Kultūra

2019.02.25 11:27

Libertas Klimka. Pavasaris – jau ant vieversio sparnų (komentaras)

2019.02.25 11:27

Priešistorinių laikų  žmonės manydavo, kad pavasario šilumą ant savo sparnų parneša paukščiai. Kartu ir išsigelbėjimą nuo bado, šalčio, nepriteklių. Taip byloja sakmės, pasakos... 

Galbūt paukščius kas pavasarį atsiunčianti dievaitė Paukštė, kurios pėdsakus senosios Europos kultūroje atsekė garsioji mūsų mokslininkė, archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė. Įdomu, kad senųjų laikų atmintis tebėra gyva lietuvių etninėje kultūroje: mat tradicinio kalendoriaus pavasario dienos turi ir paukščių vardus. Pirmoji jų – vasario 24-oji, šv. Motiejus etnokultūroje  yra vadinama Vieversio diena.

Pavasario pragiedruliai apie šį metą jau griauna žiemos viltis. Nors sniego malūnas šiaurėje dar gali sumosuoti  pūgų sparnais, gamtoje apstu pavasario ženklų. Išbrinko medelių  pumpurai, išryškino savo skirtingas spalvas karklų, gluosnių šakelės, Pasak Kristijono Donelaičio apie šį metą „jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi“.

Iš mūsų migruojančių paukščių vieversiukas pirmasis pargrįžta į tėviškę. Žiemojo jų būreliai pietų Europoje, o kartais ir šiaurės Afrikoje. Laukiamas paukštelis ne tik todėl, kad pirmasis sugrįžta ir skelbia pavasarį ateinant, bet ir kad yra artimas žmogui. Tai artojo linksmintojas; pasak etimologinės sakmės Dievas jį sukūręs iš žmogaus prakaitu palaistyto žemės grumstelio. Buvę taip: artojas, dienos karščio nuvargintas, sviedė jį į saulę. Ir nenukrito grumstelis žemėn, tapo žmogaus, sunkiu darbu duoną pelnančiu,  linksmintoju. Dainos žodžiais, „Vyturiuks ant oro aukštai lakioja, / Pamatęs artoją, linksmai giedojo…“

Ornitologų jis vadinamas dirviniu vieversiu, lotyniškai Alauda arvensis, tarmiškai dar – cyruliu, vyturiu, voversiu. Paukštelį  išties jau galima pamatyti vasario pabaigoje – mat patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau, kad užsiimtų savąją erdvę. Ir kitiems paskelbtų: „Aš čia šeimininkas!“ O vieversio giesmelė sudėtinga, ilga; lietuviškai vadinama čirenimu. Tai įvairiausių frazių, kurias net sunku aprašyti, rinkinys. Patinėlis lėtai kyla beveik vertikaliai aukštyn iki 200 m aukščio; ten ilgokai plazdena beveik vienoje vietoje. Maloniai nuteikia jo čirenimas, girdimas nuo ankstyvo pavasario iki rugpjūčio vidurio. Rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas sako, kad „vieversio muzika panaši į žiogelio pievoje“, Dar pastebi, kad  „nors ir tą pačią dieną, kitaip vieversys gieda“. O Antanui Strazdui, poetui Strazdeliui atrodo, kad  „vieversėlis siausdamas šoka, vėją plakdamas“.

Vieversio diena tinkama pavasario orams spėlioti. Senoliai taip sakydavo: jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei kartais parskristų anksčiau, turės dar „atgulėti“ – pavasaris užsitęs, ilgokai bus žvarbu. Tada jo giesmelė nelabai linksma: „Čyru vyru, pavasaris, bet dar neišėjo pašalas.../ Aruodėliai dyki, o vaikeliai pliki...“

Betgi esama ir tokio kaimo išminčių pasakymo: „Jei ant Motiejaus sniegas – greit žiema pabus iš miego“. Kaip ten bebūtų su pavasariu, bet viena tikra:  kokia bus vasara, vieversys gerai atspėja. Prieš lietingą vasarą lizdą suka ant kalnelio, o prieš karštą – lomelėje. Pagal tai ūkininkai parinkdavo lauką bulvėms sodinti ir neapsirikdavo. O tas vieversio lizdelis –  iš sausų žolių stiebelių, šaknelių ar smulkių lapelių gilioje duobutėje ir gerai paslėptas  po žolių kuokšteliu. Ten 3–6 pilkai žalsvi su nedidelėmis tamsesnėmis dėmelėmis kiaušinėliai. Per vasarą vieversėlių pora išveda dvi vadas. Deja, daug jų lizdelių pražūva dėl žemės ūkio darbų. 

Ankstyvas mielojo paukštelio pasirodymas, dažnai dar virš sniego lopais boluojančių dirvonų, sukūrė tikėjimą, kad jis žiemojąs ne dausose, o čia pat, gimtinėje, tik pasislėpęs akmenų krūsnyse. Gal šis tikėjimas kilęs iš to, kad žiemą Lietuvoje retsykiais galima pamatyti kitas vieversio rūšis: kuoduotąjį, raguotąjį ir miškinį vieversį arba ligutę. Šie dirvinio giminaičiai dažniausiai pasilieka gimtinėje žiemoti.

Kaimo merginos stengdavosi iki šios paukštelių sutikimo dienos, vasario 24-sios užbaigti verpimą. Priežodis ragina: „Skubėk verpti, nes atskridęs vieversys iš kuodelio lizdelį susisuks“. Mat dienai pailgėjus, labai jau laikas sėsti audimo staklėsna. Dar būta ir draudimų, kurie rodo dienos išskirtinumą. Sakydavo, Vieversio dieną nevalia merginoms plaukų šukuoti, antraip vištos vasarą rūtų darželius iškapstysiančios. Šiukštu ir miltus rėčiu sijoti – pasėlius vasarą užpulsią amarai. O norint veido skaistumą per vasaros darbymetį išsaugoti, Vieversio dieną reikia pažliugusiu sniegu triskart gerai išsiprausti. 

Vaikus kas nors iš namiškių paragindavo: „Apibėkit dukart apie trobą, tada – į galulaukę ir vėl tekini namo, – visus metus būsit greiti kaip tas vyturys“. Todėl mokyklose Vieversio dieną pritiktų sporto varžybas rengti.

Vyturiais vadinami tie, kurie anksti keliasi. Vyturio dieną saulė Vilniuje tekėjo 7 val. ir 33 min., na o Klaipėdoje – dvidešimčia minučių vėliau. Kas nubudo prieš jos teką, galėjo pasigrožėti rytmečio dangų puošiančia šviesiąja Aušrine, planeta Venera, ir netoli jos tame pačiame Šaulio žvaigždyne žemai matomu Saturnu. Dienos trukmė tądien – 10 valandų ir dar viena minutė.

Etnologo Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.