Žydri batraiščiai, raudonas švarkas ir ryškiaspalvis kaklaraištis bei šiauriečiams nebūdinga šypsena, tai – menininkas Zanas Hoffmanas. Šį vyrą galime drąsiai vadinti kontrastu niūriems Kauno veidams. „Žmonės nežino, kad turi jaudinančio optimizmo būdami lietuviais“, – tikina Z. Hoffmanas. Apie Kauną svetimšalio akimis, galeriją be sienų, staigmeną nuo VDU studentų bei pokalbį su Gyčiu Padegimu – LRT PLIUS laidoje „7 Kauno dienos“.
Amerikiečio meilė burokėlių kultūrai
Iš Kentukio valstijos kilęs amerikietis pirmą kartą į Lietuvą atvyko prieš metus koncertuoti. Visų Z. Hoffmano profesijų išvardyti neužtektų laiko, bet pabandykime paminėti kelias – muzikantas, stilistas, menininkas, virtuvės šefas. „Visuomet bandau eksperimentuoti su tuo, kas yra aplink. Lietuvoje įsimylėjau burokėlių kultūrą, rožinę sriubą. Mes Amerikoje jų taip kūrybiškai nepanaudojame“, – pasakoja menininkas.
Stop kadras
Z. Hoffmano meilė Kaunui ir visai Lietuvai iš ties neįprasta, kartais net ir mus lietuvius jis priverčia jaustis nepatogiai. „Kiemai – ypač svarbi Kauno dalis. Jeigu neužeisite į kiemą – nepamatysite trečdalio miesto“, – įsitikinęs pašnekovas.
Net ir ankstų rytą eidami į parduotuvę pieno (ar būkime teisingi – kažko stipresnio), nepamatysite Z. Hoffmano su treningais, susivėlusio. Visada pasitempęs menininkas tikina, kad tai – jo prekinio ženklo dalis. Jo kolekcijoje – daugiau nei 900 kaklaraiščių. Spalvoti ne tik Z. Hoffmano kaklaraiščiai, bet ir muzika. Profesionalus smuikininkas prieš 35 metus įkūrė muzikos įrašų leidyklą, įsigijo sintezatorių ir pradėjo eksperimentuoti su garsais. Taip gimė projektas „Bodycocktail“. Iš viso įrašyta virš 2000 kūrinių.
Galerija be sienų, pelniusi prestižinį apdovanojimą
Galerija po atviru dangumi – be langų, durų ar sienų. Ji gali atsirasti visur – mieste, neveikiančiame fontane. Kauno paveikslų galerijos paviljonas „Galerija be sienų“ pelnė apdovanojimą šiuolaikinės Lietuvos architektūros apžvalginėje parodoje-konkurse „Žvilgsnis į save“.
Netradicinis paviljonas įvertintas už netradicinę idėją, santykį su aplinką ir galimybę transformuotis. „Mes pasirinkome nukopijuoti egzistuojančios galerijos formą ir ją kitaip interpretuoti. Galeriją mes transformavome taip, kad ji būtų lengvai pasiekiama“, – teigia architektas Andrius Ropolas.
„Nėra teisinga, kad bendruomenių erdvė yra sunkiai pasiekiama. Sumanėme kultūrinį veiksmą perkelti iš galerijos į gatvę tikintis, kad atsitiktinis praeivis ir su juo užmegztas ryšys gali būti labai prasmingas“, – pasakoja Kauno paveikslų galerijos parodų ir projektų kuratorė Auksė Petrulienė.
„Galerijos prieigos – puiki vieta pradėti pokalbį apie tai, kas visiems svarbu ir kalbėti apie tai kitaip, naudojant kultūros instrumentus. Dabar miestas stipriai keičiasi, tai jaučiasi iš visų pusių. Bet kiek tame dalyvauja miestietis – tai labai didelis klausimas, nes jaučiamas stiprus verslo ir politikos interesas. Matome, kaip miestui įtaką daro šios dvi srovės. Kaip meno muziejus, mes turime puikių instrumentų kalbėti žmogui apie miestui rūpimus dalykus“, – teigia A. Petrulienė.
Staigmena – VDU studentų reportažas
O dabar jūsų laukia eksperimentas – VDU studentų reportažas. Studentai klausia – jeigu Kaunas būtų žmogus, koks jis būtų? Atsakymų ir nuomonių lauksime laidos „7 Kauno dienos“ Facebook paskyroje: https://www.facebook.com/7Kaunodienos/
Pokalbis 450: Gytis Padegimas
„Kaip tik visai neseniai, lapkričio 4 dieną suėjo 45 metai, kuomet debiutavau Kauno dramos teatre su miuziklu „Karlsonas ir vėl pokštauja“, – pokalbį pradeda režisierius Gytis Padegimas. Per tiek metų Gytis pastatė apie 120 spektaklių, išleido daug studentų, tapo profesoriumi ir toliau sėkmingai darbuojasi. Ir tikisi, kad geriausi spektakliai – vis dar priešaky. Su režisieriumi kalbamės apie sugrįžimą į Nacionalinį Kauno dramos teatrą su spektakliu „Vėjas gluosniuose“, kūrybą bei jaunystės kultą.
