Kultūra

2018.12.14 12:29

Raimonda Agnė Medeišenė. Metų reziumė (komentaras)

2018.12.14 12:29

Gruodžio pradžia – tinkamas metas įvertinti besibaigiančius metus.

Galimi variantai:

  • urgzti, kad viskas kaip visada blogai;

  • būti idiotu pozityvistu, iš principo matančiu švelniai rožinę gyvenimo pusę;

  • su pagrįsta viltimi žvelgti į rytojų.

Variantų būtų ir daugiau, tačiau pakalbėsiu apie trimis. Jų pakaks išsakyti kuo subjektyviausią savo nuomonę – pasidžiaugti šiais metais.

Mano profesinė kūrybinė veikla susijusi su probleminių situacijų išgryninimu, jų analize bei sprendimų, kito požiūrio, kitų galimybių ieškojimu. Dėl to dažniau nei norėčiau realybę matau itin komplikuotą, kai, regis, nėra šansų išplaukti. Ypač kai konkrečiose, dažnai nedėkingose situacijose ieškoma išeičių konkrečiam žmogui – socialiniam darbuotojui, organizacijos lyderiui, pareigūnui, paaugliui.

Gilinantis į tokias situacijas (o tai yra mano veiklos privalomoji dalis) atrodo, kad Lietuva – tai beviltiškų komplikacijų mozaika.

Tačiau per šiuos metus sutikau nemažai žmonių, kuriems nuoširdžiai rūpi pajudinti užsistovėjusius vandenis, įkvėpti praradusius ūpą kolegas, daryti darbus ne todėl, kad įtiktum tiesioginiam vadovui, ir ne todėl, kad dar liko laiko iki 17 val., kai ramiu veidu galės oriai užrakinti kabinetą.

Jiems rūpi inicijuoti pokyčius žinant neišvengiamą būsimą pasipriešinimą. Laimė buvo jus sutikti, mielieji.

Šiuose metuose bus įsispaudęs išaugęs Lietuvos žmonių pilietiškumas. Turiu minty ryžtingus mokytojų žingsnius.

Ir ne taip svarbu, koks procentas šią savaitę streikuoja, koks procentas išliko absoliučiai pasyvus, kokia dalis mokytojų pastovėjo per viduriuką – lyg ir norėtų, bet lyg ir neverta. Visgi pirmą kartą po tiek metų vėl susiformavo kritinė masė, išdrįsusi kalbėti, veikti, žengti tvirtus žingsnius.

J. Auškelio/LRT nuotr.

Sekmadienio protesto metu aplink girdėjau kalbančius – po Baltijos kelio pirmą kartą taip aiškiai norėjosi išeiti į gatves. Dalyvauti.

Kitas girdėtas motyvas skambėjo taip: „Mano vaikai sako – jei tau, mama, tėti, nepatinka, kas vyksta Lietuvoje, tai netylėk. Eik, pasisakyk ar bent buvimu palaikyk veikiančius.“

Taip nepriklausomybės vaikai, kurių didelė dalis dėl įvairių priežasčių kažkur pasaulyje, daro įtaką tėvams,  tuo pačiu – ir gimtai šaliai.

Ir tas yra puiku.

Šią savaitę medijose aidi vadinamas dizainerių skandalas. Julija parašė tą, Juozas pasakė aną. Pozityvu šioje situacijoje – reakcijos, nuomonių įvairovė ir jų reiškimo forma. Ne sustojimas į dvi viena ant kitos šaukiančias ir špygas rodančias grupes, o nerėksmingi pasisakymai su daugybe atspalvių. Be kumščių, su spalvingais palyginimais, su analogų pasaulyje pristatymu. Vilčių teikiantis naratyvas: meistriškumas be kultūros – kaip, J. Kunčino žodžiais, „malūnų gatvė be malūnų“.

Dalykai keičiasi pamažu. Tai dar vienas ženklus šių metų suvokimas. Svarbiausias šiame sakinyje žodis „keičiasi“.

Tą patvirtina daugybė visuomenininkų, savanoriškai vykstantys regionuose bendrauti su jaunimu. Tas matyti dirbant su suaugusiųjų auditorijomis. Ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet dalykai keičiasi.

Viskas gerai su besibaigiančiais 2018 metais. Juose įspaustas regimas pokytis.

Kas dar? N. N. Taleb žodžiais, „vien būti gyvam yra ypatinga laimė, sėkmė, unikalus įvykis. Įsivaizduokite dulkių taškelį šalia planetos, milijoną kartų didesnės už mūsų Žemę. Jis reiškia mūsų šansus gimti“.

Tai tiek.

Dramos edukatorės Raimondos Agnės Medeišenės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.