Kultūra

2018.12.07 20:36

Kaip gimsta portretai: A. Aleksandravičiaus patirtys su R. Gaveliu, E. Nekrošiumi, J. Erlicku ir kitais

Miglė Krancevičiūtė, Vytenis Radžiūnas, LRT.lt2018.12.07 20:36

„Fotografuodamas įvairius garsius ir talentingus žmones aš labai išprusau ir išsiugdžiau valią. Iš šių žmonių be galo daug sužinojau, išleidau nemažai knygų apie tapytojus, rašytojus, džiazmenus ir kitus talentus“, – LRT.lt teigia vienas tituluočiausių Lietuvos fotomenininkų Algimantas Aleksandravičius. Jo žodžiais, įstabios nuotraukos gimsta pasitelkiant fantaziją, režisūrą ir paruošiant namų darbus. 

A. Aleksandravičius – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalio, Nyderlandų „Orange-Nassau Riterio ordino“ kavalierius, 2003 m. pripažintas geriausiu Europos portretistu (konkurso „Fujifilm Euro Press 2003“ pagrindinis prizas), 2011 m. – geriausias Baltijos šalių portretistas. 

Šių metų viduryje Vilniaus rotušėje buvo surengta fotomenininko A. Aleksandravičiaus fotoparoda „Šimtmečiui šimtas“ (portretai), ji eksponuojama ir kituose šalies miestuose. Parodoje, skirtoje Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečiui, autorius pristato 100 Lietuvos teatro, muzikos, vaizduojamojo meno, literatūros, kino, šokio kūrėjų, mados ir sporto lyderių, garsių dvasininkų portretų. Šiemet išleistas ir to paties pavadinimo leidinys – fotoalbumas. A. Aleksandravičius renkasi nespalvotą fotografiją. Pasak jo, ji daug dramatiškesnė ir asmeniškesnė.

„Aš tikrai žinau, kad menų niekur neišmoksi. Gali išmokti nebent meno istoriją. Bet, kad taptum menininku, to nepakanka. Juk jau nuo penkerių metų visi mes skaitome, rašome, bet kad Geda ar Aputis atsirastų... Todėl aš vadovaujuosi vieno Nobelio premijos laureato išmintimi. Jis sako: „Yra du būdai parašyti gerą knygą apie rožę: pirmas – kai tu viską apie ją žinai, o antras – kai nežinai absoliučiai nieko.“ Tada imi fantazuoti ir kurti“, – apie meno kūrimo sampratą kalba A. Aleksandravičius.

Tačiau fotografas neslepia, kad fantazija ir žvilgsnis kitomis akimis – tik pirmas žingsnis. Tam, kad tinkamai nufotografuotų žmogų, fotografui reikia pasiruošti iš anksto.

„Aš padarau namų darbus. Pavyzdžiui, eidamas pas poetę Belą Achmaduliną pasiėmiau jos poezijos knygą ir skaičiau. O skaitau, domiuosi, nes fotografuoju asmenybę, jos vingius. Visi portretai su mintimi“, – apie pasiruošimo darbus pasakoja fotomenininkas. 

A. Aleksandravičius sako, jog fotografuodamas labai išpruso ir išsiugdė valią. „Fotografuodamas įvairius garsius ir talentingus žmones aš labai išprusau ir išsiugdžiau valią. Iš šių žmonių be galo daug sužinojau, išleidau nemažai knygų apie tapytojus, rašytojus, džiazmenus ir kitus talentus. Visa tai dėl jų knygų, recenzijų, biografijų skaitymo, dėl kruopštaus pasiruošimo“, – teigia A. Aleksandravičius.

Tiesa, fotografas neslepia iš pradžių ir bijojęs, svarstęs – daug kam iš pat pradžių nesiryžęs. Tačiau prasmingos pažintys ir įvairios patirtys išugdė tvirtą fotografo charakterį.

„Aš buvau nusistatęs prieš portretų fotografavimą lauke – maniau, kad tai man niekuomet nepavyks. Bet po kelių lemtingų susitikimų supratau, kad nieko nėra tokio, kas būtų neįveikiama.

Teko pažinoti vieną gangsterį, kuris pasikvietė mane į savo namus. Aš ateinu ir žiūriu – jis indus plauna. Nustebęs klausiu: ką tu čia darai? O jis sau ramiai stovi prie kriauklės ir mazgodamas lėkštes man sako: žinai, aš nebeleidžiu žmonai nei indų, nei namų plauti – viską pats darau.  Aš taip ugdau kantrybę“, – netikėtus, paties fotografo požiūrį pakeitusius žodžius cituoja A. Aleksandravičius.

Apie geležinį A. Aleksandravičiaus ryžtą ir avantiūras dėl originalaus kadro byloja ir naujausio nuotraukų ciklo „Vilnius – mano pasakų miestas“ fotografavimo užkulisiai.

„Vilnių savo naujam projektui fotografuoju iš tokių vietų, iš kurių nedaugelis fotografų galėjo ten būti ar fiksuoti. Nuo Katedros stogo, nuo krano, nuo bažnyčių bokštų, palėpių. Pavyzdžiui, kai pranciškonų vienuoliams reikėjo pakabinti ir nukabinti popiežiaus vizitui skirtą plakatą, jie išsinuomojo aukštą kraną ir sutiko mane pakelti su tuo kranu. Tada nemąsčiau apie baimę – prašiau kelti kiek įmanoma aukščiau“, – įspūdžiais dalijasi fotografas.

Tiesa, vieno dalyko fotografas iki šiol bijo labiau nei aukštų stogų ir kranų. A. Aleksandravičiaus teigimu, didžiausias iššūkis jam – fotografuoti moteris.

„Jokio negatyvo neturiu prieš moteris, bet fotografuoti jas... Visą laiką užlipu ant to paties grėblio. Kai man reikia nufotografuoti kokią nors moterį, tik pamatęs ją iškart suprantu, kad jos akys byloja: man nereikia, Algimantai, tų tavo menų – aš noriu būti graži. Viskas. Ir jokios psichologijos neveikia.

Joms nesinori atrodyti paniurusioms  – graži ir taškas“, – aiškina A.  Aleksandravičius, ir priduria: su vyrais viskas paprasčiau – ypač, kai darau nespalvotas nuotraukas ir nesimato ant nosies raudonų venų nuo girtavimo.“

Žymiausi fotomenininko A. Aleksandravičiaus portretai savyje talpina ypatingas istorijas ir iššūkius – fotografui ir modeliui. A. Aleksandravičiui tokie atsiminimai itin svarbūs – jie formavo ne tik fotografinius įgūdžius, bet ir asmenybę, valią.

Kaip R. Gaveliui uždėjo sudaužytus akinius

Bene žymiausias A. Aleksandravičiaus portretas su rašytoju ir publicistu Ričardu Gaveliu slepia intriguojančią jo atsiradimo istoriją.

„Gyvendamas Panevėžyje iliustruodavau tokius žurnalus kaip „Ieva“, „Laima“ ir kaip vieną iš užduočių gavau nufotografuoti R. Gavelį. Kaip tik buvau skaitęs jo parašytą „Vilniaus pokerį“, bet nežinojau, kaip autorius atrodo. Redaktorė patarė nusipirkti „Respubliką“, kurioje tuo metu jis dirbo ir ten buvo jo nuotrauka. Pasižiūriu į tą nuotraukytę ir matau jį su lašo formos akiniais. Gimė įdomi mintis“, – apie vieno žymiausių portretų gimimą pasakoja fotografas.

„Pažinojau optikos vedėją, nuėjau ir paprašiau paskolinti man rėmelius, o už stiklus pažadėjau sumokėti. Ir viename paprašiau išmušti skylę. Buvau pasiryžęs stiklą keisti tol, kol išmušim taip, kaip aš įsivaizdavau. Ir man labai pasisekė – meistras iš pirmo karto taip pataikė su kūjeliu, kad stiklas suskilo būtent taip“, – pasakojimą tęsia A. Aleksandravičius.

Tiesa, pasiruošus aksesuarą, reikėjo pasiruošti ir morališkai – įtikinti gana užsispyrusį rašytoją sutikti su neįprasta fotografo idėja.

„Man sakė: tu neuždėsi jam tų akinių – jis labai onoravas, bet man turbūt pasisekė“, – šypsosi fotografas.

„Išėjau į gatvę pasitikti R. Gavelio, žiūriu – ateina. Ir visai ne su tokiais akiniais! Nieko panašaus į lašo formą – nieko panašaus į tuos, kurie guli mano kišenėje. Ir aš, nustebęs ir priblokštas, gal net įžeistas, kad tiek stenėjau perniek, vietoj to, kad pasisveikinčiau, išpoškinu jam: „Jūs ne su tais akiniais!“ O jis, ne mažiau nustebęs, šauna man atgal: „O tai su kokiais aš turėčiau būti?“ – prisimena A. Aleksandravičius.

Ištraukiu akinius ir sakau: „Va, tokius, norėčiau, kad užsidėtumėt nuotraukai“, o jis žiūri ir sako nesidėsiąs sudaužytų akinių, ir argumentuoja, kad turi pinigų normaliems – tad kam jam sudaužyti? Bandau aiškinti, kad skaičiau jo knygą, mačiau jo nuotrauką, kad turiu minčių dėl įdomaus portreto ir, atrodo, pamažu nugaliu skeptiką“, – atsiminimais apie vieną pirmųjų portretų dalijasi A. Aleksandravičius.

Pats fotografas tikina, kad tik vėliau sužinojęs R. Gavelio nuomonę apie fotografo užmanymą.

„Po poros mėnesių R. Gavelis davė vieną interviu, ir kai buvo paklaustas apie mano darytą portretą, teigė manęs, kad mano mintis buvo absoliuti kvailystė, bet rezultatas jam pasirodė įdomus“, – įvertinimu džiaugėsi A. Aleksandravičius.

Fotomenininkas prisimena ir dieną, kai fotografavo poetą ir dramaturgą Sigitą Gedą. Jo portreto istorija įdomi tuo, kad apšviečiančią žvakę laikė jo žmona, kuri padėjo nufotografuoti portretą. Ant sienos tąsyk buvo priklijuotas opiežiaus Jono Pauliaus II plakatas.

„Ant sienos kabojo paprasčiausias plakatas. Bet šviesa taip įdomiai krito, kad negalėjau nesujungti dviejų šviesių galvų“, – sako A. Aleksandravičius. – Šiaip aš nuotraukų niekam nespausdinu, bet kadangi Sigitą pažinojau, nusprendžiau jam padovanoti tą nuotrauką. Padaviau ir matau, kad jis lyg užhipnotizuotas žiūri, bet ne į save, o į popiežių. Žinodamas jo tokias pusiau pagoniškas pažiūras pasiūliau popiežių nukirpti, o jis man ir sako: „Žinai, šventa galva niekam dar netrukdė – tegul būna“, – į atmintį įstrigusiais S. Gedos žodžiais dalijasi fotomenininkas. 

Šviesios atminties režisierius ant pjedestalo

Lapkričio pabaigoje Lietuva atsisveikino su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi. Fotomenininkas A. Aleksandravičius turėjo galimybę susitikti ir šią iškilią asmenybę.

„E. Nekrošius – šviesios atminties žmogus. Viešumoje tylus, užsisklendęs, bet draugų būryje kalbus, betarpiškas, šiltas. Fotografavau jį jo namuose, iš pradžių virtuvėje, kur mėgdavo daug rūkyti.

Ir, žiūriu, ant sienos kabo tik ką pastatyto spektaklio „Hamletas“ plakatas su pjūklu. Taip aukštai, sulig lango viršum. Sakau: Eimuntai, man kažkaip reikia tave iki jo užkelti, kad galva būtų ties plakatu. Reikia, kad kažkaip kažką čia sudėtumėm, pastatytumėm kokią kėdę ant stalo, spintelę pastumtumėm. Bet jis užlipo ant vienos kėdės, ant kitos, atsisėdo, aš irgi stalą pristūmęs užsiropščiau ir taip nufotografavom. Jam labai patiko ta nuotrauka“, – apie neįprastą fotosesiją su garsiu režisieriumi pasakojo A. Aleksandravičius. 

Kurdamas portretus A. Aleksandravičius sako esąs priverstas taikyti režisūrinius principus. „Reikia sukurti tam tikrą atmosferą, kad fotografuojamo žmogaus veide atsiskleistų intelektualinė įtampa, liūdesys, nerimas arba džiaugsmas. Todėl kalbuosi su tais, kuriuos fotografuoju, prašau, kad mintyse atliktų tam tikrą užduotį, prisimintų kokį nors emociškai sodrų nuotykį“, – teigia fotomenininkas.

J. Erlickas su nunčiakais ir surežisuotos ašaros

Rašytoją Juozą Erlicką A. Aleksandravičius nusprendė pavaizduoti kartu su nunčiakais.

„Kai galvojau, kaip nufotografuoti rašytoją J. Erlicką, gimė mintis panaudoti tokį šaltąjį ginklą – nunčiakus. Ilgai galvojau, kur man juos gauti. Na, ir pasisekė, kad iš vienos Panevėžio parduotuvės už 4,5 euro atsisiunčiau puikiausius nunčiakus – medinius su grandinėmis!“ – sėkmingas paieškas prisimena fotografas. Juozas dyvijosi nesuprasdamas, kas tai per spragilai.

„Aš paaiškinau Juozui savo mintį. Sakau: kadangi tas ginklas yra skirtas ir gintis nuo kardo, ir pulti, tai pas tave ir tekstai tokie yra – tu ir puoli, ir giniesi. Va taip gimė šis portretas“, – nuotraukos prasmę aiškina jos autorius.

Vartydamas nuotraukas fotomenininkas parodo aktoriaus Gedimino Girdvainio portretą, kuriame ant vienos G. Girdvainio akies užfiksuota ašara.

Žymaus fotografo teigimu, išgauti ašaras jam padeda situacijos režisūra. A. Aleksandravičius tikina, kad tai nėra labai sudėtinga – reikia tik žinoti, ką kalbėti tam tikram žmogui. O aktorių reikia tiesiog paprašyti. Vis tik, pasak fotomenininko, aktoriai moka vaidinti, tačiau prieš objektyvą neretai neapsisprendžia, kokį personažą nori įkūnyti.

„Kai man norisi ašaros, aš sukuriu atmosferą, kad žmonės verktų. Jie dažnai to nesupranta, kas yra savaime aišku, bet taip režisuodamas išgaunu pačias natūraliausias emocijas.  Tik aktoriams to nereikia – jie kažką pamąsto, pamąsto ir jau bliauna“, – apie portretų kūrimo subtilybes pasakoja A. Aleksandravičius.

Fotomenininkas į susitikimą su žurnalistais Vilniaus senamiestyje atėjo su fotoaparatu. Atsisveikinant žvilgtelėjo į snyguriuojantį dangų ir teigė skubantis užfiksuoti Vilniaus gatvių gyvenimo.