Kultūra

2019.02.24 21:45

Istorikas K. Antanaitis: tarpukario Vilnius Lenkijai tebuvo periferija

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2019.02.24 21:45

„Būtų puiku, kad pagaliau išeitume iš priešpriešos tarp lietuvių ir lenkų valstybių, jų kovų. Pačiame Vilniaus mieste ši priešprieša turėjo savo motyvų – savotiškai lietuvių pogrindžio bendruomenė buvo nustumta, pabrėžiamas lenkiškumas. Tačiau Vilnius, kaip žydų miestas, buvo didžiausias savo bendruomene, jis – tarsi regioninis tautų maišaties centras, ekonomikos, kultūros ir mokslo ašis. Tarpukariu šie veiksniai Vilniaus kasdienybei darė labiau, nei lenkinimai ar lietuvių veikla atgavus miestą“, – sako LRT PLIUS laidos „Stop juosta“ ekspertas, VDU istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis.  

Lenkijos įtaka Vilniaus kraštui – dvejopa

LRT PLIUS laidoje „Stop juosta“ žiūrovų laukia trys maršrutai Vilniuje, kuriuose –  tarpukario modernizmo administraciniai pastatai, mokyklos. Laidoje taip pat daug dėmesio skiriama to meto Vilniaus padėčiai. Nors daugelis lietuvių ir vilniečių žino, kad Vilnius tarpukariu buvo okupuotas lenkų – čia mūsų žinios neretai ir baigiasi. Vilniaus modernizmo, arba kitaip – Lenkijos tarpukario laikotarpiu mieste vyko daug įdomių dalykų, atnešusių ne tik žalos mūsų valstybei.

„Manau, kad Lenkijos įtaka buvo dvejopa. Iš vienos pusės, Vilnius gana sėkmingai vystėsi, tačiau iš kitos – politiniu požiūriu jis tebuvo Lenkijos periferija. Nors Vilniaus kraštas buvo nemažas, tačiau realiai pažiūrėjus tai – rizikingos žemdirbystės kraštas, kuriame gausu smėlynų, kemsynų, ten gyveno skurdūs valstiečiai. Miestas išsaugojo savo vaidmenį kaip transporto, logistikos kelias iš Lenkijos į Latviją. Tačiau palyginus su tuo, kas buvo Rusijos imperijoje, tarpukariu tokio vaidmens Vilnius nebevaidino“, – teigia pašnekovas.

„Kitas svarbus Vilniaus momentas – jis augo sparčiais tempais, bet tas augimas Lietuvos Respublikoje būtų gerokai spartesnis. Nežinau, ar čia gerai, ar blogai, bet greičiausiai Vilnius dabar būtų milijoniniu miestu, o kiti Lietuvos miestai daugiau atliktų apskrities mąsto vaidmenį. Kaip bežiūrėtumėm, Vilniaus buvimas turėjo ir turi didelę įtaką Lietuvai“, – pasakoja VDU istorikas.

Rusijos imperijai lenkai – amžini priešai

„Galime pastebėti keistą Rusijos ypatybę – ji iki pat imperijos žlugimo nevirto modernia, centralizuota teisine valstybe. Tuo metu gubernatorius galėjo daryti tai, ką nori. Pavyzdžiui, suvalkų gubernijoje lietuvių kalba buvo mokoma mokyklose, lietuviams būdavo duodamos stipendijos, kad Maskvos universitetuose galėtų studijuoti, o Kauno gubernijoje vien už namų mokyklos slaptą išlaikymą galėjo ištremti į Sibirą. Dar vienas įdomus dalykas – Lietuvoje neleidžiama nieko spausdinti, tačiau Palangai priklausančioje Kuršių gubernijoje lietuviškai pastatomas spektaklis „Amerika pirtyje“. Rusijoje trūko tvarkos, o biurokratinės beprotybės buvo pakankamai daug. Lyginant lenkų būklę su lietuvių, jiems netgi buvo prasčiau. Tautiniu požiūriu, Rusijos imperijoje lenkai buvo suvokiami kaip amžini priešai – žmonės, kuriuos reikėtų ištrinti, kad jų neliktų“, - Rusijos imperijos požiūrį į lenkus atskleidžia doc. dr. Kastytis Antanaitis.

Juzefas Pilsudskis – kontroversiškai vertinamas Lenkijos politinis veikėjas

Vilniaus ir kitų maršrutų kontekste neišvengiamai bus minimas Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, maršalas Juzefas Pilsudskis. Jis –  Lietuvos istorijos dalis, tačiau kontroversiškų pasisakymų apie maršalą išgirsti galima iki šiol.

„Į bet kurį istorinį veikėją reikia žiūrėti jo laikmečio kontekste. Asmenų, tokių kaip Pilsudskis, būta ne vienas tuometinėje Europoje. Blogiau būtų, jeigu šiais laikais kažkas užsimanytų tapti tokiu kaip jis – XXI a. tai atrodytų keistai. Sekantis žingsnis būtų – užsimanyti tapti Erodu I Didžiuoju ar Cezariu“, – apie J. Pilsudskio vaidmenį Lietuvos istorijoje pasakoja pašnekovas.

„Juzefas Pilsudskis – tipiškas XIX a. dvarininkas, kilęs iš bajorų giminės. Jis – aristokratas, kuris pasirenka savo jaunystėje gana radikalaus socializmo kelią ir antrojoje gyvenimo pusėje labiau tampa lenkų nacionalistu, tvirtos rankos mylėtoju. Išbraukti iš Lietuvos istorijos jo neišeina. Iš kitos pusės, matyt ir nereikia – nebūtinai istorija turi būti mokytoja, juk nereikėtų vien tik teigiamus ir šviesius herojus iš jos atsiminti. Pavyzdžiui, ar nuo Pilsudskio stipriai skiriasi Lietuvos gamtininkas, rašytojas, biologijos daktaras Tadas Ivanauskas? Juk jis pasirinko būti lietuviu – taigi, juo ir tapo. Pilsudskis pasirinko Lenkiją, tapo valstybės tarpukario simboliu. Šiais laikais turbūt sunku įsivaizduoti, kad žmogus, pusę gyvenimo nugyvenęs kaip koks nors totorius, staiga pareiškia, kad taps argentiniečiu“, – apie stipriai pakitusias Lenkijos revoliucinio veikėjo pažiūras pasakoja VDU istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis.

Plačiau – laidos įraše. 

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.