Kultūra

2019.03.13 17:58

Mūza Rubackytė: artisto misija nėra verkti pačiam, jo misija – virkdyti publiką

LRT PLIUS laida „Stambiu planu“, LRT.lt2019.03.13 17:58

Lietuvių kilmės pianistė, šiuo metu gyvenanti tarp Prancūzijos ir Šveicarijos, pasaulyje gerai žinoma atlikėja Mūza Rubackytė trumpam stabtelėjo Lietuvoje. Ji atvirai pasakoja apie muziką, keliones, mamos autoritetą ir nuolatinį mokymąsi, o paklausta apie savąją pradžių pradžią atsako: „Jau vaikystėje muzika pakeitė visas lėles ir žaislus. Neprisimenu laiko, kada negrojau fortepijonu.“ Apie tai ji pasakoja LRT PLIUS laidoje „Stambiu planu“. 

MUZIKA

„Muzika yra kvėpavimas, judesys, garsas, pirštų gimnastika. Užtenka savaitės negroti, ir man jau to trūksta. Nekalbant apie tai, ką pati muzika atneša dirbant su viena ar kita medžiaga. Mes lyg įeiname į paveikslą ir jame gyvename. Įsivaizduokite, įeiname į Džokondą ir būname joje. Didžiuosiuose kompozitoriuose kasdien turiu visas Džokondas. Tai kaip priklausomybė. Geroji priklausomybė nuo to, kas gyvybiškai reikalinga. Tai yra mano oras. Ir net jei manęs niekas nekviestų į koncertus, be grojimo gyventi negalėčiau. Tai nėra profesija, tai misija, dovana, kuri yra duota gamtos ir tėvų.“

„Beje, į muziką reikėtų žiūrėti skirtingai. Viena, tai muzika, kuri atliekama filharmonijose, kita, šiuolaikinė muzika, tačiau ji taip pat turi vidinį turinį. Ji irgi gali būti įdomi ir patraukli, bet ne visuomet pripildyta turtų. Čia kaip mažą kelioninį romanėlį ar detektyvą palyginus su Balzacu. Ir visa tai turi teisę gyventi.“

ŠIUOLAIKINĖ MUZIKA

„Neseniai Lenkijoje grojau šiuolaikinio kompozitoriaus fortepijoninį koncertą su orkestru, Varšuvos filharmonijoje. Tai buvo visiškai šiuolaikinis koncertas. 40 minučių muzikos, parašytos remiantis rugsėjo 11-osios įvykiais. Tai neįtikėtas kūrinys. Aš nesu šiuolaikinės muzikos fanė, nes man daug ko joje trūksta, ypač mano instrumentui, bet šis, Krzysztofo Penderecki kūrinys tiesiog pasiglemžia. Jame yra bombos, verksmas, pelenai ir staiga išgirstame varpus. Didžiulius varpus, kurie porą minučių skamba pačiame koncertų salės centre. Tai buvo nuostabu.“

TEMA

„Muzikoje dažnai naudojama variacijų forma. Variacijos turi prasidėti nuo svarios temos. Manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti labai aiškia temą. O gyvenimas suteikia įvairių variacijų, metamorfozių, išorinių elementų, kurie tik pagerina jo kokybę. Svarbiausia nenuklysti nuo temos, nes ji leidžia žinoti, iš kur atėjote, kas esate ir kur einate. Mano atveju, tai buvo labai paprasta. Dėkoju likimui ir mamai, kurie man davė šią temą į rankas, o aš gyvenu jos begalinėse variacijose, su nepaprastai gražiais elementais, giliai tikėdama, kad grožis gali pakeisti žmogų, o su žmogumi ir visą pasaulį.

Kiekvienas žmogus turi turėti stuburą ir, jį turint, galima kitaip gyventi. Tai nereiškia, kad reikia būti atžagariu ar kaip kitaip nereaguoti. Stuburas leidžia pasverti tikrovę.“

ŠAKNYS

„Keliauju daug, tiesa. Bet Vilniaus namai yra tikri namai. Todėl, kad šaknys, daiktai, kvapai. Todėl, kad mama.

Mano mama yra didžiulis turtas. Ji yra žmogus, kuris niekuomet nesustoja savo kelyje, nenukrypsta nuo savosios temos. Mama nuolat tobulėja. Manau, kad žmonės, kurie kasdien mokosi, jie išlieka jauni, nesvarbu, kokio garbaus amžiaus sulauktų. Gyvenime ji yra vienas iš didžiausių mano pavyzdžių. Mes kalbamės kiekvieną dieną, mažiausiai po valandą, kurioje pasaulio dalyje bebūčiau, neriboja net milžiniški laiko skirtumai.“

APETITAS

„Man baisiausia, kai sustojam, kai neva kažko pasiekiam. Manau, kad mes iš tikrųjų niekada nieko nepasiekiame. Visada turime tęsti savo kelią. Bene Antonio Machado yra sakęs: kelias nutiesiamas beeinant.

Vienas iš mano naktinių košmarų yra ne tai, kad negalėsiu groti, bet tai, kad man dings apetitas gyventi. Profesiją - ją visada turėsiu savo rankose, ji neprapuls. Jaudinuosi dėl to, kad galiu prarasti susižavėjimą gyvenimu, kad jis man pabos. Bet kol kas, ačiū Dievui, aš turiu didelį apetitą gyvenimui.“

KITŲ MUZIKANTŲ VERTINIMAS

„Dalyvauju pianistų vertinimo komisijose. Ir pirmiausia, pianistas nėra kūrėjas, jis groja kito kūrėjo muziką. Jis ją išverčia, perleidžia per save ir perteikia klausytojui. O mes, žiuri nariai, šios srities specialistai, žinome tuos kūrinius, kuriuos groja jaunimas. Mūsų žvilgsnis ir klausa krypsta į tai, ar atlikėjas pakankamai įsigilino kuo buvo įkvėptas kompozitorius, ką išgyveno tuo metu kurdamas, buvo laimingas ar liūdnas, kas buvo jo inspiracijos šaltinyje, Kitaip tariant, ar atlikėjas pajuto kūrėją.

Turiu pavyzdį. Dėsčiau Japonijoje ir viena studentė grojo Liszto kūrinį. Pagrojo tokia maniera, jog supratau, kad ji nieko nežino, nei kokios idėjos, nei kas įkvėpė šį kūrinį. Ji man sako: „Aš groju legendą.“ Sakau: „Legendą apie ką?“ Tuomet papasakojau, kad suprastų. Legenda buvo apie šventą Paulių, kuris eina per vandenį. O mergina grodama kūrinio vietą, kur yra bangos, drama, vanduo, audros, ji lėtino, tylino. Sakau jai: „Kai groji, tu skęsti. O tu turi pereit per vandenį.“

Ir visi šie parametrai žiūri nariams yra svarbūs. Antra, taip pat labai svarbu – techninis atlikimas. Čia kaip dailiajame čiuožime – yra meniniai ir techniniai dalykai.“

MUZIKOS KALBA 

„Muzikinė kalba neturi žodžių ir jų nereikia, nes žodžiams reikėtų vertimo. Prisiminiau kompozitoriaus Roberto Schumano istorija. Jis nežinojo, ar nori būti poetu ar kompozitoriumi. Visgi nutarė būti kompozitoriumi, nes jo nuomone muzika yra stipresnė. Muzikoje nereikia galvoti žodžiais ką vienas ar kitas jausmas reiškia, tereikia jausti. Nėra dviprasmybių, yra tik arba pajautei džiaugsmą arba ne. Galima nevadinti to džiaugsmu, galbūt jums tai žiežirba arba saulės spinduliai, nesvarbu kaip pavadinsi, bet jūs gavote kažką ir tai žymiai svarbiau už tai, ar galėsite įvardyti žodžiais ar ne.“

PROFESIJA

„Artisto misija nėra verkti pačiam, jo misija – virkdinti publiką. Mes verkiam kai mokomės, kai ieškom, kai atveriam ir kai suprantam. Mano profesija yra atsiskyrėlio kelias. Jeigu noriu kažko pasiekti, su savo instrumentu turiu praleisti eilę valandų. Neskaičiuoju jų, lygiai kaip neskaičiuoju savo gyvenimo valandų. Vienatvė – mano draugė. Aš be jos negaliu.
Iš kitos pusė, mano profesija leidžia naršyti pasaulį, sutikti begalę žmonių ir staiga tas atsiskyrėlio pasaulis iškeliamas ant podiumo. Galima sakyti isteriška profesija, kurioje intraversiškumas mainosi su ekstravertiškumu, ir taip nuolatos.

Bet iš tikrųjų, aš esu labai laimingas žmogus. Kitokio gyvenimo nenorėčiau. Nei vienai dienai.“

Plačiau – laidos įraše. 

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius