars“ judėjimą, taip pat sutiktą kaip itin radikalų savo laikui. A. Gelūnas taip pat prisimena pavienes paskaitas apie šiuolaikinę muziką Vilniaus dailės akademijoje.
„Tačiau NSRD atsirado Brežnevo mirties metais, o „Post Ars“ – jau kai buvo ryški Nepriklausomybės aušra, Sąjūdžio judėjimas išsiplėtęs po Lietuvą, dainuojanti revoliucija. Visai kiti laikai“, – pastebi jis.
Vis tik Latvijos menininkų istorija iliustruoja ir tai, kad skirtis tarp maištininko ir prisitaikiusiojo prie totalitarinio režimo sudėtingesnė, nei atrodo.
Pavyzdžiui, krinta į akis tai, kad nors NSRD dažnai susidurdavo su KGB, rimčiau jų karjerai tai neatsiliepė. H. Ledinio mama dirbo vertėja su KGB glaudžiai susijusioje struktūroje, skirta bendradarbiavimui su užsieniu, keliavo Skandinavijos šalyse. Būtent dėl jos darbo būsimo Latvijos avangardinės muzikos pranašo namuose atsirasdavo ir vakarietiškos muzikos plokštelių.
O kai dešimtokai Hardijs ir Juris buvo sulaikyti dėl „Arklių mėšlo“, tik Hardijs galėjo tęsti mokslus universitete, Juriui durys užsitrenkė. Jis taip pat buvo gimęs tremtinių šeimoje ir tai vėliau dažnai akcentuodavo. Kita vertus, ir H. Ledinio gyvenimas nebuvo vien nerūpestingas bohemiškas šėlsmas – nors ir prisimenamas kaip genialus kūrėjas, jis kentėjo nuo depresijos, kitų sveikatos problemų.
Paklaustas, ar NSRD kūryboje buvo bent vienas protesto elementas, I. Žodžiks kategoriškai sako – tikrai ne.
„Ne, nekalbėkite apie maištą, viskas buvo ne taip. Mūsų tikslas buvo turėti šiek tiek laisvės nuo liūdnos realybės. Man tai buvo linksmi renginiai, per kuriuos nebuvo kontrolės“, – pasakoja kūrėjas.
Jis prisimena ir pirmą muzikinę patirtį su Hardiju dar studijų laikais: tiesiog uždegti degtukus prieš juostinį magnetofoną ir įrašyti popieriaus degimo garsą. Daugelis amžininkų mini, kad kūryba su šiuo žmogumi galėjo tapti bet koks kasdieninis veiksmas, pavyzdžiui, sniego kasimas. Bet paklaustas, kaip apibrėžtų, kas ta liūdna sovietinė realybė, pašnekovas sako – geriau apie tai daug nekalbėti.
„Gatvėje viskas pilka, parduotuvėse tuščia, rusų kariai vaikšto miesto centre. Ilgai dirbau valstybinėje architektūros įmonėje. Visi dokumentai, visa komunikacija buvo rusų kalba. Jokios šviesos tunelio gale. Buvo dvi išeitys: pradėti pardavinėti sodo gėles ir užsidirbti pinigų, tą realybę ignoruoti. Arba prisigerti. Tuo laiku gėrėme per daug, smarkiai per daug.
Namuose mane mokė, kad daryti ką nors yra geriau nei nedaryti nieko. Bet jei darbe ar kitur negali išreikšti savęs, turi rasti vietą, kur gali tai daryti“, – pasakoja I. Žodžiks.
H. Lediniui ir J. Boiko mirus prieš daugiau nei dvidešimt metų, jie nesulaukė ir tarptautinės NSRD sėkmės, užsienyje organizuojamų parodų ir perleidžiamų kasečių. 2015 metai Latvijoje buvo paskelbti H. Ledinio metais, buvo išleista grupei skirta knyga, kartojami jų performansai ir akcijos. Grupė iširo maždaug 1990-aisiais, nors atskiri nariai toliau tęsė kūrybą. Beje, tik maždaug tada, kai jau buvo populiarūs ir laukė paroda Vakarų Vokietijoje, grupė ir gavo NSRD pavadinimą. Grupės narių skaičius niekada nebuvo apibrėžtas, dėl to ir šiame tekste neminimi visi jos nariai.
https://youtu.be/pVVmCtuybEg?si=AmgZgke4Wp9g0qEWI. Žodžiks šiandien su žmona gyvena Jūrmaloje, kur galima rasti ir jų projektuotų namų. Baigdamas pokalbį kukliai pasako, kad kaip architektas nesijaučia sukūręs „ką nors ypatingo“. Dar jis žinomas kaip Nepriklausomos Latvijos valiutos, latų dizaino autorius. Išskirtinis įgūdis posovietinėje Latvijoje – kompiuterinės grafikos išmanymas – lėmė, kad architektas laimėjo konkursą ir savo maketu nustebino net latus spausdinusius vokiečius.
„Kartais iškyla prisiminimai. Bet kaip tai geriau pasakyti? Nesigailiu, kad tai dariau. Nes vis dar esu gyvas. Bet tik tiek“, – mįslingai pokalbį apie priklausymą legendinei avangardo grupei baigia jis.
Paroda „NSRD: informacija apie transformuotą situaciją“ Radvilų rūmų muziejuje Vilniuje vyksta iki vasario 23 d.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
