Kultūra

2019.02.24 14:13

Į ypatingą miestą Belgijoje „Madraso deimanto“ autorė D. Smagurauskaitė vyko tik dėl savo knygos herojaus

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.02.24 14:13

„Pagrindinis knygos veikėjas – tikras, iš Indijos atkeliavęs deimantas, tiesa, jį lydi prakeiksmas“, – šypsosi rašytoja bei LRT žurnalistė Dalia Smagurauskaitė, Knygų mugėje pristačiusi romaną „Madraso deimantas“. Autorė sako, kad viskas prasidėjo nuo Maroko – užbūrė kvapai, garsai, vietos, pasakos, tradicijos. Juos, o taip pat Antverpeną ar 1700-ųjų Indiją galėsite pajausti ir skaitydami naująjį romaną.

Žurnalistė ir rašytoja Dalia Smagurauskaitė Knygų mugėje pristatė trečiąją savo knygą. Pirmosios dvi – apie keliones, o tiksliau apie saulės sala vadinamą Siciliją bei magiškąją Florenciją.

Naujausia autorės knyga – romanas „Madraso deimantas“, rašytas dvejus metus. „Kelis kartus keitėsi jos veiksmas, kelis veikėjus numarinau, bet vėliau prikėliau, o atsisveikinti teko su kitais. Ar buvo gaila? Žinoma, juk tiek daug buvo su jais praleista“, – pasakoja autorė. Tiesa, pagrindinis knygos herojus – deimantas – tikras, atkeliavęs iš Indijos ir vadinamas prakeiktu.

E. Blaževič/LRT nuotr.

Parašyti romaną Dalią įkvėpė keli dalykai, patirtys, kurios laikui bėgant mintyse susipynė į nuotykių pilną istoriją: „Pirmiausia, tai – Marokas, kuriame vyksta dalis knygos veiksmo. Šioje šalyje pirmą kartą apsilankiau prieš daugiau nei dešimt metų. Ji paliko neišdildomą įspūdį – garsai, kvapai, žmonės, vietos, pasakos, tradicijos, viskas atrodė egzotiška ir magišką.

Kitas įkvėpimo šaltinis buvo perskaityta istorija apie didžiausią kada nors įvykdytą deimantų vagystę Antverpene, Deimantų kvartale.“

Šioje knygoje kelionių taip pat netrūksta – skaitysiantys pateks į 18 amžiaus pradžios Indiją ir Angliją, vėliau į Antverpeną ir įvairias Maroko vietas.

„Maroke buvau kelis kartus, tad ir knygos veikėjus įkurdinau tose vietose, kurias mačiau. O į deimantų sostinę Antverpeną skridau specialiai tam, kad pamatyčiau Deimantų kvartalą, pajusčiau jo atmosferą, miesto dvasią.

Taip pat buvo įdomu iš arti pamatyti deimantų šlifuotojo darbą – tai pavyko padaryti vienose dirbtuvėse. Žinoma, ne visos vietos tikrai egzistuoja, bet todėl ir buvo smagu rašyti – supinti realybę ir fikciją“, – knygos rašymo užkulisius praveria rašytoja.

Ji sako, kad klaidinga manyti, jog rašytojai kuria, patogiai įsitaisę po palme ir tarsi paplūdimio smėlis žodžiai tiesiog subyra į tekstą. „Mūzų tikrai nelaukiu. Jei laukčiau įkvėpimo, knygą turbūt vis dar rašyčiau. Iš tiesų, kai supratau, kad istorija įgauna formą ir kad norėčiau ją paversti knyga, prasidėjo tikras ir visai neromantiškas darbas.

Per dieną rašydavau po 3–5 valandas net jei atrodydavo, kad tikrai „nėra įkvėpimo” ir yra milijonas priežasčių nerašyti (pavyzdžiui, reikia plauti indus ir grindis). Manau, kad nuolat rašantys žmonės tiesiog išmoksta rašyti tada, kada reikia ir kaip įmanoma geriau. Žinoma, pirmasis juodraštis nebūna idealus, todėl jį dar kelis kartus taisiau, netgi braižiau visų knygos veiksmų schemą ir kabinau ant sienos“, – prisimena D. Smagurauskaitė.

Maroke ji lankėsi ne kartą, o Indijoje niekad nebuvo, juo labiau 1701-uosiuose metuose. Tam, kad galėtų papasakoti, koks gyvenimas tuo metu tekėjos šiame krašte, autorė turėjo perskaityti daugybę knygų, enciklopedijų. Taip iš surinktos medžiagos susidėliojo ir tam tikras anų laikų Indijos paveikslas, aprašytas romane. „Tikiuosi, įtikinau“, – šypsosi rašytoja.