Kultūra

2019.02.23 17:01

M. Nastaravičius: tikiuosi, šioje knygoje atsiranda distancija tiek su poetiniais, tiek su biologiniais tėvais

Monika Gimbutaitė, 15min.lt2019.02.23 17:01

Trečiąją savo poezijos knygą „Bendratis“ penktadienį Knygų mugėje pristatęs poetas Mindaugas Nastaravičius prisiminė, jog prieš ketverius metus toje pačioje mugėje pristatydamas savo ankstesnę knygą, pusę laiko nuleidęs akis kalbėjo apie tėvą – buvo praėjęs mėnuo nuo jo laidotuvių. 

„Kai dabar pasiklausau, ką pasakojau apie knygą, kalbėjau tarsi apie „Mo“, bet iš tiesų jau pasakojau apie tai, ką norėčiau, ką turėčiau, galbūt ką galėčiau rašyti toliau“, – sakė M. Nastaravičius.

„Mano šeimos nariai gali paliudyti, kad tai nėra knyga apie šviesaus atminimo Petrą Nastaravičių. Aš viliuosi, kad taip nėra. Stengiausi rašyti apie tai, kaip mačiau savo bendruomenę, kurioje gyvenu, kaip mačiau savo kartos tėvus, kaip prisimenu tą lūžį, kurį jie išgyveno, keičiantis santvarkoms.

Žinote tą istoriją, jau esu ją pasakojęs, kad griuvus kolūkiui tėvas už savo gyvenimo nuopelnus gavo pienovežį. Tas pienovežis stovėjo kieme, kol sutrūnijo. Jis pusę daržo užėmė ir mama vis prašydavo, kad jį išvežtų – gal ten būtų galima kokių braškių pasodinti. Ir man taip pikta būdavo, kad ten tas trantas rūdija, bet supratau, kad mano tėvui, kiekvieną rytą atsikėlus ir į jį žiūrint pro langą, tai asocijuodavosi su jo laiku, su tuo, kam jis skyrė savo gyvenimą“, – pristatyme sakė M. Nastaravičius, pridūręs, kad taip gyveno ne tik jo šeima, bet ir visa jo karta.

Vis tik autorius atkreipė dėmesį, jog šioje knygoje justi ryšys ne tik su tėvu, bet ir su sūnumi: „Gimus sūnui – čia yra tikras gyvenimo įvykis, apie kurį pasakoju ir knygoje – ėmiau galvoti apie sąvoką, įvaizdį, žodį, temą, kuri susietų praradimą ir gimimą, netektį ir džiaugsmą. Ir taip labai ramiai, lėtai pasirašė „Bendratis“. 

M. Nastaravičius teigė besitikintis, jog šioje knygoje atsiranda distancija tiek su poetiniais, tiek su biologiniais tėvais.

„Žinoma, kad kiekvienas mūsų savo artimam, mylimam žmogui jaučiam pačius įvairiausius jausmus ir emocijas, ir kai jų netenkam, taip pat labai skirtingai tas emocijas išreiškiam. Man norėjosi ramaus, paprasto, sąžiningo kalbėjimo. <…> Man norėjosi tokio santykio, apie kurį ir aš svajočiau, jog kada nors sūnus galvos apie mudviejų santykį. Kad jis nebūtų kupinas neišsipildymų, lūkesčių, kažkokios stokos. Kad jis būtų sąmoningas, ramus, galbūt su šiek tiek ilgesio, bet be didelių sentimentų.

Kažkada tarp „Mo“ ir tarp šitos knygos man pasirodė kad labai norėčiau sukurti kažkokį vieną eilėraštį, su kuriuo žmogus, kada nors po penkiolikos ar kažkiek metų skaitydamas kažkur užsilikusią lietuvių poeziją, galėtų tą autorių su juo tapatinti, tą tekstą su juo susieti. Ši knyga iš esmės yra pastanga tą vieną eilėraštį sukurti“, – sakė poetas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.