Kultūra

2019.02.02 16:05

G. Rinkevičius: dabar žinau, kad ne viską suprantu, bet stengiuosi suprasti

Violeta Beconienė, LRT PLIUS laida „Kultūros diena“2019.02.02 16:05

Muziką reikia suvokti, bet kai kas to suvokimo taip ir nesulaukia. Kaip begalybė yra visokia, taip yra suvokimo ir progreso begalybė, LRT PLIUS laidoje „Kultūros diena“ sako Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, švenčiančio 30-metį, įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius.    

– Paskutinės repeticijos prieš jubiliejinius koncertus – daug solistų, daug vokalistų ir programa labai plati, o kaip buvo prieš 30 metų, kai visi jauni, romantiški susirinkote į pirmąją naujojo orkestro, tada dar Jaunimo orkestro, repeticiją?

– Kai susirinkome, tvyrojo nuotaika ir supratimas, kad vyksta kažkas svarbaus. Ir ta pirmoji repeticija vyko tik 25 minutes.  Aš pamačiau veidus muzikantų, kurie tikrai atėjo kupini tokios atviros meilės muzikai ir suvokimo, kad mes dabar susirinkome ir muzikuosime, ir  džiaugsimės, ir kad mes, kaip muzikantai, atiduosime viską, ką galime Lietuvos publikai. Jautėme, kad esame reikalingi ir tai buvo svarbu. Po tos pirmos repeticijos dar beveik du mėnesius repetavome, kol sugrojome patį pirmąjį koncertą – pirmą kartą susirinkome gruodžio 5 dieną,  o pirmas koncertas vyko kitų metų sausio 30 d.

– Į orkestrą susibūrė skirtingi muzikantai – iš skirtingų orkestrų, kiti dar studentai. Ką  pažadėjote, kad jie patikėjo, jog šiame kolektyve – jų ateitis?

– Aš manau ir drįsčiau pasakyti, kad jaunimas patikėjo jaunu dirigentu. Per savo pirmąjį koncertą su Filharmonijos orkestru nebuvau jaunas, kokių 21 metų, dirigentas. Jau buvau Filharmonijoje pradėjęs dirigento asistento kelią, šešerius metus buvau antruoju dirigentu, kuris padeda vyr. dirigentui paruošti kai kurias programas.

Man atrodo, kad televizijoje yra išlikę įrašų, kuriuose aš diriguoju Filharmonijos simfoniniam orkestrui. Ir štai 1988-tieji – man jau 28-eri. Tada galvojau, kad  jau esu labai rimtas ir nebejaunas dirigentas.

Kai man buvo 17 metų, 21 metai, kai važiavau stoti į  Peterburgą, tuometinį Leningradą, man  atsivėrė akys, kaip reikia suprasti muziką, nuo ko pradėti. Kai kas to nesuvokia niekada, todėl kad muziką reikia suvokti, reikia suprasti, turiu galvoje atlikėjus. Nors kartais tie, kurie klauso muzikos, supranta daugiau nei kai kurie atlikėjai. Kaip begalybė yra visokia, taip yra ir suvokimo bei progreso begalybė,  ir dabar aš žinau, kad  ne viską suprantu, bet aš stengiuosi suprasti.

BNS nuotr.

– Vilniuje jau buvo simfoninis orkestras, buvo ir kitų orkestrų. Kas inspiravo antrojo simfoninio orkestro atsiradimą?

– Manau, kad visos kalbos, kad būtinai reikalingas antras simfoninis orkestras, vyko kokius 10 ar 15 metų iki orkestro sukūrimo. Labai daug mums padėjo Lietuvos kompozitoriai, kuriems neužteko vieno simfoninio orkestro, jiems reikėjo, kad būtų grojama kuo daugiau šiuolaikinės muzikos. Ir, aišku, padėjo  ministrai Henrikas Zabulis, Romualdas Sikorskis, Jonas Bielinis. Tiek,  H. Zabulis, tiek  ir R. Sikorskis buvo patys didžiausi muzikos gerbėjai, mylėtojai.

Įtakos turėjo ir objektyvi situacija – ten, kur nėra jokios konkurencijos, nėra publikos. Iš pradžių, kol buvo vienas simfoninis orkestras, publikos buvo mažiau nei tada, kai atsirado du simfoniniai orkestrai. Pilnos salės buvo ir pas mus, ir Filharmonijoje. Filharmonijos orkestras ir jos meno vadovas Juozas Domarkas irgi turėjo galvoti apie įdomesnes, geresnes programas ir Filharmonijos vadovybė turėjo galvoti apie tai, kaip kviesti įdomesnius solistus – publika tik išlošė.  

Aš galvoju, kad būtų labai gerai kurti daugiau simfoninių orkestrų. Turėtų būti labai profesionalus simfoninis orkestras ne tik Kaune, bet ir Panevėžyje, ir Šiauliuose, ir Alytuje, ir tai būtų normalu. Sulyginkime orkestrą su krepšinio komanda, o krepšinyje ir simfoninėje muzikoje yra daug panašumų – mes turime repeticijas, jie turi treniruotes, mes turime koncertus, jie turi rungtynes, bet niekas gi nesako, kad Lietuvoje turi būti tik viena krepšinio komanda, apie tai nešnekama.

BNS nuotr.

– Tačiau koks buvo impulsas, nulėmęs jūsų pasiryžimą kurti orkestrą, gal laimėjimas Herberto von Karajano konkurse?

– Aš visada jaučiau ir buvau tvirtai įsitikinęs savo, kaip  muzikanto, sugebėjimu, bet ne tiek labai gerai diriguoti, bet kažkokiu suvokimu –aš štai taip suprantu ir aš taip darysiu. Todėl buvau užtikrintas.

Žinoma, nebuvau užtikrintas, kad galiu kurti simfoninį orkestrą, nes vadovauti jam ir būti dirigentu ir panašūs, ir labai skirtingi dalykai. Reikia tiksliai žinoti, ko nori iš muzikos kūrinio ir diriguoti taip, kad simfoninio orkestro artistai tikėtų tavimi. Tik tada jie įtaigiai gros ir publikai bus įdomu.

Štai čia taip pat turi būti pusiausvyra – niekada nebūk per daug užtikrintas, bet kartu pasitikėk savo jėgomis. Aš savo jėgomis nebuvau užtikrintas, bet pasitikėjau savimi kaip muzikantu. Žinoma,  tą pasitikėjimą  suteikė konkursai: 1983 m. Maskvoje, vėliau Herberto von  Karajano ir in memoriam Januš Ferenčik konkursas Budapešte.

– Iš ko mokėtės – iš intuicijos, patirties ar autoritetų?

– Aš tikrai mokiausi, tikrai buvo reikalingi mokytojai. Nadežda Kazakauskienė M. K. Čiurlionio meno mokykloje mane pastūmėjo važiuoti mokytis  į Peterburgą. Peterburge buvo Avenir Vasiljevič Michailov – puikus  muzikantas, katedros vedėjas, mokęs mane chorinio dirigavimo. Ravil Martynov – totorius, mano simfoninio dirigavimo mokytojas. Visi tie žmonės buvo tokie tikri muzikantai...

Ir tikrai, kai atvažiavau į Peterburgą, man akys atsivėrė. Ir ne tik akys, bet ir protas atsivėrė,  aš sužinojau labai daug naujų dalykų muzikos supratimo prasme ir supratau, kad žinios yra labai svarbios, bet jeigu nėra intuicijos, tu esi žlugęs. Mačiau daug gerų dirigentų, kurie yra geri darbininkai, geri darbuotojai, bet kai diriguoja koncerte, tai kažko tai trūksta.

– Kaip rinkotės repertuarą?

– Kad būtų labai daug skirtingos muzikos ir kad būtų ta muzika, kurią aš dievinčiau. Turbūt ir viskas. Jei nori atskleisti J. Brahmso ar G. Mahlerio pirmos simfonijos grožį, bet mokaisi tik iš vadovėlio, teoretikų raštų, neišmoksi to, ką galėtum iš partitūros. O kai gyveni su partitūra, ją išmoksti, kažkuriuo momentu prasideda aukštesnis pažinimas – supranti, kaip ta muzika turi skambėti. O kai atsiranda vidinis muzikos skambėjimas, tada jau gali išeiti prieš orkestrą ir pradėti repetuoti.

Ar mėgstate eksperimentuoti? Tokia mintis kyla prisiminus roko balades, kurios atsirado greta klasikinės muzikos.

– Tie eksperimentai prasidėjo gal 1999-aisias, kai parengėme pirmąjį projektą „ Klasikos metamorfozes“. Tai buvo labai rimtas žingsnis, kurį žengiau labai atsargiai, bet paskui pagalvojau, kad viskas yra labai gražu, labai įdomu. Tada operos solistai dainavo roko muziką, arba popmuziką, o popmuzikos atlikėjai dainavo klasikines arijas. Tai buvo projektas, kuris vėliau paskatino imtis kitų dalykų: ir roko baladžių, ir lietuviškos estrados su simfoniniu orkestru, ir miuziklų, ir tango, flamenko. Taigi, yra visokie stiliai, nieko naujo čia neatrasi, tik muzika yra gera arba ne tokia gera.  

– Pakalbėkim apie operas, kurios yra labai svarbios orkestro repertuare, o jūsų kūrybinis duetas su Dalia Ibelhauptaite sėkmingai gyvuoja jau 19 metų.

– Mano gyvenime opera kartais užima 50 proc. mano darbo, kartais ir daugiau. Pirmasis mano darbas operoje buvo po trečiojo konkurso, kuriame kaip prizą aš gavau galimybę parengti  pastatymą Budapešto nacionalinėje operoje. Tai buvo  fantastiška dovana man, nes buvo galimybė nuo pat pradžių statyti Mocarto „Pagrobimą iš Seralio“ ir vėliau diriguoti spektaklius Budapešto nacionalinėje operoje.

Iki to dar buvo „Oneginas“, A. Žigaitytės „Mažvydas“ Klaipėdos teatre – nuo šios pastatymo prasidėjo operos teatro gyvavimas Klaipėdoje,  buvo Verdžio „Nabukas“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Vėliau atsirado Latvijos nacionalinė opera ir ten dirbau daug metų, turbūt 13. Ir dabar aš ten diriguoju. Visai neseniai dirigavau ten „Faustą“,  „Turandot“. Ir aišku, operos su Dalia Ibelhauptaite. Operos praplečia ir akiratį, ir repertuarą. Be teatro gyventi aš negaliu, be simfonijų taip pat.

– Yra daug sparnuotų frazių apie dirigentus, nes ne visiems  aiškus dirigento vaidmuo orkestre. Kas svarbiausia dirigentui?

– Daug dirigentų ta tema juokavo. Pavyzdžiui, yra Tanejevo posakis: „Buvau koncerte ir kažkoks juodai apsirengęs žmogus pasisuko į mane nugara ir trukdė man klausytis muzikos.“ Iš tikrųjų dirigentas labai reikalingas. Ne visada visi žmonės supranta kodėl, bet jaučia, kas yra geras dirigentas, o kas – ne toks geras. Dirigento valiai paklūsta muzikantai ir svarbiausia ne sugroti kartu, o sugroti taip, kad atsirastų balansas tarp formos ir turinio, tarp atskirų grupių ir t. t.

Ko norėtumėte palinkėti sau ir orkestrui 30-ečio proga ?

– Labiausiai norėčiau, kad, orkestrui sulaukus 32 metų, turėtume restauruotą Kongresų rūmų salę, o kai bus kokie 35  – kad galėtume groti ir Nacionalinėje koncertų salėje.