Mokytoja ir literatūrologė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ aptaria Serhijaus Žadano knygą „Duonos paliaubos“ ir Anatolijaus Kuznecovo kūrinį „Babyn Jaras“.
Serhij Žadan „Duonos paliaubos“, iš ukrainiečių kalbos vertė Rimantas Kmita. Vilnius: „Tyto alba“, 2024.
Serhijus Žadanas – vienas žymiausių šiuolaikinių Ukrainos rašytojų, prozininkas, poetas, muzikantas. Lietuviams jis pažįstamas gerai – yra išleisti jo romanai „Depeche mode“, „Internatas“, eilėraščių rinktinė „Tarsi žuvį į juodą krantą“, daugybė tekstų nugulė periodinėje spaudoje, rinktinėse, skambėjo per poezijos vakarus. Šįkart skaitytojams pristatau pjesę „Duonos paliaubos“, originalo kalba pasirodžiusią 2020 m.
Veiksmas vyksta 2014 m., pirmąją karo su Rusija vasarą. Sugriautas neįvardyto miesto centrą su priemiesčiais jungiantis tiltas. Mūšiai laikinai sustabdyti, kad būtų įmanoma nuimti derlių – tai vadinamosios „duonos paliaubos“ – tačiau javų laukai liepsnoja padegti. Tolikas ir Antonas, du broliai, sėdi vaikystės bute be elektros ir vandens, geria šiltą alų ir svarsto, kaip palaidoti mirusią mamą, kurios kūnas vis dar guli antrame buto aukšte karštą vasarą.
Yra daug absurdo elementų: užsilipęs ant kėdės, nes nėra ryšio, Antonas skambina miestelio merui, bet ateina teta su keliomis kurčnebylėmis, kurios, kaip pasirodo, prireikus puikiausiai šneka; vėliau įsiveržia kaimynas su neva gimdančia žmona – vėlgi neaišku, gimdo ji ar ne. Toks vaizdavimas, viena vertus, sukuria tam tikrą emocinę distanciją, tačiau leidžia geriau suvokti karo kasdienybę.
Pjesė keturių dalių, prieš kiekvieną jų – nedidelė poetinė esė. Būtent registrų kaitaliojimas – aštrus juodas veikėjų humoras ir skaudi lyriška intarpų melancholija – kuria stipriausią emocinį krūvį. Pjesės vertėjas Rimantas Kmita pjesėje pasitelkiamą humorą taikliai lygina su „Dievų miško“ sarkazmu ir grotesku. Taip, ko gero, ir yra, tik „Dievų miške“ humoras kyla iš pasakotojo intonacijų, o čia – veikėjų replikų ir absurdiškų situacijų, pavyzdžiui: „TETA ŠURA. Kariauja mūsų dvasiškas tėvelis. Antras mėnuo jau. ANTONAS. Už ką? TETA ŠURA. Už Kristaus tikėjimą. (...) TOLIKAS. Kryžiuočiai, blemba...“ (p. 43).
Trinamos ne tik ribos tarp šventumo ir kasdienybės, netgi vulgarumo, bet ir tarp kariaujančių pusių – nežinia, kas kurią palaiko, visi vieni kitus įtarinėja, kad įduos, kada paskųs, o institucijos (vėl ne iki galo aišku, kurios pusės) pasodins į kalėjimą. Nėra nė vieno švento: Tolikas spintoje laiko snaiperio šautuvą, kaimynas Kolia kišenėje nešiojasi granatą, teta Šura neva įskundinėja institucijoms ir kt. Visi teisūs ir visi neteisūs.
Pjesės veikėjai nebeturi išeities: reikia eiti, bet tiltas susprogdintas. Jeigu neisi, arba suims, arba namą pasieks liepsna iš padegtų laukų. Beviltiška padėtis atveria ir senas nuoskaudas – kieno gi šeima ir kaimynai idealūs. Todėl „Duonos paliaubos“ yra ne vien apie karą, bet ir apie žmonių santykius, orumą išsaugantį juoką, mirtį ir norą išlikti. Tekstas labai lengvai skaitomas, kalba nepaprastai gyva ir nenublizginta – už tai, be abejonės, reikia nukelti kepurę prieš vertėją.
Anatolij Kuznecov „Babyn Jaras“, iš rusų kalbos vertė, įvadinį straipsnį ir komentarus parašė Zigmas Vitkus. Vilnius: „Lapas“, 2024.
Babyn Jaras yra dauba Kyjive, kur Antrojo pasaulinio karo metais buvo įrengta koncentracijos stovykla. Jis yra tapęs kone „Holokausto sušaudant“ simboliu. Kai jame vyko masinės žydų žudynės, Anatolijui Kuznecovui tebuvo keturiolika metų. Jis su seneliais nuo sovietinės armijos apšaudymų slėpėsi savo iškastoje slėptuvėje (juokinga, kai pagalvoji, kad vietoj stogo buvo užvertę malkų krūvą).
Taigi turbūt nereikia stebėtis, kad sovietinės sistemos labiau už viską nekentęs senelis nacistinės Vokietijos karius sutiko su palengvėjimu ir džiaugsmu. O kuo baigėsi jų valdymas, anot istoriko Timothy Snyderio, „kruvinose žemėse“, visi žinome, gal net rugsėjo 23 ar 24 d. dalyvavome Atminimo žygiuose, skirtuose paminėti Vilniaus geto likvidavimą.
Kuznecovo romanas-dokumentas (taip šį tekstą įvardija pats autorius) įdomus ne tik kaip iš praeities atskambantis liudijimas, perspėjantis mus, kaip nesunkiai, regis, kultūringa visuomenė nusirita iki barbariško žiaurumo. Tekste esama tarsi trijų sluoksnių, kurie susiję su jo rašymo istorija. Kuznecovas romano rankraštį įteikė žurnalo „Junost“ (liet. „Jaunystė“) redakcijai 1965 m. Ilgai keliavęs per institucijas, negailestingai braukytas cenzorių, publikuotas tekstas buvo trumpesnis beveik trečdaliu.
Autorius bandė rankraštį atsiimti, bet, be abejo, negavo, todėl ir knyga rusiškai, ir vertimai į užsienio kalbas pasirodė sudarkyti. 1969 m. Kuznecovui pavyko pabėgti į Angliją prisidengus noru rašyti knygą apie Leniną ir aplankyti jam svarbias užsienio vietas. Su savimi jis slapta išsivežė ir juosteles su neiškraipytu romano variantu, kurį laisvame pasaulyje dar papildė. Ir šiame lietuviškame leidime kursyvu pažymėti sovietinės cenzūros išbraukti gabalai, o laužtiniuose skliaustuose – vėlesni papildymai. Todėl įdomu „Babyn Jarą“ skaityti ir kaip cenzūros veikimo metodus liudijantį dokumentą.
Skaitant nejauku ne tik dėl paaugliškai neatsakingo pasakotojo žvilgsnio (Kuznecovas nebando apsimesti didvyriu ir labai natūraliai vaizduoja baimę, nekritišką mąstymą, paprasčiausią vaikišką smalsumą bei norą pasipelnyti). Ir net ne senelio, regis, protingo ir tikinčio žmogaus, reakcija keisčiausia – neva, tegu veža sau tuos žydus, nes priviso jų Ukrainoje kaip patalinių blakių (p. 83). Juk vėliau ir močiutė, ir senelis, supratę, kad vežama ne į Palestiną, o į mirtį, verkė ir meldėsi.
Stebina žmonių stiprybė ir noras išgyventi – tarkime, žydė Dina, nesulaukusi mirtinos kulkos, šoko į kūnų pilną griovį, apsimetė mirusia, vėliau iš griovio iššliaužė ir liko gyva. Kita vertus, turbūt labiausiai įsiminė paskutinysis romano skyrius, kur aiškiai atskleidžiamas visiškas sovietinės valdžios cinizmas. Žudynių vietą po karo kelis kartus bandė sunaikinti, pirmasis mėginimas baigėsi naujomis masinėmis aukomis: dauba pripilta purvo ir vandens mišinio iš gamyklos, pastatyta užtvanka, kuri po kelerių metų sugriuvo ir išsiliejo vanduo, nusinešdamas ištisą gyvenamąjį rajoną su ligonine, tramvajais, gamykla ir daugybe gyvybių. Žinoma, milicija pasirūpino, kad niekas nefotografuotų...
Romanu-dokumentu „Babyn Jaras“ pavadintas ne veltui: yra publicistinių intarpų, bemaž primenančių mažas esė, nors vyrauja pasakojimas. Jis nėra griežtai chronologinis, kai kurių skyrių jungtys daugiau teminės arba asociatyvios. Teksto stiprybė ta, kad parodoma, jog bet kokios rūšies totalitarizmas veikia taip pat – negerbiami ir netausojami žmonės, ieškoma tikrų arba dažnai susikurtų priešų, negalioja natūraliausios laisvės ir teisės, bandoma išbraukti nepatogias istorijos dalis.
Be to, aiškiai parodoma, kad antisemitiniai buvo abu režimai – masinių žudynių atminti nebuvo matoma reikalo: „Ne kartą girdėjau tokias Kyjivo komunistų šnekas: – Kokiame dar Babyn Jare? Ten, kur žydus šaudė? O kodėl mes turėtume statyti paminklus kažkokiems purviniems žydams?“ (p. 424). Tai – stipri knyga, aktuali pasaulyje, kuriame vėl kelia galvas diktatoriai, vyksta karas ir stiprėja antidemokratinės jėgos.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
