Kultūra

2019.03.03 12:23

Libertas Klimka. Apie senoviškąsias pavasario šauktuves (komentaras)

LRT.lt2019.03.03 12:23

Štai ir sulaukėme pirmojo kalendorinio pavasario mėnesio,  pavasario pragiedruliais jau net vasario viduryje džiaugdamiesi. Senovėje nuo kovo žemdirbių tautos pradėdavo skaičiuoti metus; taigi nuo pavasario. O vasaris būdavo paskutinis mėnesių sekoje, todėl ir pats trumpiausias. Įvairios kalendorinės reformos, kurios pirmiausia buvo atliekamos tam, kad būtų galima tiksliau sekti gamtos ritmus, vėliau jau turėdavo ir kitus tikslus – geresnį mokesčių surinkimą valdovo ar valstybės naudai.

Pirmosioms metų atskaitos dienoms visada teikta ypatinga reikšmė, manyta, kad jos nulemia visų metų orus, kartu ir žemės darbų sėkmę. Daugelyje Lietuvos vietų galima išgirsti tvirtinant: kokia pirmoji kovo diena, toks bus ir pavasaris; antroji atitinka vasarą, trečioji, ši diena – rudenį. Toks tikėjimas paplitęs visame krašte; tik senesni žmonės įspėja, kad skaičiuoti reikia senuoju kalendoriniu stiliumi.

O kas gi „padovanojo“ vardą pačiam mėnesiui? Tikriausiai jis buvo taip pavadintas todėl, kad jo pradžioje iš pietvakarinių Baltijos bei Šiaurės jūrų pakrančių parskrenda kovai, vadinami ir  kovarniais. Jie netoli gimtinės buvo pasitraukę, kokį tūkstantį, kitą kilometrų. Daug kovų žiemoja dabar miestuose; šis gudrus paukštis išmoko prisišlieti prie žmogaus gyvenimo. Yra ir kita, dar įdomesnė mėnesio pavadinimo kilmės versija. Juk šį mėnesį pasitaiso, pradžiūsta keliai. Senovėje lietuvių kariai patraukdavo į žygius. Žinia, prieš tai atnašavę karo dievui Kovui arba Karoriui. O melsdavo jį pagalbos prisėdę ant balno gimtojoje pirkioje, šalia židinio. Gyvojoje kalboje išgirstamas ir šaipokiškas „morčiaus”  pavadinimas šiam mėnesiui. Ar beatpažinsime, kad tai romėnų karo dievo Marso vardas, – dabar žodį besiejame su katinų pavasarinėmis meilės giesmėmis.

Kokiomis apeigomis senovės lietuviai sutikdavo pavasarį? Apie tai nedaug težinome, tik tiek, kiek randame istoriniuose šaltiniuose. Štai ateinančios savaitės viduryje vakaro žaroje pamatysime trečiąją šių metų neomeniją – ploną mėnulio pjautuviuką. Tai pagal senovinius papročius reiktų pažymėti Pavasario šauktuvėmis. Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorijos“ pirmajame tome, išleistame 1836 m., pasakoja apie šią šventę pietų Lietuvoje. Istoriko žodžiais: „Šventę sudarė tai, kad mergaitės bėgdavo už kaimo tekančios saulės link. Vos nušvitus pirmajam ryto saulės spinduliui, mergaitės, lengvai apsirengusios ir basos, bėga dainuodamos dainą, kad jos einančios pasitikti pavasario. Pribėgusios kaimo galą, grįžta atgalios, šokinėja, dainuoja, ploja rankomis, perbėga per visą kaimą ir linksmai skelbia, kad atėjo pavasaris. Paskui viename iš namų jos randa paruoštas vaišes; ten susirinkęs jaunimas ilgai linksminasi“. Įdomi T.Narbuto pastaba, kad ši trečioji neomenija buvo vadinama sekančio mėnesio – balandžio vardu ir laikoma visų metų pradžia. Toks mėnulinio kalendoriaus reliktas tautos atmintyje išliko iki mūsų dienų; taip įvardijant jauną mėnulį man teko girdėti  Punsko apylinkėse, renkant žinias apie tradicinius kalendorinius papročius. Tiesa, tai buvo prieš 30  metų,  kraštotyros ekspedicijoje...

Vyskupas Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystės“ knygoje, išleistoje 1848 m. vaizdingai aprašė, kad Žemaitijoje pavasario pasitikti jodavę vaikinai. Surengdavę varžytuves dėl šventojo paveikslo, tarmiškai vadinamo „abrozdu“. Pasak gerojo ganytojo: „Pavasariais sniego neblikus, kiekvienos sodos jaunikaičiai atjodavo į vieną lig laiku apskirtą vietą ir pasidalydavo į du būriu. Pirmas ir antras būrys, paskyręs po vieną stiprų vaikiną, įdavė jam nešti abrozdą kokio nors šventojo. Paskiau katras sau būrys, turėdamas viduj nešėją abrozdo, jodė po laukus, tarsi rugių apveizėti. Nieko netrukus, tyčiomis susitikusiu, įniko veržtis abrozdais, besiverždami tankiai ir susimušė, patolei vienok nesiliovė grumtis, pakolei katras nors būrys neišveržė antram abrozdo. Tuokart stipresnysis būrys, kaipo pergalėtojas, linksmas, nešdamas du abrozdus, jojo namon, giedodamas ar dainuodamas, o pamuštojo būrio vaikeliai žioglino į sodą nosis nukabinę, išmetinėdami viens kitam, kad neguviai tesigrūmė. Pergalėtojai garbino per kiaurą metą tuos šventuosius, katrie abrazduose buvo išrašyti, kaipo savo užtarytojus, o pergalėtieji, it našlaičiai, neturėjo prie ko glaustis“.

Vyskupas savo raštuose buvo labai dėmesingas tautiniams papročiams. Tai dabar džiugina etnologus, tyrinėjančius jų kilmę, prasmę ir raidą. Aprašytosios raitelių grumtynės primena karingųjų indoeuropiečių proistorinius žaidimus, apie kuriuos žinome iš Homero hegzametrinių eilių. O juk manoma,  kaip paminėjau, kad pirmas pavasario mėnuo kovas taip pavadintas lietuvių karo dievo garbei. Primena tuos laikus žemaičių daina: „Lietuvos bruolia į vainą juoji, Į vainą juoji, žirgus balnoji...“ Dėl ko reiktų apgailestauti –  kad žemaičiuose nebeliko „abrozdų“ tradicijos. Tai būdavę paspalvinti medžio raižiniai, labai gražiai ir labai įtaigiai išreiškiantys liaudiškąjį religingumą. Muziejuose jų pavyko išsaugoti  tik vieną kitą. O tradicija taip ir nutrūko, ėmus plisti litografiniams šventųjų paveikslams...

Prakalbus apie netrukus laukiamą neomeniją – jauną mėnulį, reikia priminti ir buvusį jo pasveikinimo žodžiais paprotį. Tai taip pat archajiškojo mėnulinio kalendoriaus, mūsų krašte praktikuoto gal nuo akmens amžiaus iki didžiųjų kunigaikščių laikų, aidas. Įdomu, kad  neomenija aukštinta „dievaičiu, kunigaikščiu“. Pasveikinus tikimasi sustiprėti, atsikratyti kokių varginančių sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, dantų skausmo, odos išbėrimų, karpų ant rankų ir t. t. Tipiškos sveikinimo formulės yra tokios: „Jaunas jaunikaiti, dangaus karalaiti, tau dangus ir žemė, o man sveikata ir dalia“,  „Duok Dieve tau, Mėnuli, danguj karaliauti, o man ant žemės gerai gaspadoriauti“, „Regiu jauną kaip karalaitį! Tau pilnų ratų, man – sveikatų; tau šviesybę, man skaistybę“. Vėliau formulinius kreipinius imta keisti žegnone ir triskart sukalbamais poteriais „Sveika, Marija“.

Kreipimasis būtent į Švč. Mergelę Mariją atsirado, tikėtina, iš ikonografinio Spindulingosios vaizdavimo tautodailėje – stovinčios ant jauno mėnulio. O persižegnoti liepiama kuo nors pridengta ranka, sakant „kad negryna būtų“. Taip pat išvirkštine puse prijuostės ar rūbo skvernu perbraukiama per veidą – irgi tris kart. Šis veiksmas, judesį atliekant prieš saulės judėjimo kryptį, tariamai padedąs išlaikyti veido skaistumą. Sakoma, kad jauną mėnulį geriau pamatyti iš dešinės, „tiesia“ akimi. Jei iš kairės pamatysi, tą mėnesį nesiseks. Per dešinį petį pažiūrėjus į mėnulį ir sugalvojus norą, jis po trijų dienų išsipildąs. Su jauno pasveikinimu siejasi ir išskirtinai įdomus paprotys parodyti mėnuliui ką tik gimusį kūdikėlį. Dabar iš šio papročio belikęs tikėjimas, kad vaikas turi pirmiau pats pamatyti mėnulį, o ne atvirkščiai – kad jį apšviestų miegantį. Tarsi ir juokingi tokie tikėjimai, bet juos paminėję,  žvilgtelėjome į tautos tradicinės kultūros gelmę... O pavasarį prisikviesime šiandien tebevykstančia Vilniuje Kaziuko muge, taip pat ir artėjančiomis – jau antradienį – smagiosiomis Užgavėnėmis.

Etnologo Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.