Kas yra atspirties taškas, nuo kurio prasideda kūryba, vystosi ir gimsta meno kūrinys? Kur slypi pirminis stimulas? Šeši skirtingi menininkai susitiko naujoje Mo muziejaus parodoje „Atspirties taškas“ ir pristatė individualias istorijas pasakojančius kūrinius. Paklausti, nuo ko jiems prasideda meno kūrinys, šeši kūrėjai mintimis pasidalijo su LRT.lt.
Liudas Parulskis
Kūrėjas L. Parulskis konkretus – jam kūrybos atspirties taškas yra sankirta tarp nuobodulio ir netikėto asmeninio ar visuomeninio (istorinio, emocinio) atradimo. Tos sankirtos dažniausiai įvyksta miesto gatvėse einant kasdieniais maršrutais.
L. Parulskio tvirtinimu, jį kurti motyvuoja du veiksniai. Vienas jų – kasdienybės susidūrimai su netikėtais nuotykiais. „Kita motyvacijos forma yra jau priverstinė, tai dalyvavimas bet kokiuose konkursuose – vidiniuose ar išoriniuose. Konkurso grandinė (užduotis, apmąstymas, deadline'as, atomazga) suteikia daug informacijos apie save ir aplinką“, – analizuoja menininkas.
Paprašytas papasakoti apie savo kūrinį, kuris pristatomas Mo muziejaus parodoje „Atspirties taškas“, L. Parulskis neromantizuoja ir sako, kad viskas buvo labai paprasta: „Valgiau užkandinėje „Hesburger“, žiūrėjau į Vokiečių gatvę. Pravažiavo didelį reklaminį stendą vežanti mašina, o stende buvo pavaizduotas prabangaus naujo namo senamiestyje fasadas. Po kiek laiko, jau mintyse, į priešingą pusę pravažiavo visa senoji, sugriauta/išgriautoji Vokiečių gatvė. Mintyse kilęs vaizdas labai tiko žemyninės Europos laiko ar transporto krypties vaizdavimui – „į dešinę“ reiškia judėjimą pirmyn, į ateitį, o į kairę – atgal, į praeitį. O Vokiečių gatvė turbūt yra geriausias tokios Vilniaus architektūros istorijos transformacijos pavyzdys. Ne veltui LTSR laikais ji buvo pavadinta Muziejaus gatve, nors jokio muziejaus tais laikais šioje gatvėje nebuvo.“
Andrej Polukord
Atspirties taškas A. Polukord gali būti labai įvairus: „Dažniausiai stimulas man yra žodis ar žodžių junginys, tam tikra tema ar gyvenimiškas įvykis. Kol kas yra taip, gal ateityje kažkas ir pasikeis, įdomu...“
A. Polukord, kalbėdamas apie pirmuosius impulsus kurti, prisiminimais nukeliauja į vaikystę. Įdomiausia, kad viskas siejasi su... namų statybomis!
„Ką konkrečiai dariau aš? Stačiau tokį kambarį kambaryje. Tarp spintos ir sienos buvo tarpas. Ten buvo galima pasislėpti. Sugalvojau, kad reikia pasistatyti saugumo sienelę iš medinių nuopjovų – kubų ir stačiakampių. Man, kaip vaikui, buvo smagu matyti tam tikrą rezultatą. Tai turbūt buvo pirmasis kūrybos procesas, sukėlęs džiaugsmo“, – mintimis dalijasi menininkas.
Dabar, tikina A. Polukord, didelę motyvaciją kurti jam teikia humoras ir gyvenimo absurdas: „Tai išlaisvina iš kasdienės rimties ir banalybės, rutinos, savotiškos motorikos.“
Mo muziejaus lankytojai parodoje „Atspirties taškas“ galės išvysti A. Polukord kūrinį „Šlagbaumas“ („Schlagbäume“). „Tai toks skulptūrų ciklas (šlagbaumai, jų variantai) – medis, paveiktas žmogaus. Įdomu, kad būtent žmogus nusprendė suteikti jiems tokias formas, tam tikriems veiksmams atlikti. Aišku, tam būta šiokios tokios logikos. Šita logika, matyt atsiranda atsižvelgiant į žmogaus, kaip padaro, sudėjimą, jo galimybes ir ribotumą, jo siekį bei tikslą. Šitie šlagbaumai taip pat susiję su profesijomis. Verčiant tiesiai būtų taip: medžiai skirti suduoti, smūgiuoti“, – savo kūrinį apibūdina menininkas.
Jurga Barilaitė
Kas jums yra atspirties taškas, klausė LRT.lt ir dar vienos parodos menininkės J. Barilaitės. Kūrėja tiki atsitiktinumais: „Man atspirties taškas dažniausiai būną vaizdinys arba vaizdinė metafora – atsitiktinė, intuityvi, bet kartu talpinanti savyje emocinį užtaisą ir ideologiją, kontekstą.“
Pasak J. Barilaitės, po kiekvieno didelio ir sudėtingo darbo norisi ko nors ramesnio ir paprastesnio. „Tam, kad po triukšmo stotų tyla ir atvirkščiai. Taigi seku savo norais ir ieškau satisfakcijos. Kita vertus, vaizdiniai neatsiranda iš niekur, juos lemia daug veiksnių ir ideologinis nusistatymas“, – pakartoja menininkė.
J. Barilaitės prisiminimai apie pirmuosius kūrybinius impulsus – gana šmaikštūs ir šviesūs: „Atsimenu net kūdikiškus potyrius, kai tėvo iš Maskvos atvežtu bananu, nematoma spalva, kažką piešiau ant sienos miegamajame. Atsimenu užburiantį, įtraukiantį ir lipnų procesą, bei rezultatą – neuždažomą dėmę ant sienos, skylę į kitą pasaulį. Supratimas, kad galima kurti ir atverti kitus pasaulius, iki šiol gelbsti mane nuo kartais užplūstančio beprasmiškumo ir nihilizmo.“
Mo muziejaus parodoje eksponuojamas J. Barilaitės videoperformansas „Taškas“. Tai – ir atskaitos taškas. Ir apsisukimas aplink savo ašį. Ir teritorijos apibrėžimas, kuris lygus taškui. Maža dalelė. Pabaiga. Taip kūrinį apibūdina menininkė, pridurdama, kad buvo filmuojamas realus performansas: „Žmogaus, menininkės sukimasis ant metalinio džeržgiančio disko ryškiausioje Vilniaus pievoje, prie Baltojo tilto, tik montuojant apsisukimas pagreitintas 60 kartų. Taip gaunamas centrifugos efektas, nesvarumo būklė.“
Eglė Ulčickaitė
E. Ulčickaitė, atsakydama į visiems kūrėjams užduotą klausimą, kas yra atspirties taškas, LRT.lt teigia, kad jai tai – įvairių veiksnių visuma: „Jeigu kalbėtume apie kūrybą apskritai, turbūt paskatą kurti reikėtų sieti su vidiniu poreikiu. Menininkui jo kūrinys dažnai yra būdas pasidalinti su kitais jam rūpimais ar ramybės neduodančiais klausimais. Taip pat, manau, menininką ne tik veikia, bet ir skatina kurti meno istorijos laukas – suvokimas (o gal įsivaizdavimas), kad tai kas jau buvo pasakyta, dar nėra pasakyta pakankamai arba turi būti pasakyta kitaip, kitame kontekste.“
Menininkė apie savo kūrybą kalba plačiai ir atvirai, teigdama, kad labiausiai ją domina gyvenamoji, kasdienė aplinka: daiktai, interjerai, peizažo elementai – vietos, kurias aplink save tveria, perdirba, perkonstruoja ir palieka žmogus.
„Inspiracijų paveikslams dažniausiai semiuosi kasdienėje vietinio konteksto aplinkoje – ne išimtis ir parodoje pristatomo paveikslo motyvas. Didžiausią dėmesį skiriu kintančiai, utilitarinę reikšmę prarandančiai tos aplinkos daliai. Per tebeesantį, bet kitaip funkcionuojantį daiktą, jo reikšmės skirtumą, tapyba bandau užčiuopti laiką, apmąstyti laik(inum)o patyrimo, atminties, tikrovės daugialypumo temas. Gyvenamąją erdvę suvokiu kaip struktūrą, atspindinčią ne tik subjekto, bet ir aplinkinio konteksto būties savybes bei jų kismą. Tapybą traktuoju kaip daugiasluoksnio sociokultūrinio konteksto tyrimą“, – pasakoja E. Ulčickaitė.
Vytautas Viržbickas
Kūrėjas V. Viržbickas, LRT.lt pasakodamas apie atspirties tašką, teigia, kad jam tai – visuomet skirtingi dalykai. „Skirtingos aplinkybės skatina skirtingai veikti. Niekuomet nebandau per prievartą savęs versti kažką kurti ir galvoti. To nereikia, nes viduje visuomet kažkas virpa. Manau, kaip ir visiems kitiems žmonėms, mylintiems savo darbą ir laukiantiems, kada galės įgyvendinti vieną ar kitą jiems rūpimą idėją. Savo profesijos neidealizuoju. Metams bėgant atsiranda įdirbis ir profesionalumas. Pradedi vis geriau suprasti savo galimybes ir kur geriau nekelti kojos. Labai dažnai vieno kūrinio įgyvendinimas sufleruoja kito kūrinio kontūrus, todėl galima ramiai dirbti – kūrybiškumas auga lygiagrečiai“, – sako menininkas, kurio kūrinys tapo naujosios Mo muziejaus parodos dalimi.
Tik supratęs, kad būsimas kūrinys bus prasmingas, V. Viržbickas imasi įgyvendinimo. Jis atvirauja, kad jausmas, kai galvoje kilusi idėja ima svaiginti, yra labai retas. „Jo reikia išlaukti arba išpuoselėti. Ties tuo nepaskubėsi. Tai visada abstraktu. Nėra vieno motyvacijos recepto. Tačiau tai, kas sunkina ir slegia kūrybą, man asmeniškai, visuomet būna labai materialu. Ar tai būtų finansiniai sunkumai, ar nuolatinis kraustymasis per laikinas dirbtuves, ar asmeniniai išgyvenimai – tai visuomet turi svorį, kurį reikia nešti. Kartais nešti būna sunku. Fiziškai. O tai panašėja į skulptūros tampymą. Ne visas jas juk lengva pakelti, juo labiau ne visas jas būna lengva įgyvendinti“, – išgyvenimus ir patirtis apibūna kūrėjas.
V. Viržbicko kūrinys Mo muziejuje pasakoja apie ilgą kelionę, kuomet pritrūksta vandens ir oro: „Kuomet krepšiai, kuriuose sudėti daiktai, per ilgą laiką perima tų daiktų pavidalus. Kuomet nėra kur pailsėti, nes šalta. Nes nerandi kur pasislėpti. Ir viskas dėvisi. Reikia lopyti. O džiaugsmo mažai, bet jo norisi. Dar norėtųsi, kad ta kelionė turėtų tikslą. Turėtų pabaigą. O tuomet būtų galima sušokti. Tiesiai į finišo juostą. Nes tada tu įvertintas. Nes kažką pasiekęs.“
Geistė Marija Kinčinaitytė
Atspirties taškas šiaip menininkei – akimirka, kai tiek išoriniai veiksniai, tiek vidinės būsenos susiduria kūrėjo kūne, kuris ir ištransliuoja tą sintezę įvairiomis meno formomis ir ne tik: „Atspirties taškas yra tai, kas rūpi tau kaip kūrėjui, žmogui.“
G. M. Kinčinaitytė, kalbėdama apie motyvus kurti, mini galimybę sukurti žmonėms priėjimą prie realybės per sukoncentruotą jausminį suvokimą: „Tai veikia kaip lūžis, įtrūkis atveriantis kitokį matymą, praturtinantį išjautimą tave supančios aplinkos, bent akimirksniui. Kūrybinius procesus apsunkinantis veiksnys yra balanso ieškojimas tarp apmokamo pastovaus darbo, kuris tau padeda išgyventi ir paradoksalu, bet kurti taip pat. Kaip atrasti energijos ir laiko projektams, kai tai atiduodi kažkam kitam?“
Menininkės kūrinys parodoje „Atspirties taškas“ – fotografijos iš projekto „Tu priklausai man“ (angl. You Belong to Me). „Projekte kuriamas tarp mano Žemėje užfiksuotų ir NASA marsaeigių siunčiamų Marso peizažų. Kadangi Marsas yra sausuminis kūnas, panašus į Amerikos Vakarų dykumas, Čilės lygumas ir atšiaurius Islandijos kraštovaizdžius, mes instinktyviai įsivaizduojame, koks jausmas galėtų būti vaikštant jo paviršiumi; tai sustiprina ir juodai baltas vaizdavimas, kuris primena ankstyvą peizažinę fotografiją“, – pasakoja kūrėja, kviečianti užsukti į parodą.
