Kultūra

2019.02.26 14:58

Populiariausia Latvijos rašytoja N. Ikstena: vaikystėje bėgau į Kupiškį

Giedrė Čiužaitė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.02.26 14:58

„Tiesą sakant, Lietuvą myliu ne tik per literatūrą. Kai buvau maža mergaitė, mano tėtis važiuodavo į turgų Šiauliuose. Man tai buvo pirmosios ekskursijos – su sumuštiniais, arbata“, – LRT RADIJUI sako latvių rašytoja Nora Ikstena.

Nora Ikstena vadinama garsiausia šių laikų Latvijos rašytoja, o jos romanas „Motinos pienas“ – populiariausiu romanu Latvijoje. Knyga išleidžiama vis daugiau šalių. Ji neseniai pasirodė ir lietuviškai (leidykla „Tyto Alba“, vertėja Laura Laurušaitė). 

– Į Vilniaus knygų mugę atvažiavote pristatyti romano „Motinos pienas“. Dabar apie jį tenka kalbėti daug?

– Nuo tada, kai prieš beveik trejus metus knyga „Motinos pienas“ buvo išleista Latvijoje, apie ją kalbu daug. Iš pradžių pačioje Latvijoje, nes ji tapo labai populiari, važinėjau po bibliotekas, kiekvienoje kaimo bibliotekoje vyko įdomios diskusijos su žmonėmis. Ir ne tik apie knygą. Susitikimai tapo psichoterapijos seansais, kuriuose žmonės pasakojo asmenines istorijas apie savijautą gyvenant sovietinio režimo sąlygomis, apie santykius šeimoje.

Nauja banga kilo pasirodžius vertimams kitomis kalbomis. Pirmasis buvo anglų, pristatytas Londono knygų mugėje. Knyga sulaukė milžiniško populiarumo Jungtinėje Karalystėje, ir tai mane nustebino. Nes veiksmo vieta – sovietinė Latvija, pagrindiniai herojai veikia 1969–1989 metais. Tad kalbėjau su anglų auditorija, italų, vengrų, amerikiečių, japonų. Ir aptariame vis kitus dalykus, skaitytojai reaguoja skirtingai. Mes, žmonės iš potrauminių šalių, žinome kontekstą, o tie, kurie gyveno kitoje geležinės uždangos pusėje, daug žino apie holokaustą, bet mažai – apie Stalino režimą, tremtis. Ir jie tikrai nusiteikę tai išgirsti.

– Ar tai viena iš priežasčių, dėl ko anglų kalba Jūsų knygos pavadinimas yra „Sovietinis pienas“, ne „Motinos pienas“?

– Kai leidėja pasakė, kad nori pakeisti knygos pavadinimą, labai nusiminiau. Tai buvo paskutinis knygos redagavimo etapas ir aš juokais pasiūliau – gal pavadinkime „Sovietiniu pienu“? Ji išsiuntė šį pavadinimą britų knygų pardavėjams ir jie visi sutiko, kad tai nuostabus pavadinimas Britanijos rinkai. Juk tai ir yra knyga ne tik apie pirmą mūsų gyvenimo skystį – mamos pieną. Tai ir tas nuodingas kitos tėvynės gėrimas, kurį buvome verčiami gerti sovietmečiu. Anglakalbėje rinkoje šis pavadinimas veikia puikiai. Ir greitai vyksiu į Londoną, kur esu nominuota Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko literatūros premijai. Tokiai mažai kalbai kaip latvių – tai didelis žingsnis į priekį.

– Dabar Jūs vadinama garsiausia Latvijos rašytoja ir geriausia latviško romano autore. Kada nors svajojote apie tai?

– Kai buvau maža mergaitė, pirmuosius pažymius gavau mažoje Latvijos kaimo mokykloje. Ir kiekvieną vasarą ir rudenį mums reikėjo sunkiai dirbti kolūkių laukuose. Tai buvo oficiali kolūkių vergija. Ir kai rinkau tas bulves, morkas, ir runkelius tikrai negalėjau įsivaizduoti, kad būsiu nominuota Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko literatūros premijai Londone.

Tačiau Latvijos literatūroje esu 25-erius metus, parašiau daug knygų, ir „Motinos pienas“ man ypatinga knyga. Labai asmeniška. Man buvo taip sunku ją rašyti, emociškai sunku, buvau sau tokia nuoširdi ir žiauri pačiai sau, kad tai matyti. Žmonės, kurie skaito, jaučia ne tik kontekstą pasakojimą, bet ir emocijas, kurias sudėjau į šią knygą.

– Lietuvoje iš Jūsų knygų turime prieš daugiau nei 10 metų išleistą „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“. Iš pradžių nežinojau, kad ji susijusi su romanu „Motinos pienas“, tačiau skaitant dalis motyvų sutampa. Yra visa romanų trilogija. Ar galima sakyti, kad knygą „Motinos pienas“ ir pradėjote rašyti po motinos mirties 1998-aisiais?

– Taip susiklostė. Pirma knyga, kurios neturite išverstos lietuviškai, vadinasi „Gyvenimo šventė“, ją parašiau būtent 1998 metais. Knygoje dukra eina į savo mamos laidotuves. Manau, kad apie „Motinos pieną‘“ pradėjau galvoti baigusi tą knygą. Nemaniau, kad susidarys trilogija, bet taip yra. Ir ji jau baigta. Geras jausmas, kad šiomis knygomis kažką atidaviau ir savo mamai.

– Skaitydama Latvijos kraštovaizdžio apibūdinimą pirmajame knygos puslapyje pagalvojau, kad Nora Ikstena rašo nujausdama, jog knyga bus skaitoma ir svetur. Ar nujautėte? 

– Iš tiesų nenujaučiau. Tačiau bandžiau matyti tą vietą. Rašyti pirmuoju asmeniu, keisti mamos ir dukros balsus buvo mano eksperimentas. Ir stengiausi būti lakoniška. Sakoma, kad geriausiai rašyti prozą pradedi po penkiasdešimties, o man šiemet kaip tik sukanka penkiasdešimt. Tad ateitis mano rankose.

– Romanas „Motinos pienas“ išleistas kaip Latvijos šimtmečiui skirtos istorinių romanų serijos „MES. Latvija, XX amžius“ dalis. Papasakokite daugiau apie ją.

– Manau, tai unikali knygų serija Latvijoje. Idėja kilo latvei rašytojai Gundegai Repšei. Ji paprašė dvylikos prozininkų pasirinkti po istorinį laikotarpį ir parašyti knygą iš jų asmeninės perspektyvos. Ir aš iškart žinojau, kad mano idėja parašyti „Motinos pieną“ čia tinka.  Šios serijos dėka Latvijoje įvyko nacionalinės prozos pakilimas. Dalis knygų tapo bestseleriais. Tam, kad gautų knygas bibliotekose, žmonės laukė eilėse. Specialiai „Motinos pienui“ jie kai kuriose bibliotekose jie sugalvojo „skaitymo vieną naktį“ terminą: kai knygą pasiimi vienos dienos popietę ir grąžini kitą dieną.

– Pakalbėkime daugiau apie pieno motyvą Jūsų knygose. Pasakojate, kad jūsų pačios mama nežindė. Jums šis motyvas visą gyvenimą svarbus?

– Man pieno metafora reiškia ir kovą. Nes pati esu alergiška pienui. Ir kai kalbu apie šilto pieno gėrimą mokykloje, man kyla nemalonių jausmų. Visa mano karta turi panašių patyrimų. Kita vertus, tai labai svarbus skystis, jis vis minimas folklore. Rojus apibūdinamas kaip pieno upės. Tokie gražūs vaizdiniai. Tačiau  tai nėra vien patogi metafora. Tai ir nuodingas gėrimas, kurį dukra atsisako gerti, ir ji negauna mamos pieno, kuris laikomas labai svarbiu, tad ji jaučiasi apleista.  

– Dar Jūsų knygose ryškios dvi grupės veikėjų: vieni turi aistrą gyventi, kiti jos neturi.  Kaip manote, ar taip yra ir gyvenime, žmonės tokie?

– Taip. Žmonės tokie ir manau, kad viskas nuo to priklauso: turi tą troškimą ar ne. Visi kartais atiduriame sunkiose ir tragiškose situacijose.  Ir kai turime nedidelių problemų lyginant su kitais – matome, kad ir sunkiai sergantys žmonės, paralyžiuoti, jie gali turėti neįtikėtiną troškimą gyventi. Dukra stengiasi, kad motina mylėtų gyvenimą, kad kabintųsi, tačiau jai nepavyksta nieko pasiekti, nes mama gimė be troškimo gyventi. Ji egzistuoja. Ir sovietinis kontekstas padėtį dar labiau pablogina.

– Kaip manote, ar troškimą gyventi galima lavinti, ar jis įgimtas?

– Aš manau, kad tai įgimta, tačiau galima ir lavinti. Aš savyje turiu du pradus. Iš mamos paveldėjau destruktyvųjį. Tačiau savo gyvenime kaip moteris, rašytoja aš jaučiu šių pradų kovą ir manau, kad troškimas gyventi nugalės.

Rašote iš moters perspektyvos, skaitant apima jausmas, kad esi moterų gentyje. Kaip manote, ar literatūroje trūko moters balsų? Gal Jūsų rašymas – ir šioks toks aktyvizmas?

– Niekada nelaikiau savęs feministe ar moterų teisių aktyviste. Tiesiog mano balsas – moters. Ir istorijas pasakoju iš šios perspektyvos. Man moterų pasaulis labiau suprantamas. Ir nėra daug pavyzdžių, kai moterys rašytojos sėkmingai kalba vyrišku balsu. Tai mano sodas, gerai jame jaučiuosi. Tokia ir latvių folkloro tradicija: buvo stiprios deivės, viena iš jų Mara, kuri buvo atsakinga už gyvenimo pradžią ir pabaigą, ji labai stipri.

– Ką apie knygą sako skaitytojai vyrai?

– Sulaukiu nuostabių istorijų, kai vyrai, pažįstami menininkai ir ne tik, sako, kad verkia skaitydami šią knygą. Gal todėl, kad įžengia į tokį paslaptingą moterų pasaulį, kokio nesitikėjo.

– Dar pakalbėkime apie Jūs kaip įtakingą žmogų Latvijoje. Prieš keletą dienų grupė intelektualų Latvijoje išreiškė paramą galim kandidatui į Latvijos prezidento postą – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjui Egilui Levitui.  Ar jaučiate pareigą dalyvauti ir politiniame gyvenime?

– Nejaučiu pareigos, bet esu gana aktyvi šioje srityje. Jums, Lietuvai ir Estijai, pavyzdžiu jūsų protingų prezidenčių. Latvijoje mes nesame patenkinti dviem pastaraisiais prezidentais. O Egilas Levitas yra protingas, išmintingas dabar dirba Briuselyje. Kaip Latvijos pilietė nenoriu, kad dėl savo prezidento būtų gėda. Noriu juo didžiuotis. Padėjau parašyti peticiją ir ją pasirašiau.

Mes iš tiesų galime daug ką pakeisti būdami visuomeniškai aktyvūs. Dalyvavau, kai keitėme ankstesnę Latvijos kultūros ministrę, tai buvo žmogus, patekęs ne į savo vietą. Tad kilo šioks toks judėjimas. Gera žinoti, kad net kai nesi politikas –  o rašytojas, dalininkas, muzikantas – gali pakeisti šį pasaulį į gerąją pusę.

– Gimėte 7-ajame dešimtmetyje, Latvijoje studijavote perversmo laikotarpiu, vėliau mokėtės Amerikoje. Lietuvoje dalis Jūsų kartos ir panašios patirties žmonių sako, kad laikai buvo tokie įdomūs, jog dabar gyventi nuobodoka. Kaip Jums, ar įdomu gyventi šių dienų Latvijoje?

– Aš džiaugiuosi, kad patyriau perversmo laikotarpį, kad tai išgyvenau – ir sovietinį režimą, ir pirmuosius žingsnius atsivėrus sienoms į pasaulį – Ameriką, Europą. Dabar perėjome į laikus, kai esame ir nepriklausoma šalis, ir Europos Sąjungos dalis. Aš džiaugiuosi, tai praplečia pasaulio supratimą. Jei gyveni tik labai patogiomis aplinkybėmis, prarandi  suvokimą, kas yra tikra. Man istorija reiškia labai daug: šeimos, pirmosios nepriklausomos Latvijos, tremčių. Mano šeimos istorija yra pavyzdys visko, kas nutiko Latvijai. Vienas senelio brolis nacių kariuomenėje, kitas sovietų. Tokie buvo laikai. Man, kaip rašytojai ir žmogui, gerai žinoti visas šias patirtis.

– Latvija ir Lietuva kultūriškai labai artimos šalys. Ar jau gavote atsiliepimų iš lietuvių skaitytojai, jie panašūs į reakcijas Latvijoje?

– Taip, aš jau gaunu atsiliepimų feisbuke iš Lietuvos skaitytojų. Manau, jiems svarbu ir bendra šalių istorija, ir bendražmogiški dalykai: netikėta meilė, santykiai tarp mamos ir dukros, ryšiai šeimoje.

– Ar dar spėjate skaityti skaitytojų laiškus?

– Bandau, bet dabar esu tikrai sugluminta...

– ..šlovės?

– To, kaip reaguojama į mano knygas. Kaip japonai susidomėjo mano knyga. Ir stengiuosi išlaikyti distanciją – viena yra knyga, kita esu aš. Negaliu visko imti per daug giliai, reikia išgyventi, kad parašyčiau kitą knygą.

– Kokia bus nauja Jūsų knyga?

– Tai bus nedidelė knyga apie šunis. Man jie labai patinka. Tai bus istorijos apie šunis, pavadinimas „Šuns gyvenimas“.

– Ar Lietuva ar kurios nors mūsų vietovės dalyvauja Jūsų knygose?

– Dabar negaliu prisiminti.  Tačiau man labai patinka lietuvių literatūra, buvau artima su Jurga Ivanauskaite, dievinu jos knygas, yra daug vertimų į latvių kalbą. Dievinu Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Antano Škėmos „Balta drobulė“ man yra aukščiausio lygio romanas. Tiesą sakant, Lietuvą myliu ne tik per literatūrą. Kai buvau maža mergaitė, mano tėtis važiuodavo į turgų Šiauliuose. Man tai buvo pirmosios ekskursijos – su sumuštiniais, arbata. Tada buvimas Šiauliuose, kelionė atgal. Arba į Panevėžį.

Ir dar viena istorija. Turėjau dvi močiutes. Tėčio mama buvo sudėtingas žmogus, nemėgdavau likti su ja Stelpėje – tai netoli Bauskės. Ir kartą, kai man buvo kokie šešeri, susipakavau visus savo daiktus į mažą lagaminą. Ir pabėgau. Jie mane rado kelyje. Ir kai paklausė, kur aš einu, atsakiau, kad į Kupiškį. Tad netgi vaikystėje norėjau pabėgti į Lietuvą.

– Tad kai pavargsite nuo populiarumo Latvijoje, galite pabėgti į Lietuvą – bent kol kas, kol čia išleistos tik dvi Jūsų knygos.

– Taip, pagalvosiu apie tai. Gal pabėgsiu į Kupiškį.

Pokalbio klausykite LRT RADIJO laidoje „10–12“ nuo 27 min.