Kultūra

2019.02.02 13:38

Č. Lukenskas pristato „Reivo terminalą“: esu specialistas daryti nesąmones – tai žiauriai sunku

Juta Liutkevičiūtė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“2019.02.02 13:38

„Kurti žmonės turi natūraliai, iš prigimties. Nekuriantis žmogus yra ligonis. Jeigu jis nekuria ir nesirūpina, kodėl šį gebėjimą prarado, jis nesigydo“, – sako vienas ryškiausių šalies avangardinio meno kūrėjų Česlovas Lukenskas. Dailininkų sąjungos galerijoje veikia jo paroda „Reivo terminalas“, kurią menininkas apibūdina kaip asmeninių žaizdų žemėlapį.  

Parodoje „Reivo terminalas“ atsispindi skirtingi Č. Lukensko kūrybos laikotarpiai, atsiskleidžia visas jį dominančių temų spektras. Kodėl būtent dabar parūpo apibendrinti ir vienoje parodoje eksponuoti vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuoti ryškiausi menininko performansai? Č. Lukenskas sako, jog tai – brandos požymis: „Esu pasiruošęs būti nebeįskaudintas. Anksčiau teko tą skausmą patirti, nelabai galėjau su juo susitvarkyti. Kitoniškumo nepripažinimas mane provokavo visą laiką“.

Žemiau – Č. Lukensko mintys, skambėjusios LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Apie žmogaus teises:

„Žmogaus teisės irgi veikia kaip tam tikras kliedesys. Iš vienos šalies į kitą keliaujantis žmogus tampa pabėgeliu be paso, be padėties, tai jis net ne žmogus. Žmogaus teisės pradeda veikti tik tam tikroj sistemoj, kuri vadinama nacionaline teise. Mano kūriniuose apie žmogų kalbama, kai jis tokių sistemų yra užvaldomas, gniuždomas ir niekinamas“

Apie politinį korektiškumą:

„Politinis korektiškumas tapo dar viena prievartos forma, galinti stabdyti vystymąsi. Kūriniai, atsiradę praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, radikalizmo, anarchizmo proveržių metu, šiandien būtų tiesiog neįmanomi. Dėl įvairiausių socialinių advokatų toks menas negalėtų būti realizuotas ar paviešintas. Aš lygiai taip pat balansuoju ant tos ribos“.

Apie skirtingas kartas:

„Mūsų kartos ir dabartinės kartos maištas yra nepalyginami dalykai. Mes supratom, kad kalėjimas yra visur, prižiūrėtojo akis stebi viską ir visur. Mes slėpėmės, bijojom ir griovėm sistemą, o dabar elgiamės visiškai kitaip. Jaunimas patys orientuojasi į tą centrą, nori būt matomi, viską rodo apie save. Dingo objektas, prieš kurį reikia kovoti. Kurį paminklą dabar reikia nugriauti? Nėra jokio paminklo, paminklas yra tiktai egoizmas, kurį jie patys ir pasistato. Anksčiau nusižengęs taisyklėms būsi sunaikintas arba nubaustas. Šiandien nubausti gali tik pats save. Maištauti prieš save yra pati sunkiausia užduotis. Kažko pasiekia tik tas jaunimas, kuris supranta, jog didžiausia problema esu aš pats“.

Apie laisvę:

„Esu atviro kodo specialistas – specialistas daryti nesąmones. O tai yra žiauriai sunku. Kuo toliau, tuo labiau matau, kad jauni žmonės to krūvio negali panešti. Su begaline laisve susidoroti yra daug sunkiau, negu su ribota. Studentai ateina ir sako: dėstytojau, negaliu nieko sugalvot. Tokie žmonės provokuoja sukurti ribotos laisvės metodus, užduoti konkretesnes užduotis. Ir tada jie patys pasmerkia save atsidurti ne kūrėjo, o atlikėjo statuse. Kita grupė studentų yra lyg pateptųjų. Motyvuoti, žino, ko siekia, žino, ką daro, susiformavusia pasaulėžiūra. Žino ką valgyt, kaip rengtis, kaip surinkti informaciją – tai mane stebina. Ir jų tarpe labai mažai vyrų. Šitom savybėm pasižymi moterys. Šitoj veikloj ir dominuoti, ir geresniu rezultatus duoti pradeda moterys“.

Pokalbis su menininku – laidos įraše, nuo 1 val. 10 min.