Kultūra

2019.02.25 09:46

I. Mitunevičiūtė: apie asmenines supergalias (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.02.25 09:46

Literatūrologė Inga Mitunevičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Fredriko Backmano „Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo“ ir Astridos Lindgren „Karo dienoraščiai“.  

Fredrik Backman „Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo“ (iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė)

Pati Elsa mano, kad tiesiog nėra visiška asilė, kokie yra visi septynerių vaikai jos mokykloje. Elsa kišenėje nešiojasi raudoną flomasterį, kuriuo mėgsta pataisyti klaidas užrašuose, skelbimuose, parduotuvių vitrinose – visur, kur jas pastebi. Jai nepatinka, kai žmonės sako „pas mane“, kai blogai kirčiuoja žodį „koncertas“ arba kai neskiria „kai“ nuo „kaip“ šalutinio sakinio pradžioje. Žinių apie pasaulį Elsa semiasi Vikipedijoje, todėl žino, kas yra „disfunkcinis“ ir kas yra „apartheidas“, ir net kaip jie rašomi, ir skaito „kokybišką literatūrą“, ką suaugusieji įvardija kaip „pieštus komiksus“. Elsa yra ypatingas vaikas, gimęs antrąją Kalėdų dieną tais metais, kai Vokietijos mokslininkai užfiksavo smarkiausią magnetaro gama  spindulių proveržį per visa Žemės istoriją, tačiau būti septynerių jai sekasi nekaip, tą ji žino. Mokykloje jai vis siūlo prisitaikyti ir pabandyti sutarti su bendraamžiais, kas jai irgi sekasi nekaip. Elsa yra puiki bėgikė, nes dažnai turi skuosti kiek įkabindama nuo bendraamžių kumščių ir patyčių. Ji neturi draugų. Na, tik vieną – savo močiutę.

Elsos močiutė ypatinga. Be to, kad turi supergalių, ji dar sugeba gyventi nepaisydama jokių taisyklių ir varydama iš proto tuos, kurie be jų gyventi negali. „Močiutė tikrai ne kokia gyvenimo tikrajame pasaulyje žinovė. Jame per daug taisyklių, o močiutė ir taisyklės – sunkiai įsivaizduojamas derinys. Ji sukčiauja žaisdama „Monopolį“, lekia savo „Renault“ autobusų juosta, iš parduotuvės „Ikea“ išsineša geltonuosius prekių krepšelius ir net nestovi už brūkšnio prie bagažo juostos oro uostuose. Eidama į tualetą neužsidaro durų. Čia, tarp kitko, irgi šioks toks močiutės charakterio trūkumas“ (p. 19). Dar ji rūko ligoninės palatoje, slepia alų po pagalvę ir dalykus, kurių turėtų nepamiršti, užsirašo flomasteriu ant virtuvės sienos, o „Fanta“ apipiltą Elsos telefoną bando džiovinti duonos gruzdintuve.

Abi jos – ekscentrikės, nepritampančios pasaulyje, kuriame svarbiausia gyventi pagal taisykles, neperžengti ribų, būti tokiam kaip visi. Jos sąmoningai šias ribas peržengia ir gyvena kitoje realybėje. Ir toji realybė yra dešimties tūkstančių pasakų pasaulis. Šiame pasaulyje, kuri išgalvojo močiutė, kai anūkė bijodavo užmigti, jos yra Miamo šalies riterės. „(...) Miamas yra mėgstamiausia močiutės ir Elsos karalystė, nes joje pati tauriausia profesija – istorijų pasakotojo. Tas, kas gali įpūsti gyvybę istorijai, šioje karalystėje gali tapti galingesnis už patį karalių. Miame fantazija yra tvirta valiuta. Užuot pirkęs ką nors už monetas, gali tai įsigyti už gerą pasakojimą, o bibliotekos ten vadinasi ne bibliotekos, o bankai. Miame kiekviena knyga yra turtas, kiekviena pasaka – dar vienas milijonas. Močiutė iš ten kiekvieną kartą parsigabena neišsemiamas lobių skrynias. Apie drakonus ir trolius, apie karalius, karalienes ir raganas. Ir apie šešėlius. Juk visi pasakų pasauliai turi turėti klaikių priešų. Pusiaumiegių šalies priešai yra šešėliai, nes šešėliai trokšta nužudyti fantaziją“ (p. 20). Pasakų gijomis jos apraizgo viską – juk daug lengviau išgyventi bendraamžių patyčias ir smurtą, kai žinai, jog iš tikro esi slaptoji Miamo riterė ir tavo pusėje visa kariauna. Juk daug lengviau išgyventi niūrią ir nuobodžią dieną, kai žinai, kad vakare pasižabosi debesų žvėris ir su močiute jaukiai įsitaisiusi drabužinėje, kuri turi savybę didėti tiek kiek reikia, keliausi į Pusiaumiegių šalį. Ši pasakų karalystė yra vaizduotės išaukštinimas, himnas žmogaus sugebėjimui kurti alternatyvius pasaulius, nepasiduoti pilkai kasdienybei ir pasinaudoti savo vienintele supergalia, skiriančia  mus nuo gyvūnų. Tai kartu ir močiutės meilės įkūnijimas, dovana anūkei, padedanti išgyventi pasaulyje, kurio niekaip nepavadinsi teisingu. Neveltui jų mėgstamiausia karalystė vadinama Miamu, tai reiškia „aš tave myliu“.

Tačiau – didžiausiam Elsos pykčiui – močiutė numiršta. Tik paskutinę akimirką ji nustoja šmaikštauti ir laidyti sąmojus ir įteikia anūkei laišką ir raktą, prašydama juos perduoti reikiamam žmogui. Laiškas, kurį Elsa vis tik perskaito, kaip močiutė ir buvo sugalvojusi, parašytas svetima kalba ir vienintelis atpažįstamas žodis jame yra Miamas. Taip prasideda lobių medžioklė, vedanti nuo vieno žmogaus prie kito, nuo vieno spalvingo namo gyventojo prie kito, ir čia pamažu ima aiškėti viena didžiulė paslaptis – visos pasakos apie jūrų angelą, apie princesę, iš kurios bjaurioji ragana pavogė stebuklingą lobį, ir du brolius, kurie buvo ją įsimylėję, apie Vilko Širdį ir kitus, nėra išgalvotos. Jos tikros – apie tikrus žmones, gyvenančius viename name, tame pačiame, kuriame gyvena Elsa ir kuriame gyveno močiutė, ir kurių visų likimus sieja viena paslaptis. Šešėliai taip pat yra tikri, o kai jie atslenka, reikia stoti į kovą – gėrio kovą prieš blogį, o Elsa, Miamo šalies riterė, turės apginti save, savo draugus ir savo pilį.

Astrid Lindgren „Karo dienoraščiai“ (iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė)

2015 m. Švedijoje pasirodė Astridos Lindgren rašyti „Karo dienoraščiai“. Originalai – septyniolika oda trauktų užrašų knygučių, rašytų nuo 1939 m. rugsėjo 1-osios iki 1945 m. pabaigos – sutalpinti į vieną knygą, atspindinčią itin sudėtingą istorinį laikotarpį. Šie dienoraščiai turi kelias plotmes ir yra svarbūs ne tik literatūros, bet ir istorijos mylėtojams.

Pirmoji plotmė – asmeninė. Šiuose dienoraščiuose galime rasti Astridą, kokios iki šiol nepažinojome, – eilinę švedę, namų šeimininkę ir sekretorę, dviejų vaikų mamą ir žmoną, besirūpinančią kavos ir skalbimo miltelių atsargomis namie, kai pasaulį užklumpa karas. Tai jos kaip rašytojos priešistorė ir – kas svarbiausia – galime rasti aprašytą tą svarbųjį momentą, apvertusį aukštyn kojomis ne tik jos, bet ir daugelio vaikų gyvenimus: Astridos dukrelė Karina suserga ir prašo mamos papasakoti istoriją apie Pepę Ilgakojinę. Kas ji tokia, niekas nežino, bet tenka sugalvoti. Tada jau pati Astrida susilaužo koją, atsigula į lovą ir, turėdama daug laiko, šią istoriją užrašo. Dienoraščiuose užfiksuotos tik visos šios istorijos nuotrupos, bet galime rasti laišką, kurį Astrida siuntė leidyklai Bonnier kartu su rankraščiu, ir jų atsisakymą publikuoti. Tikriausiai jie iki šiol graužiasi nagus, nes kai Pepę publikavo kita leidykla, Rabén & Sjögren, iš vos galą su galu suduriančia ji tapo klestinčia, ir tai Astridos Lindgren dėka. Dienoraščiuose Astrida prisipažįsta, kad laimingiausia jaučiasi, kai rašo, ir ta laimė dar neužtemdyta artėjančios šlovės.

„Karo dienoraščiuose“ užfiksuota Švedijos realybė – tai antroji jų plotmė. Čia fiksuojama viskas – nuo batų kainų iki svarbių politikų pasisakymų. Antrasis pasaulinis karas neutraliteto besilaikiusią Švediją šiek tiek užspaudžia į kampą, priverčia sunerimti, tačiau jos situacijos nepalyginsi su šalimis, kuriose tikrai vyksta karas, kad ir su kaimynine Suomija, dėl kurios Astrida nuolatos sielojasi. Čia kartais dingsta vanduo ar elektra, kurį laiką trūksta kai kurių maisto produktų, bet iš esmės šalis gyvena gerai, ir tai justi kad ir iš aprašymų, kas valgyta per šventes, kokias dovanas vaikai gavo Kalėdų ar gimtadienių proga, kaip kas brango ir t. t. Reikia nulenkti galvą ir pripažinti, kad Astrida, fiksuojanti kokie puikūs patiekalai ant jų šeimos kalėdinio stalo, jaučia nuolatinį dėkingumą ir net sąžinės graužatį, kad kitur pasaulyje taip nėra.

O kaip yra kitur pasaulyje Astrida gerai žino, nes dirba slaptą net nuo šeimos darbą – tarnyboje, kontroliuojančioje ir cenzūruojančioje iš Švedijos ir į ją siunčiamus laiškus, kad svarbi informacija nepatektų į priešiškas rankas. Tokiu būdu ji skaito svetimų žmonių laiškus ir žino, kas dedasi kitur Europoje – Suomijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Danijoje, Belgijoje ir kitur. Net Lietuvoje! Taip taip, kas skaitys įdėmiai, atras paminėtas ir visas Baltijos šalis. Ji žino apie žydų situaciją, apie rusų siautėjimą Suomijoje, o vokiečių Norvegijoje, apie žmonių kankinimus ir beprasmes mirtis. Ji viską žino ir dėl visko sielojasi. Ji seka žinias per radiją, skaito laikraščius, o iškarpas apie svarbiausius įvykius klijuoja į dienoraščius. Per ją, Astridą, paprastą namų šeimininkę, tarsi pro kaleidoskopą gali pamatyti viso pasaulio mozaiką nuo Afrikos iki Rusijos. Ir jai niekas ne vis vien, štai jau pačiame pirmame dienoraščių įraše 1939 m. rugsėjo 1-ąją ji prašo Dievo, kad greičiau užbaigtų visą šią beprotybę. Vėliau konstatuoja faktą, kad prie karo pamažu priprantama, ir pati stebi kaip keičiasi žmonių reakcijos, bet kiekvienų naujų metų išvakarėse meldžia, kad visa tai baigtųsi. Baigtųsi kiek galima greičiau. Labiausiai ji meldžiasi už viso pasaulio vaikus.

Stokholme, Tegnerio parke, yra nedidelė ir nuostabi skulptūra – Astridos Lindgren biustas. Jis ypatingas tuo, kad rašytoja pavaizduota su angelo sparnais. Tie sparnai tarsi supa viską aplinkui į glėbį – mažąjį Mijo, visus Papievių kaimo vaikus, visas pepes ir madikes, visus vaikus, kurie kada nors jautėsi nelaimingi. Dabar, perskaičius Astridos Lindgren „Karo dienoraščius“ šią skulptūrą suprantu kaip niekad gerai.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.