Kultūra

2019.01.04 14:55

Rašytoja S. Bernotaitė: kai nustoji galvoti, ar pragyvensi, darai ką nori

Šį kartą LRT PLIUS laidos „7 Kauno dienos“ kūrybinė komanda keliauja į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur bandys išsiaiškinti, kodėl lietuvių kalboje dingsta dvibalsiai, nukandamos galūnės ir tingima praverti burną. Taip pat laidoje – ypatinga viešnia, apsilankiusi Kauno styginių kvartete bei rašytojos Sandros Bernotaitės rašymo džiaugsmai ir vargai.  

Kodėl ne tik kūnui, bet ir kalbai reikia treniruočių?

Jeigu pastebėjote, kad jau pietų metas, o alkis vis dar neaplanko, galimas daiktas, kad esate sotūs nuo suvalgytų žodžių galūnių. Nebijokite – gyvybei tai nepavojinga, tačiau ilgainiui gali įsivystyti į visišką nesusikalbėjimą.

 „Kalbant apie jaunąją kartą, ji yra mažiau skaitanti, turinti mažesnį žodžių arsenalą, kurio dėka trumpėja net ir taip trumpi žodžiai. Pradeda trūkti žodžių kalboje, norint atskleisti savo mintis, vidinį pasaulį. Dabartinė auganti kartą – vaizdo, ne žodžio“, – pasakoja aktorė, LMTA vaidybos ir scenos kalbos dėstytoja Aldona Vilutytė.

Stop kadras 

Šnekėti nepraveriant burnos. Kas lėmė, kad kalba be aiškios artikuliacijos tapo tokiu plačiu reiškiniu? „Labai dažnai nerūpestingas kalbėjimas primena vogravimą. Lietuvių kalba yra labai sena ir nenuostabu, kad ištarti ilguosius balsius reikia daugiau jėgų, pastangų. Taip pat galima pastebėti problemą – šiuo metu jaučiamas ryškiai per mažas dėmesys tarčiai mokykloje“, – pasakoja kalbos ir kultūros instituto „Lingua Lituanica“ direktorė doc. Irena Kruopienė.

Šiandien teisingos artikuliacijos ir kalbos mokosi jaunieji aktoriai. Aktorės Aldonos Vilutytės teirausimės patarimų norint išmokti taisyklingai bei raiškiai reikšti mintis.

„Žiovulys yra labai tobulas pratimas. Šių laikų žmogui yra siūloma lėtinti ir žeminti savo kvėpavimą. Stresas, įtampa, nerimas viską kelią į paviršių, o tai kelia mūsų balsą ir viskas pereina į visai nesuprantamą kalbėjimą. Taigi, jeigu yra laiko, lėtinkite ir žeminkite savo kvėpavimą skaičiuojant. Nepatingėkite nors vieną minutę kasdien tai padaryti“, – patarimais dalinasi A. Vilutytė.

Ypatinga viešnia Kauno styginių kvartete

Kauno styginis kvartetas turi viešnią – ganą aukštą, net 190 centimetrų. Svoris – 47 kilogramai. Tačiau pakeliama ji leidžiasi tik dviejų vyrų. Susipažinkite tai – daugiastygis gnaibomasis instrumentas arfa, kuriuo groja arfininkė Gabrielė Beinarytė.

Arfa – vienas pirmųjų instrumentų, vaizduojamų šalia faraonų ar didikų rūmuose. Viskas prasidėjo nuo medžioklinio lanko, kurį ištempus strėle pasklinda skambesys. O pridėjus daugiau stygų galima groti. „Arfa yra kaip muzikos instrumentų karalius ir jos skambesys papildo kiekvieną melodiją“, – pasakoja Kauno styginių kvarteto vadovas Saulius Bartulis.

Arfa Lietuvoje nėra populiari –  šiandien Kaune surasite vos du šiuos instrumentus. Arfininkė Gabrielė groja po keturias valandas kiekvieną dieną. Ir taip jau trylika metų. Muzikantės rankos reikalauja ypatingos priežiūros – net skusti bulvių ji negali neatsargiai. „Visuomet jas skutu su pirštinėmis“, – tikina G. Beinarytė.

Tarptautinis dialogas su užsienio menininkais

Vytauto Didžiojo universiteto studentai jungiasi su Vilniaus universiteto Kauno fakultetu turėdami bendrą tikslą – atrasti dialogą, kuriame dalyvauja menininkai iš Estijos, Sirijos bei VU KNF meno vadybos studentės, kurios šią parodą organizuoja. Veiksmas vyksta Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje, kuriame vyksta paroda „Dialogai“ – Lietuvoje apsigyvenusių užsienio menininkų tapybos darbų paroda, kurioje tiek žiūrovai, tiek menininkai kviečiami į tarpkultūrinę diskusiją.

Paroda „Dialogai“ vyks iki sausio 12 dienos, o studentai jūsų teiraujasi, kuris šių metų laidos „7 Kauno dienos“ reportažas buvo pats įsimintiniausias? Nuomonių lauksime mūsų „Facebook“ paskyroje: https://www.facebook.com/7Kaunodienos/

„Dažnai žmonės sako, kad kuomet išeis į pensiją, atsidės rašymui. Tačiau labai retai atsitinka taip, kad žmogus iš tiesų taip padarytų. Man taip atsitiko, nes susiklostė aplinkybės. Atsirado žmogus, kuris pasiūlė važiuoti kartu į Australiją ir rašyti. Aš ištekėjau už žmogaus, už kurio ištekėjusi suradau galimybę rašyti“, – pasakoja rašytoja, mentorė Sandra Bernotaitė.

Tačiau ar šiais laikais lengva pragyventi rašytojui? „Kaip rašytojai, man labai nedaug reikia – knygos ir kompiuteris yra mano įrankiai. Rašau iš namų, tad jokių madingų drabužių reikia, nes retai pasirodau viešumoje. Aš galiu pragyventi iš to. Vis geriau pragyvenčiau iš to, jeigu žmonės suprastų, kad tai nėra saviraiška. Daug žmonių rašo, jie rašo gerai, profesionaliai – tai yra darbas, už kurį turi būti mokama. Kai patys rašantieji tai suvoks, bus lengviau įtikinti kitus, kad už tą darbą reikia mokėti“, – tikina rašytoja S. Bernotaitė.

Plačiau – laidos įraše.