Kultūra

2019.03.11 18:02

Pamokos iš 100-mečių: senatvė bejėgė prieš meilę, o teisės skųstis neturi niekas

LRT PLIUS laida „7 Kauno dienos“, LRT.lt2019.03.11 18:02

„Pabendravusi su šimtamečiais senoliais supratau, kad neturiu teisės skųstis. Įsivaizduokite moterį, sėdinčią neįgaliojo vežimėlyje su amputuotomis kojomis, nes jos nušalo sovietmečiu, prieš Kūčias belaukiant eilėje nusipirkti silkės – ir ji juokiasi. Nors jau prastai mato, neprigirdi, šimtametė Vladislava iš Jonavos man užtikrintai kartojo: „Viskas bus gerai“. Tai kaip nepatikėsi džiaugsmu žmogaus, kuris, rodos, pats turi tiek nedaug?“ – pasakoja LRT PLIUS laidoje „7 Kauno dienos“ kalbinta parodos „Linkėjimai Lietuvai“ autorė Rūta Urbonaitė-Ambultienė.  

Vieno žmogaus istorija – visos šalies istorija

„Deja, savo senelių jau nebeturiu, bet labai gera prisiminti vasaros atostogas Žemaitijoje. Mano mama – užkietėjusi žemaitė, vos nuvažiavusi į gimtuosius Viekšnius pradėdavo žemaičiuoti, tai mus pralinksmindavo. Kai buvome maži, mus, anūkus, senelis siųsdavo į gatvę žiūrėti, ar kas nestebi, kaip jis per radiją klausosi „Amerikos balso“. Tuo metu tai daryti buvo draudžiama, o mano senelio dėdė per karą emigravo į JAV ir dirbo „Amerikos balse“.

Okupuotoje Lietuvoje išgirsti žinių iš laisvo pasaulio buvo svarbu ir dėl kitos priežasties. Nuo sovietų valdžios mano seneliai ir tuo pačiu mama stipriai nukentėjo. Iš pradžių senelis buvo ištremtas į Kareliją statyti Baltijos-Baltosios jūrų kanalą ir ten vos nemirė iš bado. Tūkstančiai žmonių tame pragare pražuvo, tačiau, laimei, mano seneliui po pusantrų metų pavyko pabėgti“, – nelengvą savo artimųjų gyvenimą prisimena R. Urbonaitė-Ambultienė.

„Vėliau iš mano senelių buvo atimta žemė, kurią prosenelis buvo nusipirkęs po 10 metų sunkaus darbo Pensilvanijos anglies kasyklose. Dirbdamas Amerikoje jis taip išsiilgo Lietuvos, kad ją net sapnuodavo – dėl to užsibūti svetur nebegalėjo. Prasidėjus kolektyvizacijai, visus trobesius, žemę, ūkio padargus reikėjo atiduoti. Savo akimis mačiau 1950-aisiais rajono vykdomojo komiteto pasirašytą raštą, kuriuo mano seneliai esą savo noru atiduoda turtą tarybiniam kolūkiui. Tuo metu šešių asmenų šeima buvo įsprausta į mažą kambarėlį, kuriame žiemą būdavo taip žvarbu, kad net užšaldavo vanduo“, – tvirtina pašnekovė.

Nepaisant sudėtingo laikmečio, Rūtos seneliams vėliau pamažu pavyko atsistoti ant kojų – padėjo ir žemaitiškas užsispyrimas: „Panašių istorijų rastume beveik kiekvieno lietuvio šeimoje. Tremtinių buvo ir tarp šimtamečių, kuriuos fotografavau. Nepaprasta šimtametės Adelės iš Kaišiadorių rajono išgyvenimo Sibire istorija.  Ji su savo vyru ir maža dukrele buvo išvežti 1948 m. birželį per masinius trėmimus. Tokios pat lemties išvengęs Adelės brolis į Krasnojarsko krašto miškus atsiuntė ne tik lietuviškų lašinių, bet ir siuvimo mašiną, kuri tapo tikru išsigelbėjimu. Adelė vietinėms moterims siūdavo sukneles, o tos atsilygindavo maistu.  Po 10 metų jie sugrįžo į Lietuvą, drauge parkeliavo ir juos nuo bado apsaugojusi siuvimo mašina.“

Bėgant laikui toji siuvimo mašina atsidūrė daržinėje, kur dulkėjo nenaudojama. Akimirka, kai Rūta sumanė ją partempti į kambarį ir nufotografuoti kartu su Adele, buvo labai iškalbinga.

Buvo nuostabu matyti nušvitusį šimtametės veidą, kai po daugybės metų ji vėl prisėdo prie savo brangios siuvimo mašinos ir pabandė atgaivinti primirštus įgūdžius. Ji išdidžiai man keliskart pakartojo, kad kažkada gerai siuvo, šio amato mokėsi Kaune“, – pasakoja Rūta, kuriai susitikimai su ilgaamžiais padovanojo jausmą tarsi skaitytų vertingą knygą. Ji įsitikinusi, kad kiekvieno senolio gyvenimas – tai visos Lietuvos istorija.

Kartais užtenka palaistyti gėlę

Šimtamečių paroda nori nenori verčia kiekvieną iš mūsų susimąstyti apie skubančius metus. Smalsu sužinoti, ką apie tai galvoja Rūta? 

„Man rodos, niekas nenori pasenti, turėti mažiau jėgų. Juolab kad Lietuvoje gajus jaunystės kultas, sakoma, jog darbdaviams esame reikalingi tik iki keturiasdešimties – juk tai absurdas. Štai kitas mano kalbintas šimtametis į darbą ėjo net 80 metų“, – tvirtina pašnekovė.

Anot R. Urbonaitės-Ambultienės, liūdna pagalvojus, kaip greitai lekia gyvenimas, bet dūsauti nereikia, jei tuos gyvenimo metus neblogai nugyvenai: „O kiek dar progų priešaky! Pokalbiai su šimtamečiais man dar kartą priminė, kaip svarbu duotą laiką nugyventi kuo prasmingiau sau ir kitiems – nebūtina kasdien imtis žygdarbių, kartais užtenka palaistyti gėlę. Metaforiškai kalbant ta gėlė gali būti žmogus. Senoliai labai išsiilgę bendravimo, nes mažai kam įdomūs.“

Iš dvidešimties R. Urbonaitės-Ambultienės Kauno regione nufotografuotų šimtamečių – vos penki vyrai. Tai susiklostė natūraliai, kadangi moterys paprastai gyvena ilgiau. Vis dėlto vyriausias projekto herojus – 108-erių Vincas iš Kauno.

„Man buvo sunku patikėti, kai tokio amžiaus žmogų didžiuliame name radau vienui vieną. Jo žmona seniai mirusi, o abu vaikai emigravę. Pribloškė senuko tvirtybė – jis nesiskundė nei dėl silpnos sveikatos, nors taip pat beveik nepakyla iš vežimėlio, nei dėl vienatvės. Kelis kartus per savaitę pas jį užsuka socialinė darbuotoja, tačiau šimtametis pats dažnai išsiverda valgyti, o kas vakarą sutartu laiku sėdi virtuvėje ir stebėdamas telefoną kantriai laukia, kada iš Čikagos jam paskambins sūnus“, – neatsistebi fotomenininkė.

Neverkšleno ir šimtametis Antanas iš Raseinių rajono, kuriam gyvenimas „praėjo kaip sapnas“, o likus be dantų patogiau gerti žalius kiaušinius. Antanui galbūt lengviau todėl, kad šalia – ištikimoji Aniceta, jo neapleidusi net po trečio insulto, kuris suparalyžiavo kone pusę kūno.

„Aniceta man tvirtai pareiškė: „Mūsų kaime – 19 bobų našlių. Anos man pavydi, kad aš turiu vyrą, o jos – netur. Reikėjo nenumarint.“ Kaskart, prisiminusi šiuos jos žodžius, juokiuosi. Neįmanoma nesižavėti, kai matai, kad senatvė bejėgė prieš meilę, nors mylimą žmogų tenka įsiręžus menkais pečiais ramstyti likusį gyvenimą“, – jautriai kalba parodos autorė.

„Viską Lietuva jau turi“

Ko Lietuvai linki gyvenimo negandų užgrūdinti šimtamečiai? „Kad Lietuva būtų laisva“, „Kad Lietuvos niekas nejudintų, o graži lietuvių kalba būtų išsaugota“, „Gyventi su Dievu“, „Vienybės“, „Kad žmonės būtų draugiškesni, artimesni, vienas kitam daugiau padėtų“, „Kad nebūtų vargų šalis“, „Kad valdžia sau į kišenes nekištų“. Tokius atsakymus girdėjo Rūta, tačiau dažniausiai pasigirsdavo viltis gyventi taikoje.

„Aštuonis vaikus užauginusi Juzė sakė, kad jai baisiausia būtų karas. Pokariu moteriai tekdavo 15 kilometrų pėsčiomis eiti duonos vaikams, tačiau ne visada jos gaudavo, – skaudžius šimtametės išgyvenimus atpasakoja R. Urbonaitė-Ambultienė. –

Parodos autorei taip pat įsiminė 101-erių Bronislovo nuogąstavimas, kad lietuviai neišnyktų kaip prūsai – jis linkėjo neišsukti iš doros, tiesos kelio, dirbti savo tėvynės labui.

Paroda „Linkėjimai Lietuvai“ nėra galutinė Rūtos stotelė – jos galvoje jau kirba naujos idėjos.

„Pastebėjau, kad žmonės su savo istorijomis jau patys mane randa. Labai džiaugiuosi, bet kol kas nedrąsu garsiai kalbėti, kokio iššūkio imsiuosi ateityje“, – prasitaria pašnekovė.

Laida „7 Kauno dienos“ turi tradiciją savo pašnekovų pasiteirauti – jeigu Kaunas būtų žmogus, koks jis būtų? Vėjavaikiškas, važinėjantis funikulieriumi keistuolis? O gal krepšinio fanas?

„Vienu žodžiu apibūdinti sunku, tačiau kai išgirstu žodį „Kaunas“, būna šilta širdy. Tai – mano namai“, – teigia fotomenininkė.

Būtent Kaune ji sutiko daugiausia savo šimtamečių herojų, vienas jų – meniškos sielos Jonas, savo paskutinį paveikslą nutapęs būdamas 102-ejų.

„Jonas man pasakojo apie okupacijas ir Laisvės alėją prieš šimtą metų, kai ten tįsojo lentos ir nebuvo elektros. Įstrigo jo mintis, kad viską, ko reikia, Lietuva jau turi. Šiuose žodžiuose daug išminties“, – pritaria Rūta.

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius