Kultūra

2019.01.08 23:36

Po Sausio 13-osios įkūrė spec. būrį: pirmosios pamokos – iš amerikietiškų filmų

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.01.08 23:36

Neįtikėtina, bet pirmasis Lietuvos specialiųjų operacijų būrys neturėjo karinio pasirengimo, todėl mokėsi iš amerikietiškų kovinių filmų, portalui LRT.lt sako režisierius Andrius Lekavičius, pristatantis filmą „Spec. Žvėrynas“. Kaip teigia režisierius, filmu norėtųsi atkreipti dėmesį į nepriklausomybės kovų herojus, 90-ųjų laikotarpį ir vyro, turinčio labai savitų patirčių, paveikslą.  

– Lietuvos kino žiūrovams pristatomas jūsų naujausias filmas „Spec. Žvėrynas“ – istorija apie 1991 m. įkurtą pirmąjį neoficialų Lietuvos specialiųjų operacijų būrį. Kaip atradote šią, daugeliui mažai žinomą, istoriją ir sumanėte ją perkelti į ekraną?

– Gal prieš trejus metus kolega parodė man straipsnį, buvusį specializuotame žurnale „Karys“, kuriame aprašyta ši istorija. Išties, gal 99 proc. Lietuvos gyventojų nežino, kad egzistavo toks spec. būrys, tai nauja ir negirdėta. Visi žinome apie tai, kad nepriklausomybės kovų laikais gintas televizijos bokštas, Aukščiausioji Taryba, veiksmo buvo ir kituose miestuose. Tačiau tai, kad egzistavo improvizuota karinė gynyba, žino nedaugelis. Perskaityta istorija apie spec. būrį buvo neįtikėtina, bet turėjo visus reikiamus elementus: herojiškumą, brolybę, meilę, tragediją – tai ir pastūmėjo imtis kurti filmą.

– Kas labiausiai neįtikėtina šioje istorijoje?

– Sunku suvokti, kad pirmasis neoficialus lietuviškas spec. būrys neturėjo jokio karinio pasirengimo ir mokėsi patys, žiūrėdami amerikietiškus kovinius filmus. Kalbant apie konkretesnes misijas galima paminėti, kad šio būrio nariai buvo pirmieji, ėję perimti KGB rūmų prie dabartinės Lukiškių aikštės. Jie tai darė iš karto po pučo, kai dar tebeegzistavo Sovietų Sąjunga, bet suirutė jau prasidėjo –  nebuvo aišku, kas už ką atsakingas. Būrio nariai ėjo į nežinomybę, o vienas iš herojų filme sako: darėme taip, kaip matėme filmuose – vienas pasižiūri, pasaugo, o visi kiti subėgioja. Galima sakyti, kad nors improvizuotai, jie buvo pasiruošę gana gerai. Nežinojimą atpirko didelis noras.

Filmo komandos nuotr.

– Filmas „Spec. Žvėrynas“ – dalinai animuotas. Kodėl prireikė pasitelkti animaciją?

– Taip, beveik trečdalis filmo – animacija, sukurta 90-ųjų kompiuterinių žaidimų stiliumi. Žaidimų stilistika labai atitiko pasakojamą istoriją, be to, kamerų karščiausiuose įvykiuose nebuvo, tad nėra archyvinių kadrų. Todėl filmas dokumentinis, bet dalinai animuotas. Lietuvoje toks filmas nėra pirmasis, bet turbūt vienintelis, kurį kurdami taip glaudžiai bendradarbiavo dokumentinė kūrybinė komanda ir animatoriai.

– Filme kalba ir patys spec. būrio nariai. Kiek jų pakalbinote ir kaip jie gyvena dabar?

– Pagal dokumentus, spec. būryje buvo 15 narių, mes pakalbinome pusę. Jų gyvenimai susiklostė labai skirtingai. Kai kurie liko tarnauti karinėse struktūrose ir iki šiol sėkmingai siekia karinės karjeros. Kiti užsiima verslu, gyvena civilių gyvenimą. Vienas būrio narių – Marius Šmitas, devintojo dešimtmečio viduryje daręs gana sėkmingą pramoginę karjerą, vedęs laidas ir pan. Toks, kokį jį prisimena visuomenė, ir toks, koks buvo tarnaudamas spec. būryje – du skirtingi žmonės. Galiausiai, nors visų gyvenimai labai skirtingi, metus spec. būryje šie žmonės prisimena panašiai – kaip didžiausią jaunystės nuotykį.

Akimirka iš filmo premjeros, E. Blaževič/LRT nuotr.

Mūsų pokalbiai su buvusio būrio nariais truko ilgai, po daugiau nei 2 valandas. Todėl buvo kiek keista, kad herojai į apmąstymus ir savirefleksijas leisdavosi labai nenoriai. Tačiau gal tai suprantama – jiems buvo po 18–19 metų, jaunuoliai neturi itin didelių apmąstymų kažką veikdami. Daug ką galima susieti su jaunatvišku maksimalizmu, Vakarų kultūros įtaka, Lietuvoje vyravusiu patriotiniu fonu. Visa tai žinant, gal iš tiesų nelieka tiek daug asmeninių emocijų...

Yra ir dar kai kas. Patys herojai pasakojo, kad štai dabar nemažai žinome apie depresiją, psichikos sveikatą, o tuo metu, kai jų būrys buvo išformuotas ir daliai teko palikti karines struktūras, nieko panašaus nebuvo kalbama. Ko gero, savirefleksijai tai nebuvo tinkamas metas. Sovietiniam ir posovietiniam vyrui sunku leistis į kalbas apie jausmus.

– Kaip tiksliau nusakytumėte spec. būrio veiklą ir misiją?

– Spec. būrys buvo sukurtas po sausio įvykių. Nors konkrečios didelės grėsmės, tokios kaip sausio 13-ąją, nebuvo, jaustas nuolatinis pavojus, 1991 m. gegužę pradėti aktyviau puldinėti pasienio postai. Dėl šių priežasčių buvo priimtas sprendimas kurti spec. būrį, kuris, kilus poreikiui, tilptų į du automobilius. Tačiau numatyta, kad dažniausiai būtų naudojamasi parašiutais.

Įsivaizduokime – gaunamas signalas, lėktuvas su būrio nariais pakyla iš Pociūnų (tai aerodromas prie Birštono, panašiu atstumu nutolęs nuo visų pasienio pusių), vėliau parašiutais desantuojami į karštąjį tašką, kuriame apgina, išvaduoja pasieniečius, kuriems reikia pagalbos.

– Kaip vaikinai surinkti į spec. būrį? Ar tai buvo savanoriška narystė?

– Visi būrio nariai dar sausio mėnesį atėjo ginti Aukščiausios Tarybos – vieni kažką pažinodami, kiti būdami Šaulių sąjungos nariais, kiti vieni. Visi buvo vedami noro ginti Lietuvą ir visiems pavyko patekti į ginamos Aukščiausios Tarybos vidų lemtingą sausio naktį. Po nakties įvykių jie liko Tarybos pastate, ten treniruodavosi, Pranas Kasteckas (vėliau tapęs spec. būrio vadu) vedė kovinės savigynos treniruotes, taip pradėjo formuotis būrio branduolys.

Kai P. Kasteckas gavo užduotį surinkti spec. būrį, jis tiesiog pasirinko jaunuolius, kurie norėjo kovoti, kurių akys degė. Svarbu buvo ir tai, kad jaunuoliai nebūtų sugadini sovietų armijos, nebūtų tarnavę. Todėl reikėjo tokių jaunų, 18–19 metų vaikinų.

– Kaip reagavote į faktą, kad būrys mokėsi iš amerikietiškų kovinių filmų? Ką apie tai dabar galvoja patys herojai?

– Dabar į tai žiūrima su juoku. Tik vėliau sužinota, kad amerikietiški filmai kurti karpant, montuojant, triukai atliekami kaskadininkų ir pan. Dabar visiems aišku, kad toks triukas, kai iš lėktuvo šokama ant važiuojančio automobilio, yra surežisuotas, o spec. būrys tai bandė atkartoti iš tikrųjų.

– Kokia buvo spec. būrio baigtis?

– Būrys buvo išformuotas. Jo nariai net ir dabar jaučia šiokią tokią nuoskaudą, kad buvo surinkti atsiradus poreikiui, o tam išnykus ir jų pačių nebereikėjo. Galbūt būrio nariai būtų norėję, kad jų veikla transformuotųsi į kažką kitą.

– Kokią žinią šiuo filmu norėtumėte nusiųsti žiūrovams?

– Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad neturime itin daug savų herojų, ypač kalbant apie nepriklausomybės kovas, nes partizanai jau apžvelgti plačiau. Kino teatruose matome vakarietiškus superherojus, apie visai kitokius herojus mums transliuoja kaimynas iš Rytų su savo propaganda. Norisi pateikti lietuvišką istoriją, kuri būtų įdomi, įkvėpianti ir svarbi, nors mūsų herojai nėra blizgantys ir neklystantys – jie su ydomis, bet yra savi. Dar vienas svarbus aspektas filme yra 90-ųjų laikotarpis, suformavęs daugybę žmonių, tarp jų ir mane.

Be to, nors viso pasaulio kinas pagrįstai pastaruoju metu susitelkęs į moteris ir jų pozicijas, mes norime pakviesti į pažintį apie vyriškumą ir vyro sampratą Lietuvoje. Vyras tarsi paliekamas užmarštyje. Norėtųsi atkreipti dėmesį į posovietinio vyrio paveikslą, į tai, kaip jis per įvairias patirtas traumas įprasmina save. Svarbu pamatyti, kokie buvo to laiko vyrai, kad suprastume savo tėčius, brolius ir kitus, augusius tuo metu, kuriems dabar sunku reikšti savo emocijas ir pan.

– Koks 1991 m. buvote jūs pats?

– 1991 m. man buvo šešeri su puse metų. Iki šiol pabrėžiu tą pusę metų, nes tuo laiku tai buvo svarbus matas. Lankiau paskutinę darželio grupę, neprisimenu daug detalių, bet bendras patriotinis fonas man įstrigęs. Darželyje prieš pietų miegą mums paleisdavo Eurikos Masytės dainą „Laisvė“, visi puikiai ją mokėjome. Prisimenu ir tankus, kuriuos matydavome pravažiuojančius ir bėgdavome jų pasižiūrėti, bet tik vėliau supratau kur kas daugiau.