Kultūra

2019.02.21 10:09

R. Urbonaitė-Ambultienė: fotografuodama šimtamečius jaučiau begalinę jų vienatvę

LRT PLIUS laida „7 Kauno dienos“, LRT.lt2019.02.21 10:09

„Kiekvienas susitikimas su šimtamečiu, kuris išgyveno tiek daug per savo ilgą ir prasmingą gyvenimą, man buvo didžiulė dovana. Sėdėdama ir klausydama jų galvodavau, kad taip reikia gyventi. Net jeigu tau – 100 metų, tu nematai savo artimųjų, tebeturi didžiulės dvasios stiprybės gyventi toliau, tu nepraradai gyvenimo džiaugsmo. Žinoma, būdavo ir senolių, kurie sakydavo, kad svajonių nebeturi ir telaukia savo mirties, kad jiems skauda. Man skaudėdavo kartu su jais“, – LRT PLIUS laidoje „7 Kauno dienos“ pasakoja fotografė, parodos „Linkėjimai Lietuvai“ autorė Rūta Urbonaitė-Ambultienė.  

Monumentaliosios skulptūros Lietuvoje

Meno rūšis, kuriai reikia laiko ir kantrybės – susipažinkite su skulptoriumi Luku Šiupšinsku. Jis – tarptautinio konkurso „Land Art Raudondvaris 2014“ laureatas. Nesidomintys skulptūrų menu greičiausiai nežinos, kad įprastą skulptoriaus kaltą jau seniai pakeitė kompiuteris ir trimatis spausdintuvas.

„Šiais laikais ne viską reikia lipdyti. Tereikia pasidaryti 3D modelį, atsispausdinti, rodyti jį užsakovui – taip dirbti daug greičiau“, – tikina skulptorius. Dar viena naujovė darbo procese – objektų skenavimas. Pasirodo, šiais laikais į kompiuterio ekraną galima perkelti bet ką – netgi žmogaus atvaizdą.

L. Šiupšinskas Vilniaus dailės akademijoje dėsto jauniesiems skulptoriams. Tačiau jeigu reikėtų rinktis atsarginį karjeros planą, tai būtų kulinarija. „Šnekant apie menus, daugiausia panašumų su vizualiniu menu turi kulinarija. Visi turi savo skonį, mėgstamas virtuves, skirtingas technikas“, – pasakoja laidos herojus.

Stop kadras 

Pasak menininko, šiais skubos laikais monumentaliosios skulptūros situacija Lietuvoje – prasta, mat skulptūrai reikia daug laiko ir kantrybės. Vis dėlto, menininkas negaili pagyrų Tado Vosyliaus darbams – „Planetai X“ Kauno botanikos sode bei miesto žiedinėje sankryžoje šalia Petro Vileišio tilto lenktyniaujantiems žirgams. Kur kas mažiau liaupsių sulaukia neseniai prie Kauno pilies atjojęs Vytis.

„Kai dar Kauno nebuvo pasiekusi ši idėja, Lukiškių aikštėje daug skulptorių visiškai teisingai diskutavo sakydami, kad dvimatės heraldikos negalima kelti į trimatę erdvę. Garsų asmenį figūrinėje plastikoje galima įamžinti, bet nemanau, kad Vytį taip įprasminti buvo verta“, – kritikos daug diskusijų sukėlusiai skulptūrai negaili skulptorius.

Skulptorius tikina, kad šiuolaikinio menininko gyvenime bohemos nėra. „Manau, kad bohema daugeliui žmonių asocijuojasi su rezistenciniu, laisvamaniu žmonių susirinkimu, idėjų sklaida sąlygose, kai jos labai apribotos. Mes gyvename laisvoje šalyje, visuomenėje, nesame tokie apriboti kaip anksčiau – mums nebereikia rezistencijos. Tiesiog visi smagiai kuriam, darbuojamės“, – pasakoja pašnekovas.

Tarp grupės „The Tiger Lillies“ gerbėjų – animacinio serialo „Simpsonai“ autorius

Prieškarinis Berlyno kabaretas, anarchistinė opera ir čigonų muzika po klounų kaukėmis. Grupės kūryboje – dugnas, gatvė, prostitutės, benamiai, kišenvagiai. Vieni šią grupę myli, kiti nekenčia, tačiau jų nepastebėti – neįmanoma. „The Tiger Lillies“ vaikinai, kaip ir priklauso tikroms žvaigždėms – šiek tiek arogantiški ir mėgstantys vėluoti, tad tenka jų paieškoti. „Mes ne natūralistai. Mes – teatrališki ir dramatiški, tad makiažas mums priimtinas“, – apie savo įvaizdį ir įspūdingą makiažą pasakoja grupės nariai.

Stop kadras 

Kaune koncertavę vyrai ne tik džiugino publiką savo pasirodymu, bet ir spėjo patyrinėti miestą – apsilankė Velnių muziejuje. „Šiandien aplankėme puikų Velnių muziejų, kuriame gana įdomiai buvo pristatyti velniai – smalsu pamatyti juos ir su jais susijusius žmones. Žmonės anksčiau sakydavo, kad visi blogi dalykai nutinka dėl velnio, o geri – dėl Dievo. Akivaizdu, kad žmonėms reikėjo paaiškinimo, kodėl tai vyksta. Žmonėms reikia idėjų ir priežasčių paaiškinti, kas vyksta, nes kitaip gyvenimas atrodytų kaip atsitiktinis, bet laimė – taip nėra. Nors vis dar yra žmonių, kurie mano, kad negeri dalykai vyksta dėl velnio, nemanau, kad velnias sukelia visas problemas“, – įspūdžiais iš muziejaus bei pamąstymais apie velnio ir dievų sąvokas mūsų gyvenime dalinasi grupės bosistas Adrian Stout.

Per tris dešimtmečius scenoje išleista daugiau nei 30 albumų, per metus surengiama daugiau nei 200 koncertų. Britai savęs populiaria grupe nelaiko, bet sako turintys gerbėjų visame pasaulyje. Vienas jų – animacinio serialo „Simpsonai“ autorius Mattas Groeningas.

Pokalbis 450: Rūta Urbonaitė-Ambultienė

„Esu parodos „Linkėjimai Lietuvai“ autorė. Šią parodą skyriau Lietuvos valstybės šimtmečiui. Sugalvojusi šią idėją, pradėjau ieškoti šimtamečių žmonių, kurie būtų iš Kauno apskrities. Ieškojau žmonių, važiavau su jais kalbėtis, fotografavau ir užrašiau jų mintis. Buvau tarsi žmogus orkestras“, – apie tai, kaip gimė idėja surengti parodą „Linkėjimai Lietuvai“ pasakoja fotografė Rūta Urbonaitė-Ambultienė.

„Fotografija intensyviai domiuosi jau daugiau negu dešimt metų. Pradėjau labai atsargiai – nuo gėlyčių, bičių ir objektų, kuriuos lengva fotografuoti, vėliau perėjau prie peizažų. Tiesa, pastebėjau, kad peizažuose trūksta žmogaus, jie gana tušti. Prieiti prie žmogaus man tada atrodė labai baisu – juk jį prašnekinti, atverti dūšią gali ne kiekvienas. Mano pirmoji fotografijų paroda ir buvo apie žmogų. Jeigu konkrečiau – apie moterį ir gamtą. Parodą pavadinau „Jai – tūkstančiai vardų“, nes moteriai, kaip ir meilei gali būti tūkstančių vardų“, – veiklos prasidėjimo istoriją prisimena pašnekovė.

Stop kadras 

„Linkėjimai Lietuvai“ yra mano antroji paroda. Tai mano asmeninė paroda, skirta Lietuvos šimtmečiui ir taip pat mano mamai, kuri, deja, nesulaukė šimtmečio – tautodailininkei Stanislavai Urbonienei. Savo kūryboje dažnai pasirašau mergautine pavarde, nes jaučiu didžiulę pagarbą ir meilę savo mamai“, – teigia Rūta.

Rūtos Ambultienėsb nuotr. 

„Antuanas de Sent Egziuperi sakė, kad esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname. Tą posakį pritaikyčiau žmonėms, kuriuos sutinkame savo gyvenimo kelyje. Ypač tokius ypatingus žmones, kaip šimtamečiai, kuriems labai reikia mūsų šilumos ir bendravimo, kurie – tarsi nematomi. Įsivaizduokite, kai kurie iš jų savo kojomis nebuvę lauke 20 metų. Taigi, jie yra, bet jų kaip ir nėra. Aš atvėriau tuos langus, duris į jų gyvenimą ir įrodžiau, kad jie vis dar yra, o jų gyvenimo istorijos yra unikalios, talpinančios daug gyvenimo pamokų“, – pamirštų šimtamečių jausmus ir emocijas atskleidžia R. Urbonaitė-Ambultienė.

Rūtos Ambultienėsb nuotr. 

Plačiau – laidos įraše. 

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.