„Kalbos kultūra, tikriausiai, kaip niekas kitas parodo, koks yra žmogus“, — sako Nomeda Marčėnaitė ir laidoje „Kultūringai su Nomeda“ kviečia į atvirą pokalbį apie kalbą, bei kalbina keturis savo sričių profesionalus — kalbininkus Loretą Vaicekauskienę ir Antaną Smetoną, žurnalistą, laidų vedėją Audrių Matonį ir sporto komentatorių Paulių Jakelį. Diskusijos dalyviai nesutaria dėl kalbos vartojimo taisyklių, keliamų reikalavimų ir įsišaknijusių baimių kalbėti viešai.
Pirmasis klausimas nuskamba apie grėsmes. Kokios grėsmės kalbai iškyla šiandien? A. Smetona vardija net keletą: „Pirma, kalba stumiama iš akademinio diskurso, antra, stumiama iš kariuomenės.“ A. Matonis priduria, kad kalbai grėsmę kelia kai kurie kalbininkai ir „policinis“ požiūris į kalbą.
L. Vaicekauskienė, paklausta, kodėl žmonės išsigąsta, nejaukiai jaučiasi prie kalbininkų, atsako tai nagrinėjusi: „Tyrinėjau keletą vartotojų grupių ir jų kalbos vartojimo pasitikėjimo lygį. Kriterijus – kiek kalbėdami jie yra išoriškai taisomi. Lietuvių žurnalistai buvo silpniausia dalis. Kartu su studente darydamos šį tyrimą išsiaiškinome, kad laisviausiai jaučiasi darbininkai. Jų kalbos niekas netaiso, o jei ir taisė, tai labai seniai, mokykloje. Ir jie manė, kad kalba visai gerai.“
Kalbėdama apie moksleivius, L. Vaicekauskienė sako, kad jie save vertina vidutiniškai, o tie, kurie kalba geriausiai, manė, kad yra blogiausi. „Lyginome su latvių žurnalistais ir mūsiškiai pasirodė prasčiau. Jie neturi tokio ryškaus žodžių formų taisymo. Pas mus yra tiesioginis nepasitikėjimas – kuo daugiau yra taisomi, tuo pasitikėjimas mąžta“, – tvirtina kalbininkė.
Žurnalistas A. Matonis papildo kalbininkės pasisakymą: „Loreta teisingai sako, kad esame ne blogiausi, o labiausiai traumuoti. Ir tai yra tiesa. Visiškai sutinku, kad bijome kalbėti prie kalbininkų.“
Tam, kad prie kalbininkų varžomasi kalbėti laisvai, pritaria ir sporto komentatorius P. Jakelis: „Mažiausiai norisi galvoti, kaip taisyklingai ištarti vieną ar kitą žodį tada, kai apima daug emocijų. Tu nori gyvai pasidalinti tuo, ką jauti, o prisimeni VLKK (Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos) laiškus, kur tau kiekvieną, net mažiausią pastabą, užrašo ir ūpas dingsta. Mąstant apie tas klaidas, nenorint jų vėl kartoti, būna prarasta gražių akimirkų, kai netenki emocinio užtaiso ir nebeperduodi to žmonėms.“
P. Jakelis pripažįsta, kad visi daro klaidų. „Futbolo varžybų metų kalbame 90 minučių, o jei dar pratęsimas – ir ilgiau. Komentuodami krepšinio rungtynes kalbame beveik nesustodami. Ir kai atsipalaiduoji komentavimas tampa sklandesnis, tiesiog išgyveni tą emociją ir perteiki ją žiūrovui. Būna, perklausai varžybų įrašą ir tau patinka, kaip perteikei įvykius aikštėje, bet tada gauni tą „meilės laiškelį“, ir vėl žymiesi, stengiesi nebekartoti klaidų. Jaučiu, kad mane tai išmuša iš ritmo. Aišku, suprantu, kad yra ribos, bet gal kartais kontroliuojama per griežtai“, – pastebi komentatorius.
Laidų vedėjas A. Matonis prisimena įvykį, kurio metu, jo nuomone, buvo peržengtos kalbininko ribos: „Atmenu, kad LRT, buvo toks nusipelnęs kalbininkas iš kalbos komisijos inspekcijos. Jis leido sau kalbėti apie vieną žurnalistę, kuri, man regis, sukirčiavo lãisvas, vietoje laĩsvas. Kalbininkas palinkėjo jai lįsti po traukiniu, nes neva su tokiu kalbėjimu eiti į eterį nereikia.“
Plačiau žiūrėkite laidos įraše.
