Kultūra

2019.01.22 15:39

Lietuvoje gyvenantis prancūzas apie savo tautą: kultūra mums – sėkmės gyvenime dalis

Dar XIX a. pabaigoje muziejai buvo skirti tik elitui, bet per amžių viskas pasikeitė. Dabar svarbiausias uždavinys – padaryti, kad kultūra pasiektų žmones periferijose, suteikti jiems prieigą. Taip portalui LRT.lt sako Prancūzų instituto Lietuvoje direktorius Jean-Marie Sani. Pasak jo, Prancūzijoje kultūros prieinamumo klausimai svarbūs kiekvienam kultūros ministrui: „Manome, kad kultūra yra ne tik identiteto ar vienybės, bet ir sėkmės gyvenime dalis.“  

– Papasakokite apie savo karjerą ir kaip nutiko, kad profesinis kelias atvedė jus čia – į Prancūzų institutą, esantį Vilniaus širdyje?

– Prancūzijoje baigiau biologijos mokslus, po jų tapau biologijos mokytoju. Po kelerių metų mokytojavimo pasitaikė proga dirbti visiškai naujame muziejuje Paryžiuje, kuris buvo tarsi didelis mokslo centras. Reikia pastebėti, kad Prancūzijoje mokslą laikome reikšminga kultūros dalimi. Tame muziejuje dirbau nemažai metų, užėmiau įvairias, taip pat ir vadovaujančias, pareigas, ir tai buvo puiki patirtis.

Vėliau teko darbuotis dar keliose vietose, bet gana ilgai buvau susidomėjęs galimybe dirbti užsienyje, pildydavau aplikacijas keliauti į kitas šalis. To rezultatas – prieš dvejus metus parašiau prašymą atvykti dirbti čia – į Prancūzų institutą Lietuvoje. Čia labai įdomu, nes ne tik dirbame su kultūra ir edukacija, bet ir turime susitvarkyti su vadovavimu, finansais.

Mane patį institute labiausiai džiugina kultūros edukacija, šios įstaigos suvaldymas ir bendradarbiavimas su lietuviais. Lietuva yra šalis, kurioje tikrai malonu būti, todėl tuo mėgaujuosi. Manau, kad Prancūzų instituto direktoriaus pareigos – puikus žingsnis mano karjeroje. Įdomu pritaikyti tai, ką jau moki, taip pat smagu būti naujoje aplinkoje, adaptuotis, keistis, susidoroti su naujais iššūkiais. Profesiniame gyvenime tai svarbu.

J. Auškelio/LRT nuotr. 

– Atvykote į Vilnių prieš dvejus metus. Ar ilgai dar čia darbuositės?

– Tokia diplomatinė pozicija daugiausia gali trukti ketverius metus. Pirmasis kontraktas – dveji metai, vėliau jį galima prasitęsti dar dvejiems.

– Koks jūsų įspūdis apie Lietuvą, jos sostinę, žmones?

– Tikrai yra daugybė dalykų, kurie man patinka. Labiausiai – kad Lietuva yra šalis, turinti ilgą istoriją ir kultūrą. Tai galima pastebėti, kai kalbiesi su žmonėmis. Šios šalies kultūra iš dalies man artima, tačiau yra ir nežinomų, egzotiškų dalykų, kurie suteikia man atradimo džiaugsmo. Turiu prisipažinti, kad apie Rytų Europą ir jos šalis, prieš atvykdamas čia, beveik nieko neišmaniau.

Aš prancūzas ir tikrai myliu savo gimtąją šalį, tačiau turiu pasakyti, kad Vilniuje vyraujantis gyvenimo ritmas, greitis ir paties miesto dydis yra gerokai patogesni, palyginus su Paryžiumi. Vilniuje gyventi yra komfortiška.

Be to, man patinka Lietuvoje egzistuojantys skirtingi sezonai, mėgstu tikrą žiemą ir tikrą vasarą. Galbūt vienintelis dalykas, kurio man trūksta – kalnai. Gimiau Marselyje, todėl Alpių kalnai nebuvo itin tolimi. Lietuvos kraštovaizdis kiek plokščias, bet viskas gerai.

– O kaip kultūrinis Vilniaus gyvenimas? Ar tarp Lietuvos ir Prancūzijos kultūrinio vyksmo galima pastebėti panašumų?

– Man Vilniaus kultūrinio gyvenimo netgi per daug, neturiu laiko apsilankyti visur, kur noriu arba kur esu kviečiamas. Kalbant apie panašumus, jie priklauso nuo konkrečios kultūros srities. Mano nuomone, kiekvienos šalies kultūra yra daugybės patirčių, susikaupusių per ilgą laiką, rezultatas.

Lietuvoje išties yra artimų dalykų mano šalies kultūrai. Manau, kad turime daugiu bendrybių nei skirtumų. Pavyzdžiui, Antano Sutkaus fotografijos atspindi tam tikrą periodą Lietuvoje, tačiau jas parodžius prancūzams, daugelis sakytų: šios nuotraukos man primena vieno ar kito Prancūzijos fotografo darbus. Net skirtingų šalių kultūrose galima rasti sąlyčio taškų, bendrų trendų.

– Skaitant apie Prancūziją dažnai galima aptikti, kokie išsilavinę, kultūringi jos žmonės. Susidaro įspūdis, kad kone kiekvienas prancūzas žino viską apie naujausias parodas, spektaklius, operą ar kiną. Ar taip ir yra?

– Negalima apibendrinti. Manau, kad yra ir lietuvių, itin susidomėjusių kultūra ir sekančių visas naujienas, bet yra ir tokių, kurie šia sritimi domisi mažiau ir visiškai nesidomi. Apskritai, vienas opiausių klausimų kultūros politikoje – kultūros prieinamumas žmonėms. Ir tai net ne finansų klausimas – kultūros prieinamumas labiau susijęs su kontaktu ir tuo, kad  kultūra nusikrato savo elitizmo.

Dar XIX a. pabaigoje muziejai buvo skirti tik elitui, labiausiai išsilavinusiems žmonėms. Per amžių viskas pasikeitė. Dabar svarbiausias uždavinys – padaryti, kad kultūra pasiektų žmones tam tikrose periferijose – rajonuose, mažuose miesteliuose ir pan. Kitas klausimas (suteikus žmonėms prieigą lankytis muziejuose, teatruose ir pan.) – pačios visuomenės noras arba nenoras dalyvauti kultūriniame gyvenime. 

Prancūzijoje kiekvienam kultūros ministrui šie klausimai labai svarbūs, nes manoma, kad kultūra yra ne tik identiteto ar vienybės, bet ir sėkmės gyvenime dalis. Kultūra nėra tik aksesuaras, ji svarbi daugybei sričių.

Kalbant apie Lietuvą, neišmanau situacijos taip gerai, kaip Prancūzijoje, bet sutinku tikrai daug kultūringų žmonių. Matau, kad lietuviai suinteresuoti – nuėjus į operą ar muziejų visuomet matai daug žmonių. Be to, palyginus jūsų šalies mastelį ir veikiančias kultūros įstaigas, pastarųjų – iš tiesų labai daug.

– Prancūzų institutas ruošiasi artėjančiam kino festivaliui „Žiemos ekranai“. Kokią reikšmę kinas turi jūsų tėvynėje?

– Man pačiam kinas atrodo vienas įdomiausių kultūros laukų. Jei šalys nori bendradarbiauti, kooperuotis kultūriniame lygmenyje, pati tinkamiausia sritis tam įgyvendinti – kinas. Šią meno šaką mėgsta plačiausia visuomenės dalis, pačios įvairiausios žmonių grupės. Kinas yra raktas, jei norime susijungti per kultūrą.

Prancūzų kino industrija yra viena aktyviausių visame pasaulyje. Kasmet sukuriama apie 300 filmų. Tai būdas išreikšti kūrybiškumą, taip pat – kalbėti apie svarbius socialinius dalykus ir pan. Festivalis „Žiemos ekranai“ organizuojamas jau 14-ąjį kartą. Jame rodomi filmai dažniausiai turi kelis istorijos „veidus“. Norime parodyti juos kuo daugiau žmonių, todėl aplankome net 12 Lietuvos miestų.

Vienas prancūziško kino bruožų, kurį stengiamės parodyti ir festivalio metu, – produkcijos įvairialypiškumas. Yra ir komedijų ar trilerių, ir eksperimentinio kino pavyzdžių.

– Kas yra prancūzų kino stiprybė?

– Turiu pasakyti, kad stiprybė kartais gali tapti ir silpnybe. Iš tiesų, prancūzų kinas stiprus todėl, kad turi ilgą istoriją – juk jis ir gimė Prancūzijoje. Turime žmonių, kuriančių kiną, ir tinkamas tam sąlygas. Kino sistema Prancūzijoje leidžia kurti labai skirtingus dalykus, eksperimentuoti.

Paminėčiau ir praeities įtaką. Kinas, kurį matome Europoje, dažnai yra rezultatas to, kas buvo sukurta prieš 20–40 metų, kartais net seniau. Prancūzijoje labai didelę įtaką padarė Naujoji banga, dabar daugybė režisierių semiasi iš to įkvėpimo. Taigi prancūzų kine susilieja du svarbūs dalykai – naujoviškumas ir mokymasis iš praeities.