Kultūra

2019.02.16 12:43

A. Stonys: sausio 13-osios didvyrių artimieji net negauna pakvietimų į minėjimo renginius

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.02.16 12:43

1991 m. sausio 13-ąją žuvusių didvyrių artimųjų likę labai nedaug, o tie, kuriuos tenka kalbinti, – nusivylę dabartine Lietuva, politiniu cirku ir vieninteliu žmonių noru lobti ir gerai gyventi, portalui LRT.lt sako aktorius Česlovas Stonys. Režisierius Audrius Stonys teigia, kad liūdina ir paprastesnis dalykas: „Štai A. Kavoliuko sesuo, kuri, galima sakyti, išlydėjo brolį į mirtį, pasakojo nenorinti nei išmokų, nei medalių, o tik vieno – pagerbti savo brolį šventiniame koncerte LNOBT. Tačiau ji negauna jokio pakvietimo, jai siūloma pirkti bilietą už 10 eurų kažkur salės gale.“  

Sausio 13-ąją LRT pradėjo rodyti dokumentinių filmų ciklą „Neužmiršti“, kuriame bus pristatyti Lietuvos laisvės kovotojų, žuvusių tragišką 1991 m. sausio 13-osios naktį, portretai. LRT TELEVIZIJOS žiūrovai antrąją ciklo dalį galės išvysti jau vasario 17 d.

Sovietų kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Nacionalinio radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14 žmonių. Visų jų biografijose – skirtingos gimimo datos, profesijos, šeimyninės padėtys, svajonės, planai ir viltys, bendra tik mirties data ir priežastis – mirė, gindami laisvę.

Dokumentinių filmų ciklą „Neužmiršti“ kuria Audrius Stonys, Česlovas Stonys ir Aistė Stonytė.

– Sekmadienį LRT žiūrovai išvys antrąją jūsų kuriamo dokumentinių apybraižų ciklo „Neužmiršti“ dalį. Dar nežinantiems papasakokite, kaip kuriate šias apybraižas apie 1991 m. sausio 13-osios didvyrius, kaip renkate medžiagą? Ar tai sunkus procesas?

Česlovas Stonys: Medžiagos apie 14 žuvusiųjų tą lemtingą sausio 13-osios naktį yra klaikiai mažai. Nuo jų žūties praėjo beveik 30 metų, likusių gyvų jų tėvų yra labai mažai, džiaugiamės, jei galime juos susirasti ir pakalbinti.

Audrius Stonys: Taip, anuomet kai kuriems herojams buvo apie 50 metų, dabar būtų 80, daugelio tėvų nebėra. O medžiagos tikrai nėra daug, ir kai kalbame apie sausio 13-osios herojus, šnekame labai abstrakčiai. Net jei ko nors paprašyčiau išvardyti visų 14 žuvusiųjų pavardes, vargu, ar kas sugebėtų. Tai ne kaltinimas, ir aš pats to negalėjau padaryti, kol nepradėjau gilintis.

Tačiau gaila, kad sausio 13-osios vardais pavadintos gatvės ir aikštės, tačiau ten gyvenantys žmonės žino tiek nedaug. Taip yra ir dėl to, kad tie 14 žuvusiųjų buvo ne didvyriai, o paprasti žmonės. Tarp jų – nė vienos garsenybės.

Č. Stonys: Jie nebuvo žvaigždės, niekas jų nefilmavo, nefotografavo, likusios tik asmeninės nuotraukos. Visi 14 didvyrių – paprastų profesijų žmonės, tarp kurių buvo tekintojas, pardavėjas, taip pat buvo studentų, net vienas moksleivis. Ir visi šie žmonės turėjo fantastišką bruožą – meilę Lietuvai, jautrumą, nesusitaikymą su neteisybe. Ir jie veržėsi ginti Lietuvos.

A. Stonys: Dabar rengiame apybraižą apie Algimantą Kavoliuką ir neįtikėtina, kaip jis tikėjo žmogiškumu. A. Kavoliukas žuvo būtent dėl to, kad netikėjo, jog tankas važiuos ant žmogaus. Jis šaukė kitiems – nebijokite, tankas niekada nevažiuos ant žmogaus. Daugelis tą naktį netikėjo, kad galima šaudyti į beginklę minią.

E. Blaževič/LRT nuotr. 

– Turbūt prakalbinti žuvusiųjų artimuosius nėra pati lengviausia užduotis?

A. Stonys: Čia galima užkabinti daug problemų.

Č. Stonys: Jei atvirai, tai dauguma iš tų 14 žuvusių artimųjų yra nusivylę. Stengiamės apybraižose to neakcentuoti, bet tiesa ta, kad jie nusivylę, matydami šiandienę Lietuvą. Tie žmonės paaukojo savo brangiausius artimuosius, o ką mato dabar? Kaip koks nors Eligijus Masiulis lobsta, imdamas kyšius, kaip klesti rietenos, partijos tik ir keičia savo pavadinimus, o vienintelis noras – lobti ir gerai gyventi. Kiekvienam bloga darosi nuo šio politinio cirko, o ką kalbėti apie tuos, kurių brangiausieji atidavė gyvybę už Lietuvą?

A. Stonys: Tačiau yra problemų ne tik kalbant apie politiką. Paprastas dalykas, apie kurį kalbu visur ir kalbėsiu – sausio 13-osios minėjimas. Štai A. Kavoliuko sesuo, kuri, galima sakyti, išlydėjo brolį į mirtį, pasakojo nenorinti nei išmokų, nei medalių, o tik vieno – pagerbti savo brolį šventiniame koncerte LNOBT. Tačiau ji negauna jokio pakvietimo, jai siūloma pirkti bilietą už 10 eurų kažkur salės gale. Taigi pasirodo, žuvusiųjų artimieji net nekviečiami į koncertus ir minėjimus, geriausiu atveju šeima gauna vieną kvietimą.

Nukrypstant nuo problemų ir kalbant apie mūsų ciklą, turiu pasakyti, kad pradėjome jį kurti pačiu laiku. Jei norisi pakalbinti likusius žmones, surinkti medžiagą, nuotraukas, reikia daryti tai dabar. Jaučiame, kad turime atlikti šią misiją, kad apie sausio 13-osios herojus žinotume daugiau, nei tik vardas ir pavardė, paso nuotrauka.

– Gal prisimenate ir pirmąjį impulsą imtis kurti šį apybraižų ciklą?

A. Stonys: Kadangi kuriame laidą „Legendos“, visą laiką galvojame apie žmones, nusipelniusius mūsų šaliai. Ir kažkada kalbėdami pagalvojome, kad būtent sausio 13-osios kovotojai paklojo šios valstybės pamatus. Tada pasvarstėme, kiek patys apie juos žinome. Na, ir supratome, kad nežinome nieko.

– Ar daug jėgų pareikalauja kiekvienos dalies kūrimas?

A. Stonys: Nemažai, be to, turime ir keliauti. Herojai buvo žmonės, išsibarstę po visą Lietuvą. Štai vienas iš jų 1991 m. važiavo iš Pelėdnagių kaimo į Vilnių nieko neturėdamas – nei viešbučio, nei dar kokios pastogės.

Č. Stonys: Vienas iš žuvusiųjų sausio 13 buvo nevedęs vyras, gyvenęs su motina. Jis irgi iš savo kaimo išėjo pėsčias į Rokiškį, kad iš ten jau įsėstų į autobusą, vežantį į Vilnių. Taip atvažiavo į Vilnių, ir žuvo. Jo motinos jau nebėra, vaikų jis neturėjo. O mums kažko imtis juk reikia, apybraižos trukmė – valanda...

A. Stonys: Bet aš sakau, kad mes gyvename tokiame socialiniame tinkle – vis tiek yra kažkas, ką žmogus mylėjo, kas mylėjo jį, su kuo jis mokėsi, dirbo, jo kaimynai... Mes negyvename vieni, niekada. Ir taip, rinkdami po mažą trupinuką, mes atrandame to žmogaus gyvenimo istoriją.

– Kaip manote, ar kada nors deramai ir tinkamai įvertinsime, ką padarė sausio 13-osios herojai?

A. Stonys: Manau, kad jei tiesiog pastatysime jiems paminklus, tai ir teliks formalumu. Tačiau tos istorijos yra jaudinančios ir paliečia širdį, tad jei pamatysime, kad tai ne tik pavardės, skaitomos nuo scenos sausio 13-osios pagerbimo renginyje, o tikri žmonės, mylėję Lietuvą ir norėję gyventi, turėję svajonių, tuomet suprasime, kiek jie padarė, kad mes gyventume. Taip kils ir dėkingumas.

Č. Stonys: Tam, kad ir ateinančios kartos pajustų dėkingumą sausio 13-osios herojams, reikia jau darželyje, mokykloje ugdyti vaikams vertybes. Jei ugdysime tik pinigų kartą, be padorumo, garbės ir sąžinės, tai jokie projektai ir jokie filmai nepadės. Reikia kalbėti apie vertybes, reikia su jomis gyventi. Deja, atmosfera šiandien yra gana pavojinga.