Naktimis pro langus mėtė aukso luitus, prikėlė iš numirusių statinėje užsūdytus vaikus, įveikė badą ir buvo pramintas Stebukladariu. Kas? Šv. Mikalojus – Kalėdų Senelio įkvėpėjas.
Myroje (miestas Likijoje, senovės šalyje, Mažosios Azijos pietvakariuose) vyskupas Mikalojus savo gyvenimą bei turtus skyrė geriems darbams, padėjo skurstantiems ir bėdų ištiktiems. Apie Mikalojaus dosnumą ir stebuklus ėmė sklisti legendos. Galiausiai imta tikėti, kad raudonais vyskupo drabužiais apsirengęs šventasis neša dovanėles ir vaikams. Taip šv. Mikalojus virto ne tik gerumo bei džiaugsmo simboliu, bet ir Kalėdų Senelio prototipu. Minėti jo dieną – gruodžio 6-ąją – ypač populiaru Vakarų Europoje, kur vaikai šios progos neretai laukia labiau nei Kalėdų ryto.
Išgelbėjimas nuo prostitucijos ir kitos legendos
Bažnytinio paveldo muziejaus edukacinių programų vadovė Inga Cironkaitė-Bendžienė portalui LRT.lt pasakoja, kad šv. Mikalojus gyveno 3 amžiaus antroje–4 amžiaus pirmoje pusėje. Tikslių faktų apie jį žinoma nedaug.
„Jis tikrai buvo Mažosios Azijos žmogus, išrinktas Myros vyskupu, dalyvavo Nikėjos visuotiniame Bažnyčios susirinkime. Visa kita – legendos apie jo stebuklus. Rytų krikščionys jį taip net ir vadina – Stebukladariu“, – teigia pašnekovė.
Anot edukatorės, bene garsiausias pasakojimas apie jį – pagalba nuskurdusiai šeimai. Mikalojus, sužinojęs, kad neturtingas kaimynas negali garbingai ištekinti dukterų, nes neturi iš ko suruošti joms kraičio, planuoja jas pasmerkti prostitucijai, įsikišo.
„Mikalojus buvo kilęs iš turtingos šeimos. Jis pasipiktino tokiu tėvo sprendimu ir nusprendė pagelbėti tai šeimai. Naktį, niekam nematant, per langą įmetė į audeklą suvyniotą aukso luitą. Aišku, šeima apsidžiaugė netikėta dovana. Vyresnioji dukra, pirmagimė, galėjo garbingai ištekėti. Vėliau antrąkart įvyko tas pats – vėl paslapčia per langą Mikalojus įmetė dovaną. Apdovanotoji šeima nusprendė patykoti, kas jų geradarys. Mesdamas trečiąkart, Mikalojus buvo atpažintas. Išaiškėjo, kas tas dovanotojas“, – pasakoja I. Cironkaitė-Bendžienė.
Su Mikalojumi susijusių stebuklų yra ir daugiau. Vienas jų – kaip Mikalojus išgelbėjo įgulą, jūroje kilus audrai. Todėl, pavyzdžiui, Graikijoje yra paprotys kalėdiniu laikotarpiu, ypač per Šv. Mikalojaus dieną, gaminti laivelius, dekoruoti laivus.
Kitas žinomas stebuklas – Mikalojaus krašte kilus badui, jis sugebėjo išprašyti iš keliaujančių jūrininkų, plukdančių kviečių krovinį, šiek tiek grūdų savo žmonėms. Jūrininkai priešinosi, nes bijojo, kad muitininkai pastebės, jog trūksta krovinio. Bet Mikalojus nuramino juos ir pažadėjo, kad krovinio tikrai netrūks. Iš tikrųjų – muitininkai nepastebėjo trūkumo, o Mikalojaus krašto žmonėms užteko grūdų ir pavalgyti, ir sėjai.
Mikalojus nuo seno ypač mylimas kaip vargstančiųjų, į keblią padėtį patekusiųjų, nuskriaustųjų globėjas.
Taip pat pasakojama apie tris nekaltai nuteistus mirti karininkus, kuriuos Mikalojus išlaisvino. Tiesa, ilgainiui šie trys pareigūnai ikonografijoje virto trimis vaikeliais. Pasakota, kad piktas smuklininkas nužudė tris vaikus ir užsūdė juos statinėje, o Mikalojus juos prikėlė iš numirusių. Todėl senojoje dailėje galima išvysti šv. Mikalojų su šalia stovinčia statine, kurioje – iki pusės išlindę trys vaikai.
„Tai populiariausi šv. Mikalojaus vaizdavimo tipai: Mikalojus su trimis aukso luiteliais; Mikalojus, šalia kurio laivas ar banguojanti jūra; <...> ir su trimis vaikais, kyšančiais iš statinės. Dabar mums tokie stebuklai atrodo visiškai fantastiški, kaip pasakos. Bet Mikalojus nuo seno buvo ypač mylimas ir gerbiamas kaip vargstančiųjų, į labai keblią padėtį patekusiųjų, nuskriaustųjų globėjas. Taip pat jis laikomas vaikų ir jūrininkų globėju.
<...> Šv. Mikalojus labai išpopuliarėjo Italijoje, Bario mieste. XI amžiuje Bario jūrininkai nuplaukė į Myrą ir parsigabeno šv. Mikalojaus palaikus. Tuo metu Myros regione musulmonai pradėjo siaubti, represuoti bažnyčias, o italai norėjo išgelbėti brangaus šventojo relikvijas. Todėl šv. Mikalojus vadinamas dvejopai: Mikalojumi iš Myros, nes buvo Myros vyskupas ir ten palaidotas, arba Mikalojumi iš Bario, kadangi vėliau jo palaikus pergabeno į šį miestą“, – apibendrina I. Cironkaitė-Bendžienė.
Kalėdų Senelio įvaizdį įkvėpė vyskupo apranga
Edukatorė pasakoja, kad šv. Mikalojus – Kalėdų Senelio įkvėpėjas. Ilgainiui žmonės ėmė mėgdžioti gerus šventojo poelgius – stebinti ir džiuginti staigmenomis, o XIX amžiaus antroje pusėje dėl komercializacijos susiformavo dabar įprastas Senelio įvaizdis.
„Kaip aprašoma, Mikalojus buvo kuklus, paprastas ir net nelabai norėjo būti paskirtas vyskupu, tik įtikinėjamas sutiko. Tai irgi Kalėdų Senelio bruožas – jis taip pat nori būti nežinomas geradarys. Nors dabar Senelį kaip personažą galima sutikti ir labai ekscentrišką“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Be to, šiuolaikiniame Kalėdų Senelio įvaizdyje atsispindi daug vyskupo aprangos elementų. Vyskupas puošdavosi kapa – puošniu apsiaustu, susegamu ties kaklu. Panaši mantija – Kalėdų Seneliui būdingas atributas. Modifikuota vyskupo kepurė, mitra (smailėjančių galu, sudaryta iš dviejų skydelių), virto Senelio kepure. Jis turi ir lazdą, panašią į pastoralą. Tai – ganytojo lazda riestu galu, vyskupo insignija (valdžios ženklas).
„O raudona spalva – vyskupo ypatingų švenčių, iškilmių, liturginė spalva. Tai irgi perėjo Kalėdų Seneliui. Jį kartais galima pamatyti ir su baltomis pirštinaitėmis ar puošniais bateliais, tai anksčiau taip pat buvo vyskupo aprangos detalės“, – pasakoja I. Cironkaitė-Bendžienė.
Vakarų tradicijos, dovanos kojinėse ir Kaminkrėtys
Pašnekovė pažymi, kad minėti Šv. Mikalojaus dieną – gruodžio 6-ąją – ypač populiaru Vakarų Europoje: Belgijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje.
„Šv. Mikalojus ten labai mylimas. Būtent ten susiformavo stipresnės šios šventės tradicijos. Vaikai mokosi dainelių apie šventąjį ir stengiasi kuo garsiau šaukti: „Šv. Mikalojau, ateik, laukiame tavęs!“
<...> Šv. Mikalojus neša dovanas vaikams. Žaislų parduotuvės net paruošia specialius katalogus, iš kurių mažieji gali išsirinkti norimų dovanėlių iškarpas ir sudėti jas į laišką šv. Mikalojui. Beje, jis apdovanoja vaikus ir saldumynais, mandarinais. Likus dar porai savaičių iki gruodžio 6-osios, vaikams paliekamas koks nors skanumynas. Pavyzdžiui, Belgijoje yra tradiciniai Marijos formos guminukai, dovanojami mažiesiems per šv. Mikalojų. Raidžių formos sausainiai šia proga irgi populiarūs“, – atskleidžia edukatorė.
Pasak jos, kai kur, skirtingai nei Lietuvoje, mažieji dovanas apskritai gauna tik gruodžio 6-ąją, o ne Kalėdų rytą. Dovanėlės kraunamos į vaikų paliktas šlepetes arba kojines. Įprasta apsilankančiam šv. Mikalojui palikti pieno ir sausainių, o jo asilui – morką bei kibirą vandens. Tiesa, seniau vietoj pieno šv. Mikalojus gaudavo stipraus tradicinio alkoholinio gėrimo.
„Anksčiau dar buvo populiarus toks įdomus personažas – Kaminkrėtys. Jis skirtas vaikams, neklausantiems tėvų. Kaminkrėtys keliaudavo su Mikalojumi, buvo tarsi pagalbininkas, ir neklaužadoms palikdavo anglių. Kojinėse tie vaikai rasdavo ne dovanų, ne saldumynų, ne žaislų, bet anglių. <...> Tačiau Kaminkrėtys įprastai vaizduotas tamsios odos. Prieš keletą metų [Vakarų Europoje] vyko daug diskusijų, ar tai nėra rasizmas. Tad dabar atsisakoma šio personažo“, – pastebi I. Cironkaitė-Bendžienė.
Nors Lietuvoje nėra tradicijos švęsti gruodžio 6-ąją, kai kurios šeimos vis tik mini šią progą.
„Galbūt kai kuriose šeimose gruodžio 6 dieną vaikams į kojinę ar į batą įdedamas koks skanėstas. Bet, man atrodo, dabar mes arba naujai atrandame Mikalojų, arba tiesiog kopijuojame tas gražias Vakarų Europos tradicijas. Nors kokių nors ypatingų, nuo seniau išlikusių pasakojimų [apie šventimą Lietuvoje] man neteko girdėti, mano šeimoje vaikai vis tiek žino šv. Mikalojų. Gruodžio 6 dienai būtinai pasikabina kojinę ir labai laukia ryto“, – šypsosi I. Cironkaitė-Bendžienė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
