Kultūra

2019.01.23 20:33

J. Mekas: katė turi devynis gyvenimus, ir mes galime turėti

LRT TELEVIZIJOS laida „Be pykčio“, LRT.lt2019.01.23 20:33

„Jei nesi „apsėstas“ taip, kad negali savęs sustabdyti, jei nori ką nors daryti, tai turi ir daryti. Neturiu laiko galvoti apie save ar šlovę, aš sau neįdomus. Noriu kurti savo filmus, linksmintis su draugais“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Be pykčio“ sakė menininkas Jonas Mekas. Šiandien, eidamas 97-uosius metus, menininkas užgęso Niujorke, kur dirbo ir gyveno. Prieš daugiau nei dešimtmetį duotas interviu ir šiandien yra aktualus. 

– Kai buvo kalbama, apie tai, ar Lietuvoje turėtų būti Guggeheimo muziejaus atšaka, Jūs pasakėte, jog tuos, kurie nesupranta, geriau pasiimtų gamta – galbūt atsinaujinus visuomenei, su žmonėmis susikalbėti būtų lengviau. Kaip manote, ką daryti, kai žmonės nesupranta, kad visuomenei reikia meno ir meninio gyvenimo? Laukti kol gamta atsakys?

– Deja, gamta neatsakys. Visada bus sakančių, kad poezijos reikia, bus ir sakančių kitaip. Bus dievinančių Mocartą ir bus tų, kuriems jis nė motais. Nesvarbu, apie kokį atvejį kalbame, visuomet nuomonės skirsis. Yra daug nuomonių ir tai normalu. Kai Lietuvoje lankiausi 2002 m. ir vėliau, po penkerių metų, pastebėjau, kaip šalis bei jos sostinė per tą laiką pasikeitė.

Viskas keičiasi. Tas pats yra ir su menais, galerijomis, muziejais. Buvome labai užsidarę, tačiau reikia atidaryti visas duris ir visus langus, tegul ateina visas 100 pavasarių, tegul pučia ir išvalo tai, kas pasiliko iš sovietinių laikų ir ne tik. Kartais yra ir per daug akademijos, mes sustingstame. Reikia daug naujų vėjų ir oro.  Nebijokime, reikia kartais rizikuoti.

P. Lileikio/LRT nuotr. 

– Fluxus, jūsų menininis gyvenimas, patirtis byloja apie tai, kad  avangardas buvo iššūkis komerciniam menui, kontroliuojančių struktūrų menas. Ar nemanote, kad ir avangardą ištiko keistas likimas – oficialioji pasisavina viską. Ar nėra taip, kad tai kas buvo ryškioje opozicijoje, tapo oficialiosios kultūros dalimi?

– Kas yra avangardas? Tai pirmosios karių eilės, kurios eina priekyje ir yra pirmieji, kurie yra šaudomi. Tai avangardas. Tai buvo, yra ir bus pirmos eilės visose srityse – mene, moksle, prekyboje ir t.t. Tose pirmose eilėse yra žmonės, matantys ir žiūrintys toliau, nei esantys už jų. Avangardas visose srityse yra ir dabar.

Gyvenimas eina toliau ir pavojaus, kad oficialioji kultūra avangardą pasisavins nėra. Pasaulis juda į priekį nuo didžiojo sprogimo laikų. Jis neina atgal. Negalima sustabdyti pasaulio, žmonijos.

Pavyzdžiui, anksčiau buvo kalbama apie kiną, televiziją, o dabar yra internetas ir daugybė naujų technologijų, rytoj jau bus kažkas naujo. Juk kažkada eidavome į kino teatrus, o dabar kiną galime žiūrėti namuose. Aš ir pats namuose kasdien darau po filmuką 3-10 min ir įdedu į internetą ir už minutės man skambina įrašą pamatę  draugai iš Japonijos, Buenos Airių, Aliaskos. Per dešimt minučių filmukas gali apeiti visą pasaulį. Taip mes visą laiką einame į priekį.

– Jums atrodo, kad neturi pagrindo kritikų skundai dėl to, kad komercializacija baigia „suvalgyti“ pasaulį, kad globalizacija reiškia komercinės kultūros pergalę?

– Jokio pagrindo. Gyvenimas – nesustabdomas. Būtų stebuklas, jei kažkas atrastų būdą sustabdyti gyvenimą. Visi žinome, kad tai neįmanoma. Viskas vystosi ir eina į priekį. Nebūtinai viskas išeina į gera, bet nesustoja.

– Sakoma, reikia mylėti meną savyje, o ne save mene. Jūs – menininkas, mylintis gyvenimą, meną ir mažiausiai domisi galios kaukėmis. Puikiai žinome, kad žmonės ilgisi šlovės, jie tikisi, kad ir kūryba bei kultūra veda į pripažinimą, į galią. Kaip tam atsispirti?

– Veikiausiai ne visi to tikisi. Jei nesi „apsėstas“ taip, kad negali savęs sustabdyti, jei nori ką nors daryti, turi daryti. Neturiu laiko galvoti apie save, šlovę. Noriu daryti savo filmus, pasilinksminti su draugais. Aš sau neįdomus, man įdomiau, kas yra aplink. Aš filmuoju kitus, aš dainuoju ir šoku su kitais.

–  Esate sakęs, kad žmogus turi gyventi ten, kur gimė. O kaip tuomet pažinti pasaulį?

– Katė turi devynis gyvenimus. Mes irgi turime. Pirmą kartą gimiau  Lietuvoje, Semeniškiuose, kur ir augau. Atradęs kultūrą ir pasaulį aš gimiau antrą kartą. Trečiąjį kartą gimiau, kai pradėjau dirbti.

Taigi, pirmasis mano šaltinis buvo Lietuva, kaimas, mano vaikystė, antrasis – kultūra, darbas. Tuos abu šaltinius ir naudoju. Galbūt jau esu šeštame ar septintame savo gyvenime. Mes augame, keičiamės. Fizinis gimimas, kai per motiną ir tėvą ateiname iš dangaus ir žemės, yra tik mūsų pradžia.

Taip yra ne tik su žmonėmis, bet ir su tautomis. Lietuva galbūt taip per eina per septintą ar šeštą gyvenimą.

–  Niujorke labai daug kultūros, koks jūsų santykis su šiuo miestu. J.Brodskis sakė, kad tai miestas, kuriame visi daiktai įgyja savo tikrą mastą. Jūs Niujorką lyginote su mylimu prijaukintu šuniu, ir su kaimu... Kas jums yra Niujorkas?

– Niujorkas mane išgelbėjo. Kai atvažiavau į Niujorką 1945 m., buvau susiskaldęs į šimtą šukių – po karo, okupacijų. Buvau pesimistas ir nežinojau, kur esu. O tuomet atvažiavau į Niujorką ir ten buvo tiek energijos, kuri mane pagavo, kad visos tos šukės susijungė. Pamačiau, kad nėra taip blogai, kad viską galima pataisyti, gyventi verta ir tas gyvenimas gražus.

– Ar tam, kad žmogus pažintų save ir subręstų, reikia tokio miesto? Gal kartais užtenka mažo miestelio ar kaimo?

– Mano atveju, į Niujorką mane nuvedė likimas ir ėmiau ten leisti šaknis. Aš galėčiau važiuoti į kaimą, tik tiek, kad niekada to nedarysiu, nes noriu būti su draugais. Negalėčiau būti vienas. Matau gamtoje saulėlydį ar saulėtekį ir noriu pasidalyti tuo su kitais, o ne būti vienas. Man visados reikia žmonių, draugų.

– Jei einant per pasaulį kas nors kitas primeta savo logiką – kaip būti laimingam? Ar yra kokia nors formulė?

– Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram. Nėra jokių formulių.

– Kas yra atvirumas?

–  Reikia neuždaryti langų ir durų, reikia domėtis. Aš viską priimu kaip gera, į viską žiūriu optimistiškai. Reikia žiūrėti į viską pozityviai, nes jei kas nors negerai, galime bandyti tai pakeisti. Kartais mūsų draugai turi silpnybių, bet nereikia imti ir jų nurašyti ar nebendrauti. Gal galima juos truputį pakeisti...

Visas L. Donskio pokalbis su J. Meku 2007 m. laidoje „Be pykčio“ – įraše.

Tekstą parengė Eimantė Juršėnaitė ir Virginija Sližauskaitė.