Kultūra

2019.01.03 20:17

J. Didžiulis: jaučiu stresą dėl žmonijos krypties ir noriu keisti pasaulį

Andrius Rožickas, LRT PLIUS laida „Stambiu planu“, LRT.lt2019.01.03 20:17

„Žmogus turi analizuoti save, suvokti, kokie jo dirgikliai, o kokie – varikliai. Aš pats nuo mažens jaučiu stresą dėl žmonijos krypties ir noriu keisti pasaulį“, – LRT PLIUS laidoje „Stambiu planu“ sako muzikantas Jurgis Didžiulis. Jis teigia manantis, kad būti herojumi – didelė našta, sukurianti nerimą ir verčianti nuolatos pasitempti.  

– Jurgi, baigėte politikos mokslus. Kokiu tikslu tai studijavote?

– Nuo vaikystės jaučiu poreikį keisti pasaulį. Esu atlikęs daug psichologinių analizių, nes svarbu suvokti, ko nori gyvenime, kokie tavo varikliai ir kokie dirgikliai. Taigi nuo mažens jaučiu stresą dėl mūsų žmonijos krypties ir noriu keisti pasaulį.

Anksčiau žmonės, galėję labiausiai paveikti mano status quo, buvo muzikos žvaigždės – „Guns N' Roses“, Bobas Marley, „The Beatles“. Tikėjau, kad jie gali pakeisti žmonių mąstyseną, privesti prie šviesesnio rytojaus. Vėliau tuo nusivyliau, nes dirbdamas muzikos rinkoje supratau, kad tu tiesiog turi padaryti produktą, tarnauti visai tai mašinai. Nusivyliau.

Tad politikos mokiausi todėl, kad muzika nėra mano tikslas. Tai priemonė. O jei nori pakeisti pasaulį, turi suprasti, kaip jis veikia. Politologija man suteikė daug atsakymų, bet ne visus. Kur kas daugiau atsakymų davė verslo vadyba, nes mūsų santvarka kapitalistinė, viskas sukasi aplink pinigus. Jei moki kurti vertę, gali puikiai suktis. Bet ir tai ne viskas. Mokslais aš pildau savo pasaulėžiūrą. Dabar mielai mokyčiausi psichologijos, sociologijos, net teologijos – tam, kad suprasčiau, kaip viskas vyksta.

– Taigi į politiką nekeliausite?

– Iš tiesų, mes visi esame politinės būtybės, mūsų sprendimai politiniai – net tai, kokie yra mūsų drabužiai, kokios muzikos klausome, ką kalbame. Ir manau, kad turime būti atsakingi už visus savo sprendimus. Mes formuojame politiką per savo šeimas, bendruomenes, mikrodiplomatiją.

Jei norime paveikti politiką, turime pradėti nuo savęs, o ne užsiimti lindimu į Seimą. Jei nuoširdžiai, man patinka būti prie politikos, prie sprendimus priimančių žmonių, prie verslininkų, kurie daro įtaką bendruomenėms. O į pačius procesus nesiveliu.

– Nebijote tapti kieno nors įrankiu, kuriuo gali pasinaudoti?

– Taip, visą laiką. Buvo atvejų, kai teko atitolti. Aš manau, kad tokios politinės paradigmos, kai kalbama apie kairiuosius ar dešiniuosius, liberalus ar konservatorius, yra atgyvena ir nebetinka. Tačiau su politikais galima kalbėtis. Aš supratau, kad mums tiesiog reikia rasti būdą, kaip šiuolaikiškai kalbėti apie politiką. Vienas tokių būdų – kalbėti temomis, kurios mums artimos.

– Valstybės – tai laukų ir miškų teritorijos, atskirtos sienomis. Tačiau dabar visiškai nesvarbu, jūs – kolumbietis ar lietuvis, jei tik gebame kalbėti viena kalba ir mūsų idėjos sutampa, ar ne?

– Mes visi esame žmonės. Praėjusiais metais daug dirbau prie nacionalinio identiteto klausimų. Man tai įdomu, nes esu pusiau lietuvis, pusiau kolumbietis. Kai kurie galvoja, kad tuomet nesi visavertis nei lietuvis, nei kolumbietis.

Tačiau manau, kad jei mums abiem patinka roko muzika, mes – rokeriai. Jei patinka filosofija, mes – kažkiek filosofai. Pavyzdžiui, Pietų Amerikoje venesuelietis nuo kolumbiečio nesiskiria. Lietuvių atveju kiek kitaip. Čia svarbiausia, ar mes ieškome to, kas mus skiria, ar to, kas vienija. Deja, politikoje ir galios žaidimuose geriau parodyti skirtumus.

Kartais aš bijau pokalbių apie pasaulį ir pan. Kai kada man sako – tu kaip sektantas, bandantis įteigti, kad žmonės turi mylėti vienas kitą. Tačiau aš tuo tikrai tikiu – turi mylėti saulę, žemę, miškus, vienas kitą.

Kai manęs paklausia, kokia mano bažnyčia, sakau – gamta yra mano bažnyčia, o žmonės man yra Dievo įsikūnijimas. Tai perėmiau iš indėnų Pietų Amerikoje – jei tiki, kad Dievas yra visur ir viskas yra Dievo išraiška, tu visuomet esi toje būsenoje. Aš neieškau Dievo kažkur, o būtent tarp žmonių.

– Ką rodo tas noras pakeisti pasaulį?

– Tai susijęs su savivertės klausimu – noriu būti vertingas, padaryti gera. Kiekvienas iš mūsų turime savybių, atliepiančių į tėvų elgesį su mumis. Kažkada supratau, kad mano šeimoje net per keturias kartas tęsiasi alkoholizmas. Mano prosenelis buvo technologas, padėdavęs fabrikams. Su savo sūnumi, mano seneliu, jis neturėjo tėviško ryšio. To ryšio neturėjo ir senelis su mano paties tėvu, kol nepradėjo gerti. Man paaiškėjo, kad tėvo ir sūnaus ryšys mano šeimoje buvo kurtas per alkoholį. Mano tėvas kažkiek abstinentas, bet kai susitinka su manimi, būna kitaip.

Tai labai sudėtinga ir kai pasakiau tai savo tėvui ir seneliui, apsiverkiau. Dabar pats turiu vaikų ir stengiuosi tokių klaidų nedaryti. Čia svarbi savianalizė, savo emocinio lauko valdymas – turi eiti ten, kur nepatogu, turi atlikti darbą. Reikia eiti pas žmogų, kurio galbūt bijai, atsiprašyti ir pan. o šeimoje tai padaryti sunkiausia. Todėl daug šeimų ir susirenka du kartus per metus – per vestuves ir laidotuves, ir turi tiek prisigerti, kad išvengtų kalbėti apie rimtus dalykus.

– Ar pritariate, kad dažnai nuomonę apie žmogų susidarome pagal vieną aspektą, vieną jo poelgį?

– Turiu draugą Brazilijoje, kuris pasakė labai išmintingą dalyką – aš neturiu jokių herojų, gerbiu tik žmonių savybes arba veiksmus. Žmogui būti herojumi yra našta. Pavyzdžiui, esi tautos gelbėtojas, vadinasi, negali paslysti, nes visi tik ir ieško, kur durti peilį. Taip sukuriamas nerimas. Todėl kartais žiūri, kad žmogus lyg ir atrodo laimingas, patenkintas, o iš tiesų yra visiškai kitaip. Bet mes visi žmonės, turime išeiti iš paradigmų, reikia išmokti atleisti ir suprasti. Tai nelengva, bet jei norime išgyveni kaip žmonija, svarbu tai padaryti.

Plačiau – laidos įraše. 

Parengė Virginija Sližauskaitė.