Kultūra

2019.01.24 22:24

D. Ulvydas: kinas neturėtų būti autoriaus ego atspindys

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.01.24 22:24

Režisierius po filmo premjeros jaučiasi kaip tėvas, „Facebooke“ stebintis, ką veikia jo aštuoniolikmetis sūnus, portalui LRT.lt sako režisierius Donatas Ulvydas. Dabar jis vėl patia šį jausmą – į kino ekranus žengia jau aštuntoji jo juosta „Ir visi jų vyrai“. Kūrėjas sako, kad tai nėra vien tik romantinė komedija – filmas labai įvairiapusis, skatinantis susimąstyti ir aktualus visiems. 

– Žiūrėdami pastarąjį jūsų filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“, žiūrovai graudinosi, galbūt nubraukė ašarą. Panašu, kad juosta „Ir visi jų vyrai“ veikiau spaus šypseną, vers nusikvatoti ir susimąstyti...

– Filmų, verčiančių nusišypsoti, jau sukūriau – buvo ir „Valentinas Vienas“, ir „Kaip pavogti žmoną“. Iš čekų autoriaus pirktas scenarijus filmui „Ir visi jų vyrai“ mane sužavėjo ir todėl, kad priverčia nusišypsoti.

Be to, kad tai – romantinė komedija, filme yra daugybė jautrių, skirtingo amžiaus žmonėms aktualių temų: liga, meilė, santykiai... Būtent filmo daugiasluoksniškumas mane žavi labiausiai. Tik po visų išvardytų dalykų, jis yra ir komedija.

Esu tikras, kad žiūrovui juokinga turi būti tik tiek, kiek reikia, kad jis gautų visų skonių. Komedijos elementas yra druska, be kurio patiekalas nebūtų skanus.

Su „Emilija iš Laisvės alėjos“ man pavyko sužadinti žiūrovų emocijas. Kažkas man netgi pasakė, kad moku paspausti mygtukus, jog žiūrovas verktų. Mane tai domina, nes ir pačiam patinka verkti kine – tada jaučiu, kad gyvenu, o ne skaičiuoju minutes ar naršau internete.

Nors naujasis filmas nuo „Emilijos iš Laisvės alėjos“ skiriasi savo tematika, laikmečiu bei žanru, jį pavadinčiau savotišką tąsa – jis bus šiuolaikiškas, jame važinės automobiliai, skambės mobilieji, tačiau emocinis užtaisas bus panašus. 

Filmavimo užkulisiai, V. Verbaus nuotr.

– Vadinasi prierašas „Romantinė komedija“ gali būti šiek tiek klaidinantis? 

–  Meluočiau, jei sakyčiau, kad tai ne romantinė komedija – bus ir romantikos, ir komedijos. Tačiau, kaip minėjau, bus ir daugiau skirtingų dalykų: dramos, melodramos, psichologijos, meilės ir kt. Noriu, kad žiūrovai ir pasijuoktų, ir ašarą nušluostytų, ir turėtų, ką išsinešti – tam tikrus apmąstymus, pamokymus.

Viskas bus pateikta šiuolaikiškai ir suprantamai kiekvienam, visi ras kažką sau, ypač turint omenyje, kad pagrindinės herojės – skirtingo amžiaus moterys. Jaunesni žiūrovai išvys savas aktualijas, kaip pvz., „Tinderis“, o vyresnio amžiaus moterims K. Kazlauskaitės herojė galbūt taps savotiška vėliavneše, parodančia, kaip žmogus, perkopęs šešiasdešimtmetį, turėtų žiūrėti į gyvenimą, jo džiaugsmus bei rūpesčius.

– Santykių tema įdomi daugeliui kūrėjų, nors ji ganėtinai sudėtinga ir kupina neatsakytų klausimų. Nebaisu, kad ši tema gali būti pabodusi žiūrovui?  

– Vienų temų mums reikia kaip naujienų, kitų – kaip amžinųjų tiesų, kurių neišvengiame. Tik iš dalies teisinga sakyti, kad į tą pačią upę dukart neįbrisi. Juk kasmet ateina ruduo ir prireikia šiltesnio šaliko bei pirštinių.

Žiūrovai nori pamatyti naujas temas ar sprendimus, bet lygiai taip pat jie nori gerų dramų apie tai, kas amžina – meilę, jausmus, santykius, dar kartą patirti tam tikras emocijas.

Kas yra kinas? Tai – emocijų gamykla. Būtent emocijų ir einame į kino teatrus. Čia galime ir pailsėti ir gauti tai, ko galbūt stokojame kasdienybėje, pvz., daugiau romantikos. Todėl filmas negali būti apie tai, kas neaktualu.

Reikia pripažinti, kad milijardai žemės gyventojų yra išgyvenę meilę, romantiškus jausmus, žino, kas yra išsiskyrimas. Kaip žemė, oras ar vanduo, jausmai niekur nedings. Kaip Romeo ir Džiuljetos laikais buvo jausmai, taip jie yra dabar ir bus ateityje.

Woody Allenas yra pasakęs, kad pasaulis yra banalus, tik klausimas, ar kūrėjai filmus apie banalų pasaulį stato banalius ar mažiau banalius.

Prie daugelio savo filmų scenarijų prisidedate ir jūs pats, kaip buvo šįkart?

– Esu įsitikinęs, kad režisierius tiesiog privalo būti ir scenarijaus bendraautorius. Nesvarbu, kad tai ne visada pažymima aprašymuose, aš prisidedu prie kiekvieno savo filmo siužeto.

– Minėjote, kad šio filmo scenarijus yra įsigytas iš čekų autorių, ar lietuviška filmo versija labai skiriasi nuo originalo?

– Paprastai įsigytas scenarijaus originalas yra viena, o tai, ką filmuoji – visai kas kita. Tarkime, originalioje versijoje buvo kelionė į kalnus. Mes kalnų neturime, tačiau turime nuostabaus grožio Nidą, jachtas, tad lietuviškame filme plyti visai kitokie peizažai.

Iš tiesų, kad ir kokį scenarijų beįsigytum, kiekvieną jų reikia pritaikyti mūsų aktualijoms, būtent tai kartu su manimi daro visų mano režisuotų filmų scenarijaus bendraautorius Jonas Banys.  

Nesvarbu, kokį filmą statai, visuomet turi išlikti aktualus, jausti kontekstą. Filmas negali būti kuriamas belytei, beveidei auditorijai, kad patiktų visiems. Kino teatre kėdės nebūna tuščios, tad kūrėjas turi pagalvoti, kas jas užims, ko žmonės tikėsis, ko norės ir ką žiūrės.

Kiekviena juosta turi turėti stuburą. Svarbu apgalvoti, kam ji skirta – širdžiai ar protui; vyresnei ar jaunesnei auditorijai, o gal kelioms amžiaus grupėms. Reikia atsižvelgti į tai, kas žmones domina, kaip jie vertina meilę ir kt.

Ekranas nėra autoriaus ego atspindys, ar bent jau neturėtų taip būti. Ekranas skirtas tam, kad kūrėjas perteiktų žinutę, reikalingą žiūrovui, o ne kūrėjui ir jo egoizmui.

– Tikriausiai pradėjus kurti filmą ir režisieriaus vizija bei lūkesčiai būna vienokie, o kūrybos procese daug kas pasikeičia, tiesa?

– Įdomu ir kiek paradoksalu tai, kad baigus filmą, nebeprisimeni, kaip jį įsivaizdavai iš pradžių. Atrodo, kad filmas gavosi toks, koks ir turėjo būti.

Aš visada dirbu, atkakliai siekdamas užsibrėžtų tikslų. Manau, kad gali keistis detalės, bet ne esmė – kurdamas filmą nori kažką pasakyti ir tai pasikeisti negali. Juk į kokį uostą plaukiame, jei neturime žemėlapio?

Galutinis filmo variantas manęs nenustebina, nes visada žinau, ko noriu ir to siekiu.

– Savo filmus neretai pavadinate vaikais. Kaip jaučiatės, kai lieka vis mažiau laiko iki premjeros ir reikės tą vaiką paleisti gyventi savarankiškai?

– Šį palyginimą naudoju jau seniai. Rodos, iš tiesų filmai mylimi kaip vaikai, o premjera – aštuonioliktasis jų gimtadienis.

Iki premjeros tą vaiką vedi už rankos, saugai, kad niekas nepamatytų, nešiesi patikrinti garso ar pan., o premjeros dieną su juo atsisveikini ir atiduodi. Jis pasidaro nebe tavo ir komandos, o tampa visų, kurie ateis pasižiūrėti.

Viena vertus, tai – didelė šventė, bet tuo pačiu atsiranda tam tikras grauduliukas – filmas pradeda savo gyvenimą ir tu nieko nebegali pakeisti. Po premjeros gali tik stebėti, kaip tam vaikui sekasi: kiek žmonių ateina jo pasižiūrėti, kaip jis vertinamas. Kitaip tariant, stebi „Facebooke“, ką veikia tavo pilnametis sūnus.

– Sakoma, kad savo darbus galima nuolatos tobulinti ir visada rasi, ką pataisyti. Ar prieš premjerą nekankina mintys, jog kažkokią smulkmeną buvo galima padaryti kitaip?

– Žinau tą jausmą ir yra taip buvę, tačiau jau išmokau jį priimti. Manęs tas jausmas nevargina, neprisirišu prie jo ir neieškau būdų kažką perfilmuoti ar pataisyti. Tai tampa pamoka ir savotišku tiltu į kitą filmą. Todėl nenusiviliu savo klaidomis, o stengiuosi jas įsiminti ir nesuklupti toje pačioje vietoje kurdamas kitą juostą. Svarbiausia, kad tas smulkmenas pastebėjau ir iš jų pasimokiau.

Žinoma, tikiuosi, kad kažkiek patobulėju kasdien, tačiau kas pasikeis, jei graušiu save mintimis „galėjo būti kitaip“? Teisingai sakoma, kad jei gali pakeisti situaciją – pakeisk, jei negali – neišgyvenk ir nebesigraužk. Su filmais tas pats...

– „Ir visi jų vyrai“ pradėtas filmuoti vasarą, o žiemą jau žengia į kino teatrus. Panašu, kad filmas atsirado labai greitai.

 – Nuo tada, kai man buvo pasiūlyta imtis šios juostos ir pradėjau ruoštis filmavimams, iki premjeros praėjo mažiau negu metai. Galima sakyti, šis darbas gimė greičiau nei vidutiniškai užtrunka sukurti filmą.

Esu tikras, kad nesvarbu, kokio biudžeto ar sudėtingumo tai filmas, jis neturėtų būti kuriamas ilgiau nei du su puse metų. Jei jau pradėjai tokį projektą, turi į susitelkti ir jį užbaigti. Jei užtrunki ilgiau, verta susimąstyti – kažkas negerai, galbūt nereikėjo to imtis.

Čia panašiai, kaip ir su namo statybomis. Gali užtrukti pusmetį ar porą metų, tačiau negali dešimtmetį laukti, kol galėsi įsikurti. O jei taip nutinka, galbūt pripažink, kad nereikėjo pradėti namo, parduok sienas ir kelkis į butą.

– Filme vaidina daugybė žinomų šalies aktorių, tarp jų ir rečiau kine vaidinanti, charizmatiškoji Kristina Kazlauskaitė.

– Tiesa, ji daugiau vaidina televizijoje ar teatre, tad atėjusi man pasakė: „Donatai, esu be proto laiminga, kad siūlai vieną iš pagrindinių vaidmenų, bet būsiu atvira – kamera manęs nemyli, tad dar gerai pasvarstyk.“ Mėgstu iššūkius, tad tai tik dar labiau sudomino, patikinau, kad rasiu kamerą, kuri Kristiną mylės.

Manau, man pavyko – žiūrovai jau netrukus galės išvysti charizmatišką, gražią, stiprią, moterišką ir pavyzdinę heroję. Veikiausiai taip nutiko ne todėl, kad kamera Kristiną pamilo, o todėl, kad ji galiausiai sulaukė savo vaidmens ir į jį sudėjo labai daug širdies. Niekas kitas nebūtų taip suvaidinęs.

Tiesa, ne mažiau širdies sudėjo ir Inga Jankauskaitė, taip pat įkūnijusi vieną iš pagrindinių herojų.

– Filmo pabaigoje pasirodo titrai, kuriuose nurodyta daugybė žmonių, kurių ekrane neišvystame, tačiau jų darbas už kadro ne mažiau svarbus. Ar yra žmonių, be kurių savo komandos neįsivaizduojate?

– Lietuvoje statoma tiek daug filmų, kad dauguma komandos narių su kiekvienu filmu keičiasi. Galiu pasidžiaugti, kad yra pora bendražygių, su kuriais visada kartu dirbome. Tai garso režisierius Artūras Pugačiauskas ir scenaristas Jonas Banys. Man tai didžiulė vertybė ir norėtųsi tų saitų nenutraukti.

Tačiau smagu, kad komanda nepastovi. Tai kaskart naujos pažintys ir naujos pažintys. Kiekvieną kartą filmuodami aikštelėje tampame viena didele šeima, besidalijančia darbais, sunkumais ir džiaugsmais.

Esu tikras, kad vanduo negali užsistovėti, tad nieko blogo, kad komanda nėra pastovi. Tas pats ir su žanrais, jei nuolat kuri tą patį, pradedi rūgti. Į naudą susirasti ir kitokią komandą, ir kitus žanrus.

– Jūsų biografijoje skirtingų žanrų išties netrūksta.

– Netgi sakyčiau, kad visi mano filmai buvo skirtingi: „Valentinas Vienas“ yra erotinė komedija, „Kaip pavogti žmoną“ – komedija, nufilmuota viename kambaryje, „Tadas Blinda. Pradžia“ – romantinis epas, „Emilija iš Laisvės alėjos“ – patriotinis epas, o naujoji juosta „Ir visi jų vyrai“ – psichologinė romantinė drama su komedijos elementais. Todėl man kiekvienas filmas vis kitoks. 

Filmo „Ir visi jų vyrai“ anonsas – vaizdo įraše.