Kultūra

2018.12.20 16:03

Kino kritikai rekomenduoja kalėdinius filmus pavargusiems nuo „Vienas namuose“

bernardinai.lt2018.12.20 16:03

„Kalėdiniai filmai“, kurių siužetus žinome atmintinai, yra lyg dar vienas amžinojo sugrįžimo – cikliškumo – patvirtinimas. Čia panašiai kaip su kokia silke pataluose ar mandarinais ant šventinio stalo. Viskas taip pat kaip pernai, užpernai, kaip vaikystėje. Šis žinojimas mus ramina, leidžia užsimiršti, dažnai suteikia stabilumo jausmą. Sparčiai lekiančiame ir besikeičiančiame pasaulyje kalėdiniai filmai tarsi įrodo, kad yra amžinų, nekintamų dalykų“, – sako „Kino pavasario“ kino programos sudarytojas Gediminas Kukta.  

Apie šių metų lenkų kiną, „Tylią naktį“, kalėdinius filmus pasakoja bei jų rekomendacijomis dalijasi kino kritikai, „Kino pavasario“ kino programos sudarytojai Mantė Valiūnaitė ir Gediminas Kukta.

– Portalo IMDb paieška pagal raktažodį „kalėdiniai filmai“ siūlo 1500 filmų. Ar teisinga būtų teigti, kad kalėdiniai filmai yra atskiras žanras?

Mantė Valiūnaitė: Juokaujant galima sakyti, kad kalėdiniai filmai yra visa rūšis filmų, kurie turi dar ir savo žanrus: komedijos, filmai šeimai, siaubo filmai. Tai iš tiesų didelė teminė grupė filmų, kurie išnaudoja įvairius Kalėdų elementus siužetui.

Gediminas Kukta: Žanru nevadinčiau. Po žodžiais „kalėdiniai filmai“ slepiasi tiesiog komedijos arba komiškos dramos, kurias vienija tik veiksmo laikas – Kalėdos, ir pagrindiniai herojai – šeima, geriausi draugai, Kalėdų Seneliai ar nykštukai. Žanras yra sudėtingesnė kategorija, apibrėžiama pasikartojančiais naratyvo, formos ir stiliaus elementais, tam tikrais vizualiniais tropais ir taisyklėmis. Šiuo atveju tie kalėdiniai filmai, man regis, yra per daug skirtingi, kad būtų priskirti kuriam nors žanrui.

– Kokie pagrindiniai kalėdinių filmų fenomeno sudedamieji? Juk atrodo keista, kad žmonės tą patį filmą žiūri n-ioliktąjį kartą. Kaip manote, kodėl?

M. Valiūnaitė: Manau, tai susiję labiau su ritualu nei pačia filmo struktūra – svarbiausia – atpažįstamumas: tam tikri kalėdiniai simboliai ir tam tikrą žanrą atitinkantis scenarijus. Vis dėlto, kaip ir minėjau, kalėdiniai filmai – tai filmai, kuriuos jau matei, arba, jei ir nematei, vis vien atrodo, kad matei, nes žiūrint juos būni drauge su šeima ar draugais, daliniesi naujienomis ar tiesiog lauki, kol viena porcija maisto susivirškins. Tad žmonės dažniausiai renkasi lengvus, paprastus, daug dėmesio nereikalaujančius filmus.

G. Kukta: „Kalėdiniai filmai“, kurių siužetus žinome atmintinai, yra lyg dar vienas amžinojo sugrįžimo – cikliškumo – patvirtinimas. Čia panašiai kaip su kokia silke pataluose ar mandarinais ant šventinio stalo. Viskas taip pat kaip pernai, užpernai, kaip vaikystėje. Šis žinojimas mus ramina, leidžia užsimiršti, dažnai suteikia stabilumo jausmą. Sparčiai lekiančiame ir besikeičiančiame pasaulyje kalėdiniai filmai tarsi įrodo, kad yra amžinų, nekintamų dalykų.

– Kalėdiniai filmai dažniausiai asocijuojasi su TV filmais „Vienas namuose“ ir „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“. Ar „Tyli naktis“ turi potencialo konkuruoti su tokia masine produkcija?

M. Valiūnaitė: „Tyli naktis“ – tai kalėdinis iššūkis! Manau, po daugelio metų tai gali likti alternatyviu kalėdiniu filmu, kai jau žinosi, ką kurioje vietoje pasakė pagrindinis veikėjas, ar atsiminsi visas jo sesers grojamos melodijos klaidas. Ieškantiesiems šiek tiek kitokio kalėdinio filmo ir pavargusiesiems nuo „Vienas namuose“ tai tikrai turėtų būti geras atradimas, juolab kad jį galima pažiūrėti per Kalėdas ir neišeinant iš namų.

G. Kukta: Jei ne konkuruoti, tai bent būti alternatyva tiems žmonėms, kuriems žiemos šventės nebūtinai sukelia malonių jausmų, kurie Kalėdas mato kaip dar vieną spektaklį, kurį šeima sutartinai vaidina kiekvienais metais. Būna juk ir taip. Filmas „Tyli naktis“ šiuo atveju gali būti lyg veidrodis, atgręžtas į mus. Klausimas tik, kas norės ir ar išdrįs į jį žvilgtelėti.

– Kokius dar aukštos meninės vertės kalėdinius filmus galėtumėte rekomenduoti žiūrovams, tarkime, iš kino klasikos?

M. Valiūnaitė: Ieškantiesiems širdį sušildančio ir gražaus kino labai rekomenduočiau seną gerą klasiką Franko Capros „Nuostabus gyvenimas“ (It’s a Wonderful Life, 1946 m.). O alternatyvos mėgėjams, tiems, kurie nelabai mėgsta kalėdinius filmus, visiškai ne kalėdinį – Nagisos Oshimos „Su šv. Kalėdomis, Pone Lawrensai“ (Merry Christmas, Mr. Lawrence, 1983 m.).

G. Kukta: Rekomenduoju pažiūrėti 1987-aisiais pasirodžiusį ir „Oskaru“ už geriausią užsienio filmą apdovanotą Gabrielio Axelio filmą „Babetės puota“ (Babettes gæstebud), kurio veiksmas nevyksta per Kalėdas, bet iš ekrano sklindanti šviesa visada sugrąžina magišką vaikystės žiemų ir Kalėdų jausmą. Ir, žinoma, Ingmaro Bergmano „Fani ir Aleksandras“ (Fanny & Alexander, 1982 m.), kurio trumputę sceną su gatvėje įžiebiamais žibintais prisimenu kaskart atėjus šventėms.

– Koks šiemet buvo lenkų kinas? Ar filmą „Tyli naktis“ galima vadinti vienu ryškiausių Lenkijos filmų, kuris atspindi šių dienų lenkų kiną, ir kodėl?

M. Valiūnaitė: „Tyli naktis“ – tikrai buvo tas debiutas su didžiąja D. Kasmet Lenkijoje atsiranda bent po vieną labai ryškų, labai išbaigtą debiutą, kuris susirenka bene daugiausia nacionalinio kino akademijos prizų. Piotro Domalewskio „Tyli naktis“ – vienas jų, pažvelgiantis į tam tikras Lenkijos visuomenės savybes iš šiuolaikinės perspektyvos, bet neprarasdamas jautrumo tradicijoms.

G. Kukta: Lenkų kinas, kaip ir kasmet, buvo įvairus, bet svarbiausia – drąsus, nebijantis kalbėti temomis, kurias dalis visuomenės norėtų nutylėti, pamiršti, ignoruoti. Jaunieji lenkų režisieriai tiksliai ir įžvalgiai preparuoja ir interpretuoja savo šalies, visuomenės ir galiausiai savo pačių gyvenimus. Toks yra ir P. Domalewskio filmas.