Kultūra

2019.01.27 19:00

Libertas Klimka. Vilko takais tautosakoje (komentaras)

2019.01.27 19:00

Senuose kalendoriuose sausis yra įvardytas ir vilkų mėnesiu. Pasakojama, kai būdavo gilu sniego, ar speigas sukaustydavo, vilkai ateidavo ir iki kaimo tvartų. Todėl mėnesienos naktimis išgirdus pilkius „ūžaujant“, šiurpas perbėgdavo nugara. O ir šiandien vis nenutyla diskusijos apie vilkų skaičių mūsų miškuose bei jų daromą žalą ūkininkams. Nors kiek ten jų bėra, lyginant su ankstesniais laikais...

O ką gi tautosaka sako apie pilkius? Daug liaudiškų posakių nusako jų elgseną: „Kas vilko naguos, tas ir gerklėj“, „Vilko neišmokysi švelniai su avelėm elgtis“, „Rąžosi vilkas kaip kumelienos priėdęs“, „Broliu pavadinęs, vilko nepapirksi“, „Vilko nage buvęs ir kiškio baidosi“, „Nori mėsos, eik pas vilką už berną“, „Žino ir arklys, kad vilkas žvėris“, „Tam ir vilkas, kad stirnos nežiopsotų“, „Išdykusi ožka – vilko nauda“, „Nešauk vilko iš miško“... Kitą kartą ir žmogų vilkui galima prilyginti, štai taip: „Prie akių šilkas, už akių – vilkas“, „Tarp vilkų būdamas, vilku ir kauk!“

Kaip belyginti, tačiau vilkas – pikčiausias mūsų girių žvėris. Stiprus ir aršus, medžioja ne po vieną, o visa gauja. Labai bijodavo vilkų piemenys, juk gyvuliai seniau būdavo ganomi pamiškėmis. Piemenų kalba vilkas – tai „jokūbas“. Toks įvardo pakeitimas – labai archajiško tikėjimo liekana: kitados žmonės pernelyg neišskirdavo savęs iš gamtos ir manydavo žvėris suprantant jų kalbą. Medžiotojai todėl susitardavo pakeisti jų tikruosius vardus išgalvotais. O piemenys, kad pikčiausio savo priešo – vilko –  neprisišaukus, „jokūbu“ jį praminė.

Tačiau esama ir gerosios vilko bylos pusės. Štai tikėta, kad žiemos kelias į miestelio bažnyčios ankstyvąsias pamaldas ypač reikšmingas būsimajai nuotakai. Geras ženklas jos ateičiai yra šioje kelionėje pamatyti vilką. Gali būti, kad čia atsiliepia kažkokių archajiškų religinių praktikų aidas. Panašu į totemizmą, religijos pirmapradį, būdingą labai tolimiems laikams. Etnografo Balio Buračo duomenimis, XIX šimtmečio pabaigoje tebebūta papročio Kalėdų naktį pjauti ožką ir palikti mėsą vilkams suėsti. Būtent tuo tikslu, kad vasarą bandos nekliudytų. Pjaudavę už kaimo, kryžkelėje, kur subėga keli keliai.

„Vilke, vilke, ateik žirnių valgyt; jei neateisi, tai ir nesirodyk visai!“ – tokiu užkeikimu senu papročiu pilkis būdavo kviečiamas į Kūčių vakarienę. O paminėjus jo vardą už šventinio stalo, vasarą jis šunų neišpjaus. Ir tarp Užgavėnių  persirengėlių dažnai vilko ausys kyšo...

Bet, neduok Die, sutikti vilktakį, dar vadinamą vilkolakiu ar vilkatu. Mitologijoje tai žmogus, pasivertęs ar raganos paverstas vilku. Atsiginti nuo jo galima būtų tik šermukšnine lazda. Apie visokius nutikimus su vilkolakiais jaunimas pasakodavosi žiemos vakarais. Kraupokos istorijos!  Tie tai būdavę labai žiaurūs, atėję į kaimą išpjaudavę verpiančias merginas. Kartą užmuštą vilkolakį žmonės degino lauže, tai rado… ledinę širdį.  Vilkolakiais tapdavę dažniausiai ne savo noru, bet užburti; taip kartą atsitikę net vestuvininkams – iš juodo pavydo.

Apie žmones – vilkus rašė dar senovės graikų istorikas Herodotas, vadinamas istorijos tėvu, gyvenęs V a. prieš Kristų. Pasak jo, kažkur šiaurėje gyvenanti neurų tauta. Ten kiekvienas vyras keletą dienų per metus pasiverčiąs vilku. Herodoto tekstų tyrinėtojai  mano, kad čia gali būti kalbama apie baltų tautas. O kokia būtų istorinė tiesa?

Michael Mazzone/Unsplash nuotr.

Štai apie sostinę Vilnių esama nemažai vietovardžių, kilusių iš vilko vardo. Šalia miesto būta Vilkų kaimo, prie Vilnios ištakų yra Vilkabrastis. O pačiame Vilniuje užfiksuoti tokie toponimai: Vilkaduobė, Vilkalaukis, Vilkeliškės, Vilkynė, Vilkiniai, Vilkpėdė. Apie pastarojo pavadinimo kilmę esama įdomios legendos. Velnias, besivalkiodamas Paneriais, pamatė besiganančią baltą ožkytę. Pasivertė vilku ir puolė ją. Ožkytei bebėgant, kelią pastojo didžiulis akmuo. Vilkas kaip mat sumetė: prie jo ir priremsiąs grobį. Užbūrė akmenį – tegu tampa klampus. Bet ožkytė strykt ir peršoko kliūtį, tik kanopėle kiek užkliudžiusi. Vilkas iš paskos, bet įklimpo į savo spąstus.

Užgiedojus gaidžiui, visi burtai prapuolė, o alkanas velnias nudūlino pragaran. Ant akmens liko atsispaudusios gaudynių pėdos. Šiandien to akmens – tik skeveldros. Archeologai šalia jo aptiko labai apardyto piliakalnio ar alkakalnio kalvelę. Tad tikėtina čia tikrai buvus senojo tikėjimo apeigų vietą. Skulptorius Kęstutis Musteikis gražiai įpaminklino šią Vilniaus legendą, išrašydamas ją akmenyje, ant kurio užkelta ir bronzinė ožkytė.

Garsus rusų mokslininkas mitologas Vladimiras Toporovas savo studijoje apie Vilniaus mitinę aurą iškėlė tokį klausimą. Iš kur legenda apie geležinį vilką – sostinės simbolį? Pasirodo, vilkais būdavo vadinami ar patys save vadindavo kunigaikščio kariaunos vyčiai. Vienas iš legendinių Gedimino protėvių taip pat vardu Vilkas. Kunigaikščio kariaunos viena užduočių – surinkti iš krašto gyventojų duokles. Kaime sakydavo – rudenį atjos „siaubųjų“. Gal iš čia ir toji vilkolakių baimė! 

Viena iš liaudiškųjų sakmių pasakoja,  kaipgi tampama tuo baisiuoju vilkolakiu. Kažkuriame sodžiuje vienas kerdžius gebėjęs burtininkauti. Jis prikalinėdavęs pievoje šermukšninių kuolelių ir liepdavęs vienam iš piemenukų per juos verstis. Ir tas kaip mat apaugdavęs kailiu ir uodega. Tada jam nesunku būdavę galvijus į bandą suvarinėti. Mitologams ši sakmė – nelengva mįslė: gal tai kokių brandos apeigų ar įšventinimo į karius ritualo aidai?

Lietuviškose pasakose yra ir geležinių, ir varinių vilkų, tarsi šarvuotų karių. Galima manyti, kad priešistoriniais laikais Vilniaus apylinkėse gyvenusi lietuvių gentis vilką buvo pasirinkusi savo mitiniu pranokėju ir globėju. Gentainiai tuomet save laikė vilko vaikais, vilkiukais. Ilgainiui globėjo atvaizdas tapo genties vado, kunigaikščio, jo pilies, o kartu ir šalia išaugusio miesto simboliu, herbu. Kartu sukurta ir graži legenda apie geležinį valdovo sapno vilką. Beje, į  vilko letenos grafinį ženklą kiek panašūs yra ir Gedimino stulpai. Vilko įvaizdis tikrai galėtų būti plačiau naudojamas, meniniais akcentais puošiant sostinės viešąsias erdves.

Pradėjome pašnekesį nuo patarlių apie girių plėšrūną, nuožmųjį vilką, o nuklydome į istorijos ir mitologijos erdves... Tai todėl, kad mūsų tauta savo gyvenimą labai siejo su tėviškės gamta...

Etnologo Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.