Kultūra

2019.01.04 12:36

J. Staselis: kartais, bėgdami nuo atsakomybės, fotožurnalistai pareiškia esą menininkai

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.01.04 12:36

Net tarptautiniuose spaudos fotografijos konkursuose pasitaikė atvejų, kai fotožurnalistas, paklaustas, kodėl jo nuotraukose tiek daug netiesos, pareiškia esąs fotomenininkas. Taip portalui LRT.lt sako Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis. Kaip teigia jis, žiniasklaidoje vyrauja fotografijų perteklius, bukinantis žmones nuo vizualiojo meno, tačiau yra viltis, kad jaunoji fotografų karta vadovausis ne principu „greitai ir daug“, o „kokybiškai“.    

– Panorus apie jus sužinoti daugiau, internetas pateikia gausybę informacijos, nuo kurios lengva pasimesti. Atrodo, veiklos turite nepamatuojamai daug. O ką išskirtumėte kaip svarbiausią?

– Tiesą pasakius, vienas intensyviausių laikotarpių mano gyvenime buvo 2010–2015 m. Tuo metu buvau Fotomenininkų sąjungos pirmininkas, įvairių tarybų, komisijų narys. Tie penkeri metai pareikalavo daug energijos, laiko, jėgų. Priimdavau siūlomas pozicijas, nes mačiau prasmę sujungti žinias, ryšius ir supratimą apie įvarius dalykus į vieną.

Manau, kad aktyviai veikdamas neprašoviau pro šalį, nors kai kuriems tai, ką dariau, nepatiko. Turiu omenyje pirmininkavimą Kultūros ir meno tarybai, kuri yra kultūros ministro patariamoji taryba. Jei matydavau nesklandumų, juos įvardydavau be užuolankų. Siekiau, kad Taryba būtų patariamoji, o ne pritariamoji. Turėjome veikti, spręsti įvairias situacijas. Yra tekę dalyvauti tarybose, komisijose, kurių  nariai dažnai tylėdavo, nenorėdami nieko supykdyti. Tačiau kaip galima eiti į priekį nekalbant ir nieko nedarant?

– Kiek prasmingas tuomet buvo darbas Kultūros ir meno taryboje?

– Viešo intereso atstovavimas visada prasmingas. Nesiekiau asmeninės naudos sau ar išskirtinumo atstovaujamai meno bendruomenei, ieškojau sutarimo ir bendrų tikslų. Pasakysiu vieną dalyką – būnant šios tarybos pirmininku nė karto su ministru (tuo metu juo buvo Šarūnas Birutis) neformaliai nesu gėręs kavos. Galima tai vertinti gerai arba blogai. Mano supratimu Taryba ir jos Pirmininkas turi kalbėti apie visą kultūros ir meno lauką bei jo problemas, rūpesčius, džiaugsmus ir lūkesčius randant visiems priimtinus kelius eiti pirmyn, o ne individualių „konsultacijų“ būdu.

– Ar didelė spaudos fotografų bendruomenė Lietuvoje? O kaip jūsų „Lietuvos spaudos fotografų klubas“?

– Dirbančių žiniasklaidoje fotografų ir fotografuojančių žurnalistų yra apie 150–200. Regionuose dažnesnė praktika, kai fotografuoja žurnalistas. Klube yra apie 60–70 fotografų, iš kurių iniciatyviausių yra 30–40. Reikia paminėti, kad nemažai spaudos fotografų tik bendradarbiauja su žiniasklaida, turėdami ir kitą pajamų šaltinį. Nuolatinis bendradarbiavimas yra viena iš esminių sąlygų norint dalyvauti „Lietuvos spaudos fotografijos“ konkurse. Noriu nedviprasmiškai pasakyti, kad šis konkursas yra atviras visiems šalyje gyvenantiems fotožurnalistams, fotografuojantiems žurnalistams ar fotografams kurių fotografijas nuolat publikuoja žiniasklaida.

E. Blaževič/LRT nuotr. 

– Kokie atvejai sužlugdo pasitikėjimą spaudos fotografo darbu? Ar galite pateikti pavyzdžių iš patirties rengiant konkursą?

– Fantazijai ribų nėra, tokių pavyzdžių pakanka. Yra buvę atvejų, kai fotografas atsiuntė nuotrauką, kuri praktiškai perpiešta – šviesa originalioje fotografijoje krito vienoje pusėje, pakoreguotoje – visiškai kitoje. Nežinia kodėl taip pasielgta, gal autoriui pasirodė, kad taip geriau. Tačiau dažnai, palyginus koreguotas nuotraukas su originalais, būna liūdna, ypač dėl to, kad originali, nekoreguota fotografija atrodo geriau, ji įdomesnė ir tai ne tik mano, bet ir kitų nuotraukų apdorojimą tikrinančių kolegų nuomonė.

Konkurse visuomet reikalaujame ir nuotraukų originalo, taip viskas paaiškėja. Galbūt kai kurie fotografai koreguoja nuotraukas norėdami suteikti daugiau dramatizmo, emocijos, galbūt – pataisyti sudėtingų sąlygų nulemtus dalykus. Būna, kad saulė šviečia į objektyvą, tačiau fotožurnalistika tokia ir yra. Jei nuotrauka pagražinta, ji nebėra atspindinti tikrovės.

– Ar tai, kad nuotrauka pagražinti, galima suprasti vien į ją pažiūrėjus? Kaip išaiškinamos apgaulės?

– Pavyzdžiui, šių metų konkurso metu vieną fotografiją būtume praleidę dalyvauti – tiek originalas, tiek galutinė nuotrauka atrodė tarsi viskas tvarkoje. Visgi, pasiūliau papildomą patikrą, ekspertizę, o tuomet ir paaiškėjo nemaloni tiesa.

– Kaip vyksta tokia ekspertizė?

– Naudojamos specialios programos. Kai kurias iš jų galima rasti tiesiog internete. Pateiki failą, o tau parodo, kas su juo padaryta. Yra buvę tikrai kietų riešutėlių, bet kolegos juos per kelias dienas išlukšteno.

Tai, kad fotografai gerokai pakeičia nuotraukas ir siekia su jomis dalyvauti spaudos fotografijos konkurse, anksčiau galėjo lemti sąlygų neperskaitymas, įsigilinimo stoka, nežinojimas. Tačiau metams bėgant tuo patikėti vis sunkiau. Galbūt kai kurie fotografai galvoja, kad niekas rimtai į tai nežiūri.

2017 m. patikrinus konkurso finalininkų darbus iš parodai bei metraščiui tarptautinės vertinimo komisijos atrinktų dviejų šimtų fotografijų buvo eliminuotos net 23 nuotraukos, 2018 m., nustačius įvairių konkurso nuostatų pažeidimų, buvo eliminuota 14 nuotraukų, vienas reportažas ir vienas fotopasakojimas. Deja, 2018 m. kai kurios fotografijos buvo tarp nominuotųjų.

– Keista, kad taip nesaugoma reputacija. Spaudos fotografams ji juk irgi svarbi, ar ne?

– Taip, yra puikus angliškas posakis – Don‘t trust picture, trust photographer (Pasitikėk ne nuotrauka, o fotografu). Žinau kelis atvejus, netgi tarptautiniuose konkursuose, kai žinomas fotožurnalistas užmiega kaip buvęs, o ryte, paklaustas, kodėl jo nuotraukose tiek daug netiesos, pareiškia, kad jis – fotomenininkas. Tai naivus pasiteisinimas. Galiausiai, viskas yra paties žmogaus sąžinės reikalas.

– Vaizdai šiandieniame gyvenime reiškia labai daug. Kaip apibūdintumėte spaudos fotografijos reikšmę prieš kokius 20 metų ir kaip ją įsivaizduojate ateityje?

– Čia galima kalbėti apie reikšmę visuomenei, žurnalistikai ir žiniasklaidai. Spaudos fotografijos reikšmė žurnalistikai pernelyg nekinta, nebent keičiasi informacijos šaltiniai, jų gavimo būdai ir t. t.

Tačiau žiniasklaidoje reikšmė tikrai pakitusi, spaudos fotografija čia – viena pagrindinių lėšų gavimo priemonių. Internetinei žiniasklaidai būtini paspaudimai, vadinamieji clickai. Todėl dabar fotografai priversti iš nieko padaryti galeriją su 20–30 ar daugiau nuotraukų.

Neneigiu, kad šiais laikais žmonės nori daugiau vizualinės informacijos nei tekstinės, tačiau mitas, kad portalų lankytojams patinka peržiūrinėti tas didžiules galerijas. Jie tiesiog prie to pripratinti. Mano nuomone panašiai įvyko XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, kai pradėta teigti, jog visiems labai įdomūs kriminalai. Iki tol žmonės patiko skaityti apie kultūrą, bet kai jos nebeliko ir žiniasklaidoje pradėti brukti kriminalai, priprasta prie pastarųjų.

Perteklinį fotografijų skaičių žiniasklaidoje vadinu vizualiu triukšmu. Manau, kad žmonės taip tik atbukinami nuo vizualiojo meno. Spaudos fotografija – pirmasis susitikimas su vizualiuoju menu. Žmonės jau pastebi, kad iš žiniasklaidoje publikuojamų tuntų fotografijų neįmanoma gauti ko nors prasmingo. Tai gali vesti link nusivylimo ir kitu vizualiuoju menu, žmonės liausis vaikščioti į parodas, nebepirks leidinių. Kalbu ir apie tapybą ir pan. Duok Dieve, kad tokios mano pranašystės neišsipildytų. Yra viltis, kad auganti karta vadovausis ne principu „greitai ir daug“, o „kokybiškai“. Mano nuomone dėl susidariusios situacijos atsakingi leidėjai, nesugebantys susitarti dėl kitokios naujienų portalų lankomumo apskaitos vertinat reklamos naudingumą ar apskaičiuojant jos įkainius, o ne fotografai.

Kalbant apie spaudos fotografijos vaidmenį visuomenėje, galiu pasakyti, kad jis sumenkęs. Taip nutiko dėl propagandos, melagingų naujienų. Šiuose procesuose naudojama vizuali informacija ir, deja, vis pasitaiko atvejų, kai ta informacija surežisuota. Pavyzdžiui, kažkur karo zonoje ta pati moteris su vaiku vystykluose pasirodo fotografijose užfiksuotose skirtinguose miestuose. Tokius atvejus žmonės sieja su spaudos fotografija ir, deja, pasitikėjimas ja menksta nors tai yra tiesiog propaganda. Mes, spaudos fotografai, patenkame tarsi į minų lauką. Ką galime padaryti? Sunkiai ką pakeisime, propaganda yra galinga mašina, tad turime aiškiai ir nedviprasmiškai deklaruoti savo vertybes, jas parodyti ir jų laikytis.

– Ar spaudos fotografija gali būti traktuojama kaip meno kūrinys?

– Tikrai taip, juk spaudos fotografija turi tuos pačius reikalavimus kaip ir meninė, kalbant apie vizualinę jos pusę. Kas yra fotografija apskritai? Tai piešimas šviesa. Pagrindinis skirtumas – spaudos fotografijoje negali ko nors surežisuoti, pridėti ar atimti. Be to, reikia atsižvelgti į kontekstą ir jį atspindėti o ne modifikuoti ar perinterpretuoti. Dėl to kartais spaudos fotografijos gali atrodyti tarsi neišbaigtos, nes reikia fotografuoti „čia ir dabar“, nes po akimirkos esminis momentas jau bus įvykęs, o fotografas tiesiog neturėjo laiko ir galimybių parinkti tobulą kompoziciją ir nepriekaištingą šviesą.

Siūlau nedaryti skirties tarp spaudos ir meninės fotografijos bei svarstyti, kas geriau. Tik mūsų visuomenėje taip elgiamasi, nes esame potrauminio sindromo apimta bendruomenė ir labai dažnai tam, kad būtum geresnis, turi pasakyti, kad kitas blogesnis. Tiesiog pamirštama bendrystė ir jausmas, kad būnant kartu bei deramai vertinant vienas kito darbus galime pasiekti daugiau – visuomenei atskleidžiant prasmingos fotografijos reikšmę ir svarbą mūsų greito gyvenimo akimirkų virsme.

– Geras spaudos fotografas – koks jis?

– Jis turi būti greitas, empatiškas, kartais aštrus, tuo pačiu ir žmogiškas. Tačiau svarbiausias dalykas, mano nuomone, yra sugebėjimas nagrinėti procesus, juos suvokti. Spaudos fotografas turi domėtis praktiškai viskuo, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Kiekvienas fotografas turi savo kuruojamas ar mėgstamas sritis, bet niekada negali žinoti, kada teks fotografuoti sportą, politiką ar pramogas. Turi pažinoti žmones, numanyti vidinius santykius, peripetijas, tai, kas yra aktualu.

Mane visuomet stebindavo kolegos, kurie eidami į renginį klausia – o kas ten bus? Iki šiol to nesuvokiu. Tu gali to klausti, jei tave ištraukia iš „gaisro“ ir įmeta į kitą. Negali nežinoti, kas kur vyksta, nes tokiu atveju esi tik iliustratorius.

Reikia paminėti ir fotografo sugebėjimą komunikuoti. Tai ypač svarbu, kai lieki vienas prieš kitą žmogų, kurį fiksuoji. Tas žmogus turi nebijoti tavęs, net nejausti, kad šalia jo fotografas. Reikia būti ir pakankamai komunikabiliu, ir neįkyriu. Tam reikia ir psichologinių žinių, ir gyvenimiškos patirties, ir noro suprasti, o ne nuspręsti.