„Sakoma, kad nereikia aukoti savo meno dėl kitų žmonių, gal čia mano, kaip rašytojos, silpnybė, bet jei mano rašymas trikdytų mano šeimą, gerai pagalvočiau“, – LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ sako airių poetė ir prozininkė Doireann Ní Ghríofa.
Doireann Ní Ghríofa – airių poetė ir prozininkė, knygoje „Šmėkla gerklėj“ nagrinėjanti motinystės, moteriškumo, buitinio ir intelektualiojo gyvenimo temas, tyrinėjanti meno ir kasdienybės sąveikas. Kūrinį išleido leidykla „Rara“, vertė Emilija Ferdmanaitė, redagavo Daina Opolskaitė.
– Daug kalbėta apie romano „Šmėkla gerklėj“ žanrą – čia esama ir fikcijos, ir esė, ir poezijos elementų. Be to, tekstas labai atviras – kaip pasirinkote, kuo dalintis su skaitytojais, o ką – praleisti?
– Aš pati esu aistringa skaitytoja. Dažnai vadovaujuosi tomis skaitymo patirtimis, kurios man, kaip skaitytojai, kalba. Kai rašytojas įsileidžia mane į savo gyvenimą, pasidalina savo nerimu, džiaugsmais ir troškimais – tai įspūdinga patirtis.
Todėl galvodama apie šią knygą norėjau skaitytojui atverti savo duris ir langus, sukurti tą artumo pojūtį, kuris mane pačią taip džiugino kitų knygose. Be to, man skaitytojai labai svarbūs – kai kurie rašytojai sako, kad niekada negalvoja apie skaitytojus, o aš skaitytoją visada jaučiu labai arti. Tad, tiesą sakant, nebuvo jokio sąmoningo atrankos proceso.
Pasitikėjau knyga ir skaitytoju – tikėjau, kad man atsiskleis tai, kas turi būti parašyta. Man regis, buvau apdovanota šio romano skaitytojais, nes niekada nežinai, kas paims tavo knygą į rankas. Rašytojas negali kontroliuoti, ar žmogui jo knyga patiks, ar ne. Sulaukiau skaitytojų laiškų, kuriuose sakoma, kad žmonės labai džiaugėsi knyga. Manau, taip yra dėl to, kad buvau su jais atvira.
– Ar visgi yra temų, kuriomis niekada nekalbėtumėte?
– Man regis, tos ribos susijusios su kitais žmonėmis. Mano vyriausiasis sūnus dabar paauglys – jei kas nors verstų jį nepatogiai jaustis, pamąstyčiau dusyk. Taip pat ir dėl to, kas susiję su mano tėvais, seserimi, jei kas nors, ką rašyčiau, juos neramintų, sustočiau. Sakoma, kad nereikia aukoti savo meno dėl kitų žmonių, gal čia mano, kaip rašytojos, silpnybė, bet jei mano rašymas trikdytų mano šeimą, gerai pagalvočiau.
– Bet daug autofikcijos rašytojų taip daro – pažeidžiamiausioje pozicijoje atsiduria aplinkiniai, ne jie patys. O jūs pirmiausia save įstumiate į pažeidžiamą būvį?
– Man ši knyga – kaip nuotykių istorija. Tai nuotykis žmogaus, kuris imasi tyrinėti praeitį, norėdamas sužinoti, ar įmanoma pažinti vaiduoklį, ar galima pajusti ryšį su žmogumi, kuris jau seniai miręs. Sutinku, kad daug rašytojų sutelkia dėmesį į savo artimiausius žmones, bet, kadangi mano knyga – nuotykis, mažiau dėmesio skyriau savo šeimai ar draugams, o daugiau – poetei, apie kurią rašau. Galbūt tai išlaisvino mane nuo sudėtingų etinių dilemų.
Kita vertus, mano duktė ryškiai matyti šioje knygoje, jos gimimas aprašytas detaliai. Galbūt paaugusi ji turės apie tai savo nuomonę ir manęs dar laukia sudėtinga diskusija.
– Jūsų dukra knygoje matyti labiau nei sūnūs, ar taip pasirinkote tyčia? O gal ji – dalis moteriškosios linijos, kuri, regis, jums svarbi?
– Kai leidausi į šį literatūrinį nuotykį, mane labai domino moteriškoji linija, motinų ir dukterų ryšys, tai, ką paveldime, ir tai, ko ne, ką gyvenime kontroliuojame patys. Mano duktė gimė rašant šią knygą, be to, ji buvo mano pirmoji dukra, tad tie klausimai iškilo dar ryškiau. Niekada apie tai nepagalvojau, bet dabar susimąsčiau – gal, jei būčiau pagimdžiusi sūnų, ši knyga būtų visai kitokia. Veikiausiai.
Kai kurie rašytojai sako, kad niekada negalvoja apie skaitytojus, o aš skaitytoją visada jaučiu labai arti.
Man regis, dabar labai įdomus laikas gyventi, nes mūsų lyties suvokimas nuolat kinta, mūsų karta jau pasiryžusi permąstyti tam tikrus dalykus, nors viskas dar labai taku, aš pati dar vis mokausi. Manau, ši knyga atskleidžia tai, ką apie moteriškumą maniau tuo metu, kai ją rašiau, nuo tada mano mąstymas keitėsi, tad man pačiai įdomu grįžti prie anuometinio savo mąstymo.
– Ar būtų galima sakyti, kad ši knyga parašyta iš intuityvios perspektyvos? Čia labai daug interteksto ir intelektualių užuominų, bet knyga man pasirodė itin autentiška...
– Manau, tikrai taip. Be to, labai vertinu, kaip giliai perskaitei šią knygą, tai matyti iš tavo klausimų. Man regis, visiems žmonėms būdingos abi perspektyvos. Mano atveju galbūt taip yra dar ir todėl, kad pradėjau rašyti nuo poezijos, tad čiuopdama savo kelią per tamsą naujos knygos link dažnai tai darau intuityviai. Kai kurias temas renkuosi sąmoningai – pavyzdžiui, knygoje „Šmėkla gerklėj“ mąstau apie altruizmą, kas mus verčia norėti duoti kitiems, kaip tas noras gali mus pakeisti, kartais – išlaisvinti, o kartais – įkalinti.
Tačiau rašydama daug sprendimų priėmiau intuityviai – jie nuvedė mane į labai įdomias vietas, kurių nebūčiau atradusi remdamasi tik intelektu. Kartais gali būti sunku, net gėda pasiduoti intuicijai, bet, jei randi drąsos tai padaryti, rezultatas gali būti labai įdomus.
– Viename interviu eilėraščius apibūdinate kaip „apsėstus objektus“. Apsėdimo, vaidenimosi tema matyti ir šiame romane. Ši knyga taip pat savitai apsėsta – joje iškyla kita rašytoja, praeities „aš“. Vadinasi, tikite tuo, kad visa yra kažin kaip tarpusavyje susiję?
– Tikrai taip. Manau, kad visa yra susiję būdu, kuris mums iki galo nėra pažinus. Už kasdienio mūsų gyvenimo slypi didesnė paslaptis. Literatūra, muzika, menas leidžia prisiliesti prie tos paslapties. Pavyzdžiui, kai išgirsti per radiją savo paauglystės mėgstamiausią dainą, irgi pasijunti taip, tarsi tas praeities vaiduoklis grįžtų. Įstabu, kaip poezijoje, muzikoje, mene telpa ir mano, ir kito savastis.
Labai daug apie tai mąsčiau rašydama. Rašydama apie Eibhlín Dubh ir jos tekstą daug galvojau apie tai, kiek jos kvėpavimo vis dar justi tarpuose tarp žodžių, kur ir mes sustojame atsikvėpti. Todėl literatūra, o ir muzika man tokios ypatingos. Tik pagalvok – juk jose mes patiriame kito žmogaus svajonę, jo regėjimą. Man poezija yra tai – kito žmogaus regėjimas, kurį jis užrašė, tad ir aš galiu į jį patekti. Juk tai – stebuklas!
– Savo knyga jūs tarsi tęsiate tą „apsėdimo“ ciklą – Eibhlín apsėda jus, o jūs – skaitytoją, nes jūsų rašymo stilius toks, kad leidžiate skaitytojui regėti patį procesą, sakytum, kvėpuojate jam į sprandą.
– Labai džiaugiuosi, jei tai pajutai, nes toks buvo mano didžiausias noras, rašant šią knygą. Kartais rašydama jaučiausi taip, lyg mėginčiau išrasti magišką užkalbėjimą, ir tikiuosi, kad jis suveiks. Žinoma, ne kiekviena knyga pasieks visus skaitytojus, bet jaučiuosi palaiminta, kai žmonės sako pajutę su mano tekstu ryšį. Rašydama jaučiuosi taip, lyg iš puslapio tiesčiau rankas į skaitytoją. Man labai svarbu sukurti ryšį.
– Knygoje matome daug uždarų burbulų – namų erdvę, naujagimio auginimo burbulą, jūsų minčių turinį, kai dirbate prie teksto. Dabar mes tiek daug kalbame apie atvirumą, globalumą, o jūs pasirenkate mažuosius dalykus. Ar jie jums atrodo svarbesni?
– Aš manau, kad mūsų paprastose namų erdvėse yra daug ypatingumo. Kartais pamirštame, kiek daug mūsų gyvenimo jose nutinka. „Šmėkla gerklėje“ yra tarsi duoklė tam. Dabar Airijoje jauniems žmonėms labai sunku įsigyti, susirasti būstą, jie gyvena sudėtingomis sąlygomis, kone neturi teisių, tad nuomotojai keičia sąlygas, kaip panorėję.
Literatūra leido man pažvelgti į savo nuomotus būstus per kone magišką prizmę, apžvelgti tuos kambarius, kur vyko mano, jaunos mamos, gyvenimas, rasti jiems žodžius. Šioje knygoje tos erdvės visuomet išliks tarsi fosilijos įspaudas akmenyje. Šioje knygoje aprašiau virtuvę viename mūsų nuomotų būstų ir tai, kaip joje krinta šviesa, dabar visada galėsiu į ją grįžti, nors tuose namuose jau gyvena kažkas kitas.
– Knygoje labai gražiai atskleidžiate, kaip moterys nuolatos daro gyvenimą įmanomą, atlikdamos paprastus namų ruošos darbus, tačiau istorijos įrašuose jų nėra. Šioje knygoje lyg ir bandote susieti „naminį“ moteriškumą su intelektualiuoju, nors dažnai jie vaizduojami kaip neturintys nieko bendra?
– Man regis, gyvenime įdomiausia tai, kas persipynę. Namų erdvė, ruošos darbai ir intelektinė erdvė, sieloieškos klausimai, kuriuos užduodame plaudami indus. Tai ir yra gyvenimo turtingumas. Todėl mane liūdina, kad Airijoje moterys, kurios buvo labai užimtos tvarkydamos buitį be modernių prietaisų, eidamos vandens į šulinį, plaudamos rankomis drabužius, kepdamos duoną, tos, kurios turėjo ir intelektualių minčių, tiesiog nerado laiko jas užrašyti.
Menui reikia laiko – jei dvi mylias eini į šulinį vandens, o paskui virini vaiko vystyklus, menui nebelieka laiko. Todėl dar įstabiau galvoti, kad prieš kelis šimtus metų gyvavo sudėtinga poezijos tradicija, kurią kūrė būtent moterys. Tuose išlikusiuose pavyzdžiuose matome ano meto moteris, tai, kuo jos gyveno, ir galime paieškoti kažko sau.
– Dar viena nevienalytė patirtis tekste – motinystė. Ji čia pavaizduota iš daugybės skirtingų perspektyvų. Matome ir besąlygišką atsidavimą, ir bandymą išlaikyti savastį. Ar sutiktumėte, kad motinystė svyruoja tarp visiško paklusnumo iki visiško pasipriešinimo.
– Sutinku, kad motinystė paremta keista dichotomija. Viena vertus, atsidavimas rūpinimuisi kita būtybe, kita vertus – noras laikytis savo savasties. Motinystė kartais reiškia visiškai naują moters užgimimą. Kiek manyje liko senojo aš, o kiek buvo pakeista amžiams? Pamažu bandai suprasti, kas tu dabar esi. Ir tai gali būti taip sunku, taip velniškai sunku. Iš mano patirties, gali būti skausminga bandyti suprasti, kas esi kaip nauja būtybė – motina, kas liko iš tavo ankstesniojo žmogiškumo.
Kiekviena motina randa savo kelią – man labai įdomu klausytis kitų moterų istorijų, kaip jos perplaukė tuos audringus vandenis. Kiekviena moteris randa savų būdų, todėl stengiuosi nė vienos neteisti. Juk tai taip sunku! Palikit motinas ramybėje.
Jeigu vaikui augant ištaikai retą tylos akimirką ir pagalvoji, kaip pasikeitė tavo gyvenimas, labai įdomu, bet ir labai sunku tai suvokti. Rašydama knygą ir apmąstydama savo motinystę supratau, kad pati buvau kone visiškai pasimetusi motinystės verpetuose, praradusi save. Užtrukau, kol radau kelią atgal į save. Knygos rašymas man padėjo – aprašiau savo kelią atgal į save.
– Visoje knygoje justi geismas: fizinis, intelektinis, egzistencinis. Ar sakytumėt, kad būtent geismas – ne grožis, ne paklusnumas, ne dar kas kita – yra moteriškumo pagrindas?
– Manau, pataikei kaip pirštu į akį. Geismas yra žmogaus pagrindas – jis veda mus per gyvenimą, skatina smalsumą, o drauge ir fizinį alkį. Tai – gyvenimo variklis.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
