Akademinėje bendruomenėje, kur dirbu su popieriais, kur planuoju strategijas, man irgi yra širdžiai malonus darbas“, – LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ sako menininkas, edukatorius Martynas Arlauskas. Savo kūryboje jis apmąsto tarpžmogiškus santykius ir jų sukuriamą erdvę. Studijavęs Įvietinto meno programoje Vilniaus dailės akademijoje, menininkas gilinosi į socialinę problematiką ir lietuvių gestų kalbą.
– Kodėl susidomėjai gestų kalba?
– Manau, iš įvairių interesų kaip per piltuvą viskas sukrito į vieną gestų kalbą. Mane visąlaik domino socialiniai santykiai, taip pat ateinu iš teatro: visą gimnazinės mokyklos laiką mokiausi teatro mokykloje, atlikau vaidmenis Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje. Tas performatyvumas buvo pažįstamas, malonus, kūno ekspresija tam tikra prasme jau buvo pačiupinėta ir žinau, kad man tinkanti. Atkeliavęs į Vilnių radau kursus, užsiregistravau, pradėjau mokytis.
– Ar negirdinčiųjų bendruomenė tave lengvai priėmė į savo ratą?
– Čia priklauso nuo žmogaus. Aš manau, kad santykius suformuoja intereso pastovumas. Neretai būna impulsyvus žmonių susidomėjimas, kurių užsidegimas išblėsta ir tą bendruomenė, manau, dažnai jaučia. Tikrai yra žmonių, kurie ateina, pasinaudoja finansuojamais gestų kalbos kursais ir tada visiškai nutolsta. Aš žinojau, kad procesas veikiausiai bus ilgas, bet mane jis nuoširdžiai domino.
Pirmiausia pradėjau bendrauti su jaunimu – yra jaunimo organizacijos. Pradėjau eiti į stalo žaidimų vakarus. Žmonės kalbėjo natūraliai ir aš po pirmų dvejų metų dar nesuvokiau tos greitos gestų kalbos. Sėdėdavau, dairydavausi, kažkas man lėčiau paaiškindavo, apie ką šiuo metu yra šnekama, bet tai manęs nedemotyvavo. Tas pastovumas, lankymasis, stebėjimas, imlumas padėjo man keliauti link bendruomenės ir jos manęs priėmimo.
– Gestų kalba yra labai performatyvi. Ar iš gestų judesių galima padaryti kažkokį meno kūrinį?
– Galvojau apie tai. Mane, atėjusį iš vizualiųjų menų, gestai labiau domina kaip vizuali kalba. Gestų kalba tikrai turi ir scenos raiškos formų, turi netgi poeziją. Tai gali skambėti pakankamai keistai, bet praeitų metų „Poezijos pavasaryje“ net buvo skaitomi kūriniai gestų kalba.
– Neseniai baigei studijas, šiuo metu dirbi Vilniaus dailės akademijoje. Ką ten veiki?
– Nuo rugsėjo pradėjau naują darbą, tai yra nauja pareigybė ir pačiai akademijai. Pareigybė vadinasi lygių galimybių įvairovės ir įtraukties koordinatorius. Tai yra stipriai į bendruomenę orientuota pareigybė, į kurią įeina ir negalios klausimai akademijoje. Kalbame apie tai, kaip galime vengti diskriminacijos, ką galime pasiūlyti, kokias akademijoje galime įteisinti priemones, kad skatintume požiūrį į visuomenę kaip į nevienalytę, o įvairią ir spalvingą aplinką.
Gestų kalba tikrai turi ir scenos raiškos formų, turi netgi poeziją.
Pirmasis mano pusmetis prasidėjo nuo to, kad aš labai daug pažindinausi su dokumentais: ką akademija jau turi, ką reikėtų pakeisti. Pastaruoju metu sudarinėjau lygių galimybių užtikrinimo priemonių planą. Ateinantiems metams planavau, kokio tipo veiklą vykdysiu kartu su lygių galimybių darbo grupe.
Organizuosime mokymus, kviesime lektorius, bendradarbiausime su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, pasidarysime atmintines apie atsakingą kalbą, žiūrėsime, kad mūsų kalboje nebūtų diskriminacijos apraiškų – vadovausimės negaliai jautrios kalbos gairėmis. Mes šnekame ir apie akademijos personalo darbo aplinką, kai yra susiduriama su, pavyzdžiui, judėjimo, regos ar klausos negalia.
– Ar galima sakyti, kad jaunam, ką tik baigusiam studijas menininkui vis tik reikia to nuolatinio darbo? Iš savo kūrybos sudėtinga išgyventi arba gal net ir neįmanoma?
– Manau, kad sudėtinga, gal net neįmanoma. Šitas laukas yra nestabilus. Jis priklauso ir nuo to, kokius santykius užmegsi, ar tave pastebės, ar nepastebės, kaip stipriai eisi į sklaidą, kaip save reprezentuosi. Čia yra labai daug savikoordinavimo, savireklamavimo.
Žmogus turi turėti įgūdžių, kad jau iškart po studijų pavyktų išeiti ir gauti tokių pasiūlymų, su kuriais galėtum visiškai išgyventi. Čia kalbu apie vizualiuosius menus. Žinoma, yra išimčių. Bet aš nežinau, ar tai buvo didelė mano siekiamybė. Akademinėje bendruomenėje, kur dirbu su popieriais, kur planuoju strategijas, man irgi yra širdžiai malonus darbas.
– Pats baigei įvietinto meno studijas. Kas tai yra?
– Įvietintas menas – tai menas, kuris yra labai glaudžiai susijęs su kontekstu. Pavyzdžiui, vitražas yra įvietintas kūrinys.
– Kitaip – monumentalusis menas?
– Galima sakyti. Bet monumentalusis turi tam tikrą ribotą technikų bagažą, o įvietintas menas gali būti ir instaliacija, ir tapyba. Gali būti tapybos kūrinys, kuris atsiskleidžia tik būdamas tam tikroje aplinkoje. Grįžtant prie vitražo, norint jį sukurti veikiantį, kad jis šviestų ir turėtų santykį su saulės šviesa, turi jį įvertinti, žinoti, kur saulė kyla, kur leidžiasi, kiek per dieną tu jos turi. Gal tame lange net neverta instaliuoti vitražo, nes jis neatliks savo funkcijos?
Akademinėje bendruomenėje, kur dirbu su popieriais, kur planuoju strategijas, man irgi yra širdžiai malonus darbas.
Įvietinto meno kūrėjas prieš tai ištiria aplinką, supranta, kas joje gali veikti. Tai nėra tik fizinė aplinka, tai ir socialinis kontekstas. Pavyzdžiui, kuriant senelių namuose, gali įvertinti architektūrinį pastatą, bet taip pat turi atsižvelgti į tai, kokio amžiaus grupė ten gyvena, kas tai bendruomenei aktualu. Vietos konteksto analizė ir kūrinys pritaikytas tai vietai yra laikomas įvietintu menu.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“.
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
