Kultūra

2019.01.29 10:26

Prodiuserė Ž. Gallego: laikas siekti filmų kokybės, nes kiekybę jau turime

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.01.29 10:26

Šiuo metu matomas didelis kino industrijos Lietuvoje atgimimas, šalies kūrėjų produkcija kaunasi dėl premjerų vietos ir laiko. Todėl dabar puikus metas siekti filmų kokybės, nes kiekybę jau turime, portalui LRT.lt sako kino prodiuserė Živilė Gallego, prancūzų kino festivalyje „Žiemos ekranai“ pristatanti trumpametražį vaidybinį filmą „Mano dama su kamelija“. Anot jos, džiugina, kad lietuviškame kine nebeliko tabu ir kalbama apie įvairiausias temas, o labiausiai liūdinantis dalykas kino industrijoje – vis dar įsigalėjęs piratavimas.  

– Ar daug Lietuvoje moterų-kino prodiuserių? Koks tai darbas?

– Lietuva yra viena atviriausių šalių šiai profesijai ir moterų kino prodiuserių tikrai yra. Sąlygos tiek vyrams, tiek moterims gana panašios. Didžiausia skirtis yra tai, kad moterys dažniau renkasi kūrybinį, autorinį kiną, o vyrai prodiusuoja ir komercines juostas. Manau, kad taip yra dėl to, kad komercinis kinas kuriamas už privačias lėšas ir vyrai labiau linkę rizikuoti. Moterys renkasi saugesnį variantą ir lėtesnį kelią. Komercinis filmas gali būti sukurtas per mažiau nei metus, o kai kurių autorinių juostų kūrimo procesas gali užtrukti net iki šešerių ar daugiau metų.

– Akivaizdu, kad kino kūrimas – ilgas ir atsidavimo bei nuolatinės motyvacijos reikalaujantis procesas. Kaip nepritrūkti tos motyvacijos ir ką darote, kai ateina krizė?

– Taip, tačiau mus visados veda motyvacija sukurti filmą. Galbūt skatina filmo tema, galbūt režisierius, kuris yra be galo įdomus, turintis savitą kūrybinį matymą, galbūt veda finansiniai siekiai. Kiekvienas prodiuseris susiranda savo stimulą.

Kai mane aplanko krizė, geriausias vaistas yra išvažiuoti į kokį nors kino festivalį. Ten visuomet sutinki daug įdomių žmonių, pamatai daug gero kino ir supranti, kad visgi matai šioje veikloje daug prasmės. Festivaliuose einu į filmus, kuriuos pristato jų kūrėjai, prodiuseriai, papasakojantys, kokį kelią nuėjo, kad pasiektų tikslą. Juk kiekvienas filmas yra nauja kelionė. Tikrai nėra taip, kad sukuri gerą filmą ir toliau viskas klojasi gerai ir lengvai. Kas kartą filmo kūrimas prasideda nuo nulio.

– Kokia, jūsų akimis, yra Lietuvos kino industrija?

– Dabar matomas didelis kino industrijos atgimimas, prie to prisidėjo ir mokesčių lengvatos turėjimas, kryptinga Lietuvos kino centro veikla, kino prodiuserių ir kitų kino asociacijų veiklos. Be to, žmonės taip pat aktyviau eina žiūrėti lietuviško kino ir kiekvienas žiūrovas prisideda prie tos industrijos augimo. Manau, kad dabar yra puikus metas mūsų kino industrijai siekti daugiau kokybės, nes kiekybę jau turime. Lietuviški filmai jau kaunasi dėl premjeros vietų ir laiko. Reikia paminėti, kad statistiškai žiūrovas net negali nueiti į lietuviškus filmus tiek kartų, kiek jų pasirodo. Žiūrovai renkasi iš gausybės ir tuomet filmai gerokai konkuruoja tarpusavyje.

Esu įsitikinusi, kad kiekvienas filmas turi savo auditoriją ir tikslą. Vieni nori pamatyti dar vieną komediją, kiti renkasi draminę istoriją. Be to, lietuviškoje kino industrijoje jau atsiranda daugiau žanrinių filmų.

Kadras iš filmavimo aikštelės

– Bet, ko gero, pastebite, kad lietuviai dažnai itin įnirtingai kritikuoja mūsų šalyje sukurtą produkciją?

– Manau, kad mes apskritai kritikuojame daug ir viską. Tikrai yra kur augti, bet tas pačias komedijas, kurios susilaukia daug neigiamų atsiliepimų, sukurti labai sunku, komedija yra sudėtingas žanras. Žmonės, kuriantys tuos filmus, mokosi ir prisiima sunkią misiją.

Sudėtinga kurti autorinį kiną, kuris ir kalbėtų aukšta menine kalba, ir būtų suprantamas bet kokiam žiūrovui. Tačiau visuomet lengviau kritikuoti nei kažką daryti. Aš pati savo kolegų darbų nekritikuoju, nes žinau, kiek į tai įdėta širdies. Esu iš tų, kuriems svarbiau kokybė ir turinys, kuriuo norima kažką pasakyti. Tačiau nors tai mano prioritetas, suprantu ir tuos, kuriems svarbus finansinis aspektas.

– Ką manote apie lietuvius aktorius, dažnai pasirodančius tiek kine, tiek teatro scenoje?

– Vienas kolega režisierius yra man pasakęs, kad nėra blogų aktorių, yra tik blogi režisieriai. Jei aktoriai nesukuria įtikinamo vaidmens, ne juos reikia kaltinti. Manau, kad Lietuvos aktoriai vis geriau atrodo kine, o gal mes juos natūraliau priimame, nes pripratome žiūrėti daug ir įvairaus kino savo gimtąja kalba.

– Kaip vertinate kino kūrimo sąlygas Lietuvoje? Ar šiai kultūros sričiai skiriama pakankamai dėmesio?

– Manau, kad kūrimo sąlygos gerėja. Dėl finansavimo galima kreiptis kelis kartus, anksčiau konkursas buvo rengiamas tik vieną kartą per metus. Situacija gerinama, bet niekuomet nesiliausiu sakyti, kad kinui reikia dar daugiau dėmesio. Geram filmui reikia atitinkamo biudžeto. Biudžeto reikia ir tam, kad turėtume gerą kino bazę, specialistus. Pastaruoju metu Lietuvoje vyko daug užsienio filmavimų ir tai labai naudinga, per tai užauga daug naujų kino profesionalų, kurie lieka mūsų šalyje, eina į kitus projektus ir pan.

Kinas tikrai turi būti prioritetas, nes tai efektyviausia šalies rinkodaros priemonė. Lapkričio mėn. lankiausi Bostone, kur pristatėme filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“, tuomet pamaniau – šis filmas aplink pasaulį keliauja jau antrus metus ir tai tikrai galinga priemonė. Pažiūrėję kiną žmonės daug kalbasi, diskutuoja, todėl tai be galo reikalinga.

Kinas plečia akiratį – tai ne tik pramoga, bet ir savišvietos priemonė. Todėl džiaugiuosi iniciatyvomis, kuriomis bandoma kiną plėsti regionuose. Džiugina ir festivaliai, ypač tie, kurie išvažiuoja ir keliauja po mažesnius miestelius. Ypač smagu kai prie tokių kelionių prisideda ir patys filmo kūrėjai, vėliau kalbasi su vietos žmonėmis, tie susitikimai labai prasmingi.

– Ar pastebite temų, apie kurias lietuviškame kine dar nedrįstama kalbėti? Gal tokių temų jau nebeliko?

– Manau, kad lietuviškas kinas paliečia kone visas temas, turbūt būtent kinas pirmasis pralaužia tabu. Kalbant apie tai, ko trūksta, tai Lietuviško kino rinkoje nėra filmų vaikams, aš pati šiuo metu vystau kelis projektus šiai auditorijai. Negaliu nepaminėti to, kas mane liūdina, tai – piratavimas.

Kova su piratais labai vargina, tai rodo didelę nepagarbą kino kūrėjams. To problema susijusi su žmonių sąmoningumu. Nesuvokiama, kad filmą kuria žmonės ir piratavimas užkerta kelią šiems žmonėms gauti pajamų. Tačiau tikiu, kad žmonės taps vis sąmoningesni, darbas taps vis labiau vertinamas, didės suvokimas, kad tai, kas sukuriama audiovizualiniame sektoriuje, nėra nemokama. Bet kaip su tuo sėkmingai kovoti jau dabar – neįsivaizduoju.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.