Kultūra

2019.02.09 16:55

Kaip istorinę patirtį atspindi muziejus, 60 metų šlovinęs kolonistus ir žeminęs afrikiečius?

LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2019.02.09 16:55

„Dekolonizacija turi daug aspektų. Tai ne tik artimų ryšių su diaspora užmezgimas, bet ir galios dalijimasis, darbų atlikimas kartu, tai būdas, kaip žiūrime į savo kolekciją. Pavyzdžiui, iki šiol visas mūsų kolekcijos buvo aprašytos tik baltaodžių. Skatiname, kad muziejuje dirbtų įvairūs žmonės. Šiuo metu čia dirba 250 žmonių, prieš beveik du dešimtmečius tarp jų nebuvo nė vieno afrikiečio. Dabar jie sudaro 8 proc. darbuotojų, tiek, kiek ir čia dirbančių mokslininkų“, LRT RADIJUI sako Karališkojo Centrinės Afrikos muziejaus Belgijoje generalinis direktorius Guido Gryseels.  

Ilgą laiką Karališkasis Centrinės Afrikos muziejus, įkurtas į rytus nuo Briuselio esančiame Tervurene, buvo laikomas paskutiniu kolonijiniu muziejumi pasaulyje. Jo šaknys – 1897 m. Briuselyje surengta tarptautinė paroda, kurią organizavo tuometinis Belgijos karalius Leopoldas antrasis, kad įtikintų belgų tautą savo kolonijinio projekto Konge nauda ir gėriu. Pasaulis tuomet dar nežinojo, tačiau dvidešimt trejus metus trukęs karaliaus Leopoldo antrojo valdymas Konge virto vienu žiauriausių režimų per visą žmonijos istoriją. Pagal skirtingus skaičiavimus, per šį laikotarpį Kongas neteko nuo trijų iki dešimties milijonų gyventojų.

1908 m. Kongo valdymą iš karaliaus perėmė Belgija, kuri šalį kontroliavo iki 1960 m. Nuo kolonizacijos pabaigos iki pat 2013 m. nuolatinė muziejaus ekspozicija beveik nesikeitė. Praėjusį gruodį, po penkerius metus trukusios ir 66 milijonus eurų kainavusios renovacijos, muziejus ir vėl atvėrė duris.

Karališkojo Centrinės Afrikos muziejaus Belgijoje generalinis direktorius Guido Gryseels sako, kad iššūkių renovuojant muziejų kėlė ne tik skaudžių istorinių nuorodų pilni parodų eksponatai, bet ir visas muziejaus pastatas.

– Kas buvo didžiausias iššūkis renovuojant muziejų?

G. Gryseels: Šiame prancūzų neoklasicistiniame pastate Leopoldo antrojo inicialai išraižyti 45 kartus. Čia daug skulptūrų, pavadintų „Belgija Kongui neša civilizaciją, gerovę ar saugumą“, gausu Leopoldo antrojo citatų, kad kolonizacija yra aukštosios civilizacijos misija, kad ja kuriamas teisingumas ir šviesa ten, kur to anksčiau nebuvo. Tai problemiškas pastatas, jis šlovina kolonizaciją. Jame daug kas susiję su karaliumi Leopoldu antruoju, kuris šiandien laikomas morališkai atsakingas už didžiąją dalį tuo metu Konge patirto smurto.

Muziejaus pastatas yra saugomas paveldo objektas, tad daugybės dabar kontroversiškai vertinamų skulptūrų, kurias įprastomis aplinkybėmis galvotum pašalinti, mums nebuvo leista nuimti.

Dėl to stengėmės parodyti daugiau konteksto. Bendradarbiavome su šiuolaikiniais menininkais, kurie pateikė kontrastą kolonijinėms žinutėms muziejuje. Tai labai sudėtingas darbas, kiekvieną idėją turėjome aptarti su daugybe įstaigų.

– Muziejus atidarytas 1910-aisiais, o jo nuolatinė, kolonializmą šlovinanti ekspozicija beveik nesikeitė pastaruosius 60 metų. Sakote, kad kritiškesnį požiūrį į istoriją čia pateikdavo laikinos parodos, bet pripažįstate, kad muziejus ilgai atspindėjo tik vieną istorijos pusę?

G. Gryseels: Muziejaus lankytojams kūrėme įvaizdį, jog Afrikoje graži gamta, bet ten nėra kultūros, kad visa kultūra buvo Europoje, o ne Afrikoje.  Būtent toks įspūdis susidarydavo daugeliui afrikiečių, apsilankiusių mūsų muziejuje.  Ryškiu kolonijiniu įspaudu pažymėtas pastatas ir nuo praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio nepasikeitusi paroda šiais laikais yra nepriimtini, juos reikėjo visiškai pakeisti.

– Muziejaus direktoriumi ir tyrimų vadovu buvote paskirtas 2001 m. Muziejaus tyrėjai – 80-ies mokslininkų komanda – dirba dvidešimtyje Afrikos valstybių. Pradėjęs eiti naujas pareigas, buvote paprašytas inicijuoti muziejaus reformą ir nuo 2008 m. muziejus oficialiai ėmėsi dekolonizacijos politikos.

G. Gryseels: Sukūrėme naują strateginį planą ir nustatėme prioritetus, kaip turime keisti valdymą, tyrimus, komunikaciją, viešąsias paslaugas. Prioritetu tapo muziejaus reforma ir nauja nuolatinė paroda.  Iš pradžių dar nekalbėjome apie dekolonizaciją, bet jau siekėme kritiškesnio požiūrio į kolonijinę praeitį ir muziejaus pavertimą dabartinės, o ne tik kolonijinių laikų Afrikos muziejumi.

Užmezgėme stiprius ryšius su afrikiečių diaspora, suorganizavome seriją laikinų parodų apie kolonijinę Kongo praeitį, įtraukėme ir afrikiečius. Surengėme parodą apie Kongo nepriklausomybę 1960 m. pačių kongiečių akimis, pakeitėme istorijos galeriją.

– 1998 m. JAV istorikas ir žurnalistas Adamas Hochschildas parašė knygą „Karaliaus Leopoldo vaiduoklis“, kurioje nagrinėjo, kaip Leopoldui antrajam pavyko paversti Kongą savo asmenine kolonija ir kokiais brutaliais metodais jis ją valdė. Jo skaičiavimas, per Leopoldo II valdymą Konge mirė apie 10 mln. žmonių. Puikiai kritikų įvertinta knyga buvo plačiai skaitoma ir paskatino Belgiją persvarstyti savo santykį su praeitimi.

G. Gryseels: 1998 m., pasirodžius Adamo Hochschildo knygai, šie faktai tapo žinomi ir plačiajai publikai. Iki tol Belgijoje buvo mažai kalbama apie kolonijinę praeitį, knyga labai prisidėjo prie diskusijų ir patvirtino, kad muziejaus reforma būtina.

– Ar ryšių su afrikiečių bendruomenėmis užmezgimas buvo svarbus žingsnis muziejaus dekolonizavimo procese?

G. Gryseels: 2004 m. įsteigėme COMRAF – Afrikos diasporos ir muziejaus bendruomenę, kur aptardavome bendras veiklas, požiūrį, klausėme patarimų dėl renovacijos principų ar parodų. Antrasis žingsnis buvo sukurti naują pasakojimą apie kolonijinę praeitį. Žiūrėdami į kolonializmą šiandien, turime pripažinti, kad tai karinė okupacija, rasiniu ir autoritariniu valdymu ir šalies išnaudojimu paremta amorali sistema.

Mes prisiėmėme atsakomybę už tai, kad taip ilgai skleidėme kolonijines idėjas. Ištisos kartos belgų, apsilankiusių muziejuje, iš jo išeidavo jausdamos europietiškos kultūros pranašumą. Tai prisidėjo prie šių dienų daugiakultūrės visuomenės problemų, rasizmo, dėl kurio šiandien afrikiečiai vis dar negali rasti darbo, namų. Daug žmonių jaučiasi geresni už afrikiečius. Pripažįstame, kad prie to prisidėjome.

Dekolonizacija turi daug aspektų. Tai ne tik artimų ryšių su diaspora užmezgimas, bet ir galios dalijimasis, darbų atlikimas kartu, tai būdas, kaip žiūrime į savo kolekciją. Pavyzdžiui, iki šiol visas mūsų kolekcijos buvo aprašytos tik baltaodžių. Skatiname, kad muziejuje dirbtų įvairūs žmonės. Šiuo metu čia dirba 250 žmonių, prieš beveik du dešimtmečius tarp jų nebuvo nė vieno afrikiečio. Dabar jie sudaro 8 proc. darbuotojų, tiek, kiek ir čia dirbančių mokslininkų.

– Belgijos vyriausybė skyrė lėšų muziejaus renovacijai, tačiau sakote, kad tai neturėjo įtakos sprendžiant, kokie darbai turi būti vykdomi. Šiandien veikiančioje ekspozicijoje beveik pusė rodomų objektų yra nauji, o senaisiais visiškai atsikratyti neįmanoma – jie yra saugoma federalinės valstybės inventoriaus dalis. Labai nedidelė dalis ypač kontroversiškų skulptūrų, kurias vietos afrikiečių bendruomenė pageidavo iš muziejaus pašalinti, atsidūrė muziejaus rūsyje, ar ne?

G. Gryseels: Skulptūros vaizdavo belgų generolus, o afrikiečius – kaip primityvius, pavyzdžiui, kaip žmones-leopardus. Išėmėme šias skulptūras iš nuolatinės parodos ir sudėjome muziejaus rūsyje. Žmonės vis dar gali jas pamatyti, nes pripažįstame savo atsakomybę, jog daugelį metų pateikėme tokį pasaulio suvokimą. Norime, kad publika matytų, iš kur  atėjome ir kokia buvo muziejaus istorija.

– Nors muziejaus administracija atvirai kalba apie norą tapti atvirų, kritiškų diskusijų apie kolonializmą forumu, ne visų menininkų idėjoms čia pritariama. Menininkė Laura Nsengiyumva per muziejaus atidarymo iškilmes norėjo ištirpdyti Leopoldo antrojo ledo skulptūrą. To padaryti neleidote?

G. Gryseels: Niekada asmeniškai negavau tokio pasiūlymo, idėja  buvo perduota netiesiogiai. Kilo nesusipratimas. Nemanau, jog oficiali muziejaus atidarymo ceremonija buvo tinkamas metas tai padaryti, neturėjome progos apie tai padiskutuoti.  Nėra taip, kad nepriimame kritikos apie kolonijinę praeitį ar karalių Leopoldą, muziejuje yra daug kritiškų šiuolaikinio meno kūrinių. Lauros darbas buvo įdomus, bet jis nebuvo atmestas dėl to, kad galėjo sukelti kontroversiją.

–  Karališkojo Centrinės Afrikos muziejaus renovacija yra tik dalis viso dekolonizacijos proceso, apimančio visas Belgijos viešąsias erdves, kuriose vis dar galima pamatyti to paties karaliaus Leopoldo antrojo skulptūrų. Ar manote, kad vertinti istorinę praeitį ir griauti praeities paminklus derėtų atsargiai?

G. Gryseels: Istorija yra istorija. Ar kaskart, įvykus politiniams pokyčiams, pašalinsime kiekvieną skulptūrą? Skaičiau, kad Vokietijoje vyksta diskusijos, kad visos statulos, pastatytos pagerbti komunistus Rytų Vokietijoje, turi būti pašalintos. Manau, turime būti labai atsargūs. Istorija yra istorija, reikia pateikti tokių skulptūrų kontekstą, nerodyti jose vaizduojamų asmenų kaip tų, kurie atnešė civilizaciją ir gėrį.

Reikia geriau suprasti kontekstą, o ne šalinti skulptūras. Galima šalinti kai kurių generolų paminklus, jie buvo nusikaltėliai, vyko į Kongą ir degino ištisus kaimus, žudė ir luošino vietinius žmones. Nesuprantu, kodėl Briuselyje vis dar laikomos jų skulptūros. Tačiau į tokias statulas, kaip Leopoldo antrojo, turime žiūrėti kaip į tam tikrą mūsų istorijos periodą.

– Pasakojate, kad muziejus po renovacijos atspindi ir Belgijos visuomenės požiūrį į kolonializmą. Vis dėlto dabartinė situacija tenkina ne visus. Buvęs Kongo prezidentas Josephas Kabila pareiškė, kad kai kuriuos muziejuje saugomus darbus prašys atiduoti atgal į Kongo Respubliką. Sakote sutinkantis, kad tai, kad didžiulė dalis Afrikos meno yra Europos ar Amerikos muziejuose bei privačiuose fonduose, nėra normalu.  Ar turime užtikrinti, kad Afrikos valstybės galėtų lengviau prieiti prie savo paveldo, tačiau tam reikalingos tam tikros sąlygos?

G. Gryseels: Reikia išsiaiškinti, ar viskas, kas buvo atvežta per kolonijinį laikotarpį, būtinai yra vogta? Kas buvo įsigyta legaliai, o kas neteisėtai? Didžioji dalis mūsų kolekcijos yra iš Kongo, kuris neturi nacionalinio muziejaus ir jokių pajėgumų susitvarkyti su kultūriniu paveldu. Jie turi įgyti kolekcijos valdymo gebėjimų. Dėl to pradėjome programą, skirtą stiprinti nacionaliniams saugojimo, kolekcijų valdymo, parodų rengimo gebėjimams. Manau, kad iki kitų metų pabaigos Konge bus atidarytas naujas muziejus, planuojame artimai bendradarbiauti.  Be to, kai kalbame apie kultūrinį paveldą, dalį jo sudaro muzika, kalba ar filmų ir nuotraukų archyvai. Visai tai galima skaitmeninti ir grąžinti šaliai skaitmenine forma.

Plačiau – laidos „Kultūros savaitė“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.