Vasario 16-ąją, Valstybės atkūrimo dieną, iškilmingoje ceremonijoje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įteiktos Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Jos skirtos šešiems laureatams, nusipelniusiems Lietuvos kultūrai ir garsinantiems šalies vardą visame pasaulyje.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos skiriamos nuo 1989 m., kasmet jomis apdovanojame šeši lietuvių kūrėjai, taip pagerbiant ir reikšmingiausius kultūros ir meno kūrinius.
Koncerte dalyvauja Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, solistai. Dirigentai Robertas Šervenikas, Petras Bingelis, Modestas Barkauskas.
Vakarą pradėjusi prezidentė Dalia Grybauskaitė susirinkusiems sako, kad tai – ypatingas vakaras ypatingoje vietoje. „Pradedamas dar vienas laisvės šimtmetis, nes jų dar bus daug. Ir tai mums, ir mūsų vaikams, mūsų istorijai labai svarbu. Šiandien sveikiname Lietuvą, žmones ir šiuos kūrėjus“, – teigia šalies vadovė.
E. Blaževič/LRT nuotr.
Anot šalies vadovės, kūryba, pelniusi Nacionalines kultūros ir meno premijas per 30 metų, yra pati įvairiausia, sulaukusi skirtingų nuomonių: „Bet be įvairovės nei mes, nei valstybė negalėtų judėti į priekį.“
Už viso gyvenimo indėlį į Lietuvos kultūrą ir intelektualiosios literatūros gylį Nacionalinė kultūros ir meno premija skirta rašytojui Vytautui Martinkui. Atsiimdamas ją, rašytojas sako: „Pirmiausia lenkiuosi savo tėvų atminimui, šeimai, mokytojams, knygų leidėjams, skaitytojams, rašytojų bendrijos valdybai, pasiūliusiai mano kandidatūrą, ir vertintojams iš Nacionalinės komisijos. Dėkingas esu tiems, su kuriais daug metų dirbau ne tik literatūrinį darbą.“
Anot V. Martinkaus, literatūra nėra olimpinė sporto šaka ir ačiū Dievui. „Bet ir literatūroje, kalbant apie apdovanojimus, rungiamasi“, – teigia kūrėjas.
Už muzikos interpretacijų jėgą ir Lietuvos garsinimą premija skirta dirigentei Mirgai Gražinytei-Tylai.
Premiją atsiėmė laureatės tėvai – Sigutė ir Romualdas Gražiniai, tačiau susirinkusieji galėjo stebėti M. Gražinytės-Tylos padėką vaizdo įraše.
„Sveikinu visus su Vasario 16-ąja ir dėkoju už nacionalinę premiją. Birmingemas, kuriame esu, kaip Los Andželas, o ir Vilnius, išgyveno tą patį – miestai pasiryžo sutelkti jėgas ir pasistatyti naują koncertų salę. Kelias buvo nelengvas, bet rezultatas pranoko visus lūkesčius. Nauja salė, lyg paparčio žiedas, ėmė skleisti ypatingą jėgos ir šviežumo kupiną energiją, ta energija ėmė traukti geriausius pasaulio orkestrus, muzikos klausytojus, turistus. Tai ėmė keisti visą šalį. Labai linkiu, kad susitelktume ir drauge svajotume pasistatyti tokią salę, kuri dydžiu, akustika ir kokybe pranoktų geriausius egzistuojančius pavyzdžius. Kuri taptų vartais, siejančiais mūsų namus su likusia pasaulio dalimi“, – vaizdo įraše sako dirigentė.
Už drąsų literatūros žingsnį į teatrą premija skirta rašytojui Mariui Ivaškevičiui. Rašytojas teigia: „Su švente visus. Dėkoju visiems, kurie mane pasiūlė premijai, kurie nutarė ją skirti ir gavo už tai nemažai purvo savo adresu. Dėkoju šeimai, kuri visą purvą turėjo ištverti ir nėra ko slėpti – tie žmonės, kurie norėjo, savo darbą padarė, apkartino man šventę. Daug kartų norėjau premijos atsisakyti. Bet supratau, kad tai būtų tiesus kvietimas primityvaus mąstymo įsigalėjimui ir atsitraukimas.“
Anot M. Ivaškevičiaus, jis nenori suvedinėti sąskaitų, naudodamasis valstybine švente ir tribūna: „Gal tik noriu pasakyti jauniems kuriantiems žmonėms, kurie stebėjo visą šį procesą, ir galvojo, kaip jiems toliau kurti – svarbiausia yra nepasiduoti baimei suklysti, nes baimė suklysti yra tokia baimė, kaip ir kitos. Jei ją įsileidi, ji suparalyžiuoja. Tad už kūrybos laisvę, ir visas kitas laisves.“
LRT.lt primena, kad nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, atstovai prieš kurį laiką išplatino pareiškimą, raginantį atšaukti Nacionalinės kultūros ir meno premijos teikimą M. Ivaškevičiui, teigdami, kad savo knygoje „Žali“ rašytojas pasityčiojo iš Lietuvos partizanų.
Tačiau palaikymą M. Ivaškevičiui pareiškė Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Scenos meno kritikų asociacija ir kt., palaikydami žodžio ir raiškos laisvę.
Už talento ir dvasios šviesos pakylėtą operatoriaus meną premija skirta velioniui kino operatoriui Audriui Kemežiui.
Jo žmona, atsiimdama premiją, tvirtina: „Audrius visų pirma padėkotų tėvams. Taip pat mokytojams – labiau gyvenimo, nei amato. Taip pat padėkotų visiems bendražygiams, pagalbininkams, padėjusiems realizuoti idėjas. Padėkotų įkvėpėjams, gamtai, vaikams, įvairių meno šakų autoriams, broliui. Ir Kinematografininkų sąjungai bei gerbiamai komisijai, kurie suteikė jam šią garbę.“
Už improvizacijos ir psichologinio tikslumo dermę premija atiteko aktoriui Dariui Meškauskui.
Aktorius savo padėko kalboje sako: „Visus sveikinu su Valstybės atkūrimo diena. Kaip žinia, aktoriaus profesija labai priklausoma. Nuo režisierių, dramaturgų, net nuo apšvietėjų. Ir egzistuoja formulė – AŠ be TU nėra. Mes su kolegomis tarsi besusisiekiantys indai, mes bendraujame scenoje, be kolegų nieko nepavyktų. Noriu padėkoti jiems. Taip pat šeimai, nuo kurios aš priklausomas. Noriu padėkoti režisieriams, kurie suteikia man kūrybos laisvę ir su kuriais buvau bendraautoriumi, nes tik toks modelis suteikia laisvę kurti. Tad tos kūrybos kartu ir tokių režisierių linkiu visai Lietuvai.“
Už nepriklausomą vizualiosios kultūros formavimą premija skirta vizualaus meno kūrėjui Artūrui Railai.
Laureatas, atsiimdamas apdovanojimą, teigia: „Tai yra toks keistas, bet ir nuostabus sutapimas, kad viskas dabar vyksta operos scenoje, o aš vieną iš savo darbų pavadinau „Libretu“. Libreto autorius mažiausiai matomas operos scenos didybėje. Scenoje svarbu technika, meistrystė, o pats sumanymas ir turinys berods lieka antraplanis. Aš pats visuomet norėjau būti vienu tų, kurie kuria turinį. Nes tuomet galima sulaukti atsakymo į prasmės klausimus. Tai, kas vyksta, šis įvertinimas, yra simbolinis įvykis, bet ir tiesos akimirka. Esu dėkingas žmonai, šeimai, savo vaikams, o tada visiems geros valios žmonėms.“
