Kultūra

2018.12.31 15:22

Kultūra ir masiškumas: kūrėjai teigia Lietuvoje pastebintys stigmą

LRT PLIUS laida „Kultūringai su Nomeda“, LRT.lt2018.12.31 15:22

Lietuvoje vyrauja stigma – manoma, kad jei į kultūros renginį susirenka gausybė žmonių, tai popsas ir komercija. Tačiau sutraukti minią žiūrovų – kūrėjų siekiamybė visame pasaulyje, LRT PLIUS laidoje „Kultūringai su Nomeda“ sako režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Kaip teigia režisierius Oskaras Koršunovas, teatras savo prigimtimi – taip pat masinis renginys, tiek Antikos, tiek Šekspyro laikais sutraukdavęs įspūdingas minias.

Ne visos meno rūšys gali būti pritaikomos žmonių masėms, LRT PLIUS laidoje „Kultūringai su Nomeda“ sako muzikantas Andrius Mamontovas. „Yra tam tikri kameriniai žanrai, kuriems reikia mažos erdvės, ir tai sukuria pridėtinę vertę. Ir yra, pavyzdžiui, roko muzikos koncertai, kuriuose didesnė minia žmonių sukuria geresnę ir smagesnę energiją“, – tvirtina atlikėjas.

Anot A. Mamontovo, kultūra tampa masine tada, kai žmonės apčiuopia reiškinį, įvykį, kuriame patys nori dalyvauti: „Jei žmonės gauna mažą galimybę prisidėti prie to, generuojamas kultūros masiškumas.“  

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė tvirtina Lietuvoje pastebinti stigmą. „Mūsų šalyje įsivaizduojama, kad jei į renginį susirenka daugybė žmonių (nesvarbu, koks tai žanras), tai jau popsas ir komercija. Tačiau aukštos kokybės renginys, sutraukiantis masę žmonių, – siekiamybė visame pasaulyje. Kodėl „Metropolitan“ opera transliuoja savo koncertus kino teatruose? Nes siekia aukštą, klasikinę kultūrą parodyti kiekvienam žmogui“, – sako kūrėja.

Kaip įsitikinusi D. Ibelhauptaitė, jeigu norisi, kad lietuviai turėtų kitokias vertybes, reikia, kad juos pasiektų kultūra: „Aš pati noriu, kad mano opera pasiektų net mažiausio kaimelio gyventoją. Iš tiesų, sukurti spektaklį, operą, koncertą, į kuriuos eitų tūkstančiai žmonių, yra sudėtingas uždavinys. Ir kai tokie menininkai vadinami komerciškais, tai įžeidimas.“

Režisierius Oskaras Koršunovas, kalbėdamas apie savo spektaklį „Išvarymas“, jau daugybę metų pritraukiantį žiūrovų mases, teigia, kad šis spektaklis – unikalus reiškinys. „Iš vienos pusės – tai ilgo darbo teatre rezultatas. Iš kitos – tai yra epas, kuris arba tokiu tapo bėgant laikui, arba buvo toks sukurtas. „Išvarymą“ parašęs Marius Ivaškevičius važiavo į Londoną, jam emigrantai pasakojo savo istorijas... Emigracija palietusi visus, todėl spektaklis toks unikalus, jį kūrė daugybė žmonių“, – pasakoja režisierius.

Kaip tvirtina O. Koršunovas, teatras savo prigimtini yra masinis dalykas: „Antikinis teatras surinkdavo visus Atėnus. Tai būdavo susirinkimas, mitingas, ir kuo jis didesnis, tuo didesnį poveikį turi. Šekspyro laikų teatras buvo daugiasluoksnis. Į jį rinkdavosi ir aristokratija, ir liaudis, ir sponsoriai. Kiekvienas luomas gaudavo jam skirtą informaciją.“

Kino režisierius Emilis Vėlyvis, paklaustas, ką mano apie žiūrovų gausą jo filmuose, teigia, kad to priežastis nusakyti sunku. „Lepindamas savo savimeilę galėčiau pasakyti, kad esu žiauriai talentingas ir smagus bičas. Tačiau iš tiesų reikėtų paklausti žmonių, kurie eina žiūrėti mano filmų, jais mėgaujasi arba piktinasi, bet vis tiek vartoja, ką sukūriau“, – tvirtina kūrėjas.

E. Vėlyvis priduria, kad kinas yra populiariausias pasaulyje verslas: „Galima tą pačią minutę išleisti filmą visame pasaulyje ir jis pradės uždirbinėti milžiniškus pinigus. To negalima padaryti su teatru, nes teatro neįmanoma tinkamai nufilmuoti. Net atsiradusios technologijos neleidžia perteikti teatro tokio, koks jis yra gyvai.“

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Virginija Sližauskaitė.