Kultūra

2018.12.05 14:54

Kanklininkė: mūsų pareiga šiais sudėtingais laikais – išgirsti ir išsaugoti muziką

Gerūta Griniūtė, LRT.lt 2018.12.05 14:54

Dainininkė, kanklininkė, grupės „Merope“ balsas Indrė Jurgelevičiūtė su bendražygiais savo kūryboje subtiliai pinanti įvairių tautų bei kultūrų muzikinį audinį, neseniai grįžo iš ilgo koncertų turo. „Merope“ pristatė dar vasarą pasirodžiusį albumą Naktės. Nuolatinės kelionės, sutikti žmonės ir kasdienybės patirtys, pavyzdžiui, audra Porto mieste kūrybingą dainininkės sielą įkrauna naujomis idėjomis.  

– Paskutinįsyk, kai kalbėjomės, buvote ką tik grįžusi iš Čikagos. Dabar neseniai parvykote iš Londono. Jūsų gyvenimas – nuolatinės kelionės ir koncertai. O kur jūsų namai: vietos tai ar žmonės? 

– Daug keliauju, bet kelionės nevargina. Tikriausiai esu šiek tiek klajokliškos prigimties, patinka traukinių, oro uostų nesvarumo būsena, ilgos kelionės automobiliu ir spoksojimas pro langą. Kartais mėgstu be jokios priežasties atsiversti žemėlapius. Su didžiausia laime prisimenu ilgas naktines keliones traukiniais Indijoje, besisupant bėgių skambėjime.  Net paskutines magistro studijas Roterdame baigiau kas kelias dienas važinėdama traukiniu iš Belgijos į Olandiją. 

Oficialiai šiuo metu mano namai tarp Belgijos ir Lietuvos, bet iš tiesų labiausiai namuose jaučiuosi būdama bet kur kūrybinėje veikloje, kur repetuojam, kuriam, dirbam iki išnaktų.  Lietuvą visuomet vežiojuos su savimi dainose ir kanklių stygose, o Belgija atvėrė daug kūrybinių galimybių. Bet kartais pasiilgstu šiltos auksinės lietuviškos šviesos, man vis rodos, kad saulė čia kažkokiu ypatingu kampu krenta, tarsi per Jono Meko kameros objektyvą.

– Regis, ir į pasaulį žvelgiate lyg per objektyvą, o tada režisuojate garsus savo muzikoje. Jūsų interpretuojamuose kūriniuose pinasi skirtingų kultūrų tradicijos. Ką atrandate kitų kraštų kūryboje? 

– Mano pačios muzika įkvėpta lietuviško folkloro, tai šaknys, į kurias visada remiuosi. Savo koncertuose dainuoju lietuvių kalba, kankliuoju, improvizuoju, aranžuoju senųjų dainų motyvais. Nepaisant to, kelionės, studijos, sutikti muzikantai vis savaip daro įtaką ir įkvepia. Šitos nematomos srovės natūraliai įsilieja į mano garsyną. Šiaurės Indijos klasikinės muzikos studijos mokė suprasti nepamatuojamą kiekvienos natos svarbą, emociją muzikoje. Be to, tai klasikinė muzika, kurioje labai svarbią vietą užima improvizacija. Iš Senegaliečio Solo Cissokho sužinojau apie nepaprastai turtingą vakarų Afrikos ritmiką bei griot tradiciją, kai šeimos istorija perduodama dainomis iš kartos į kartą. Esu įsitikinusi, kad susipažinimas su kitų kultūrų tradicijomis ne tik gilina muzikines žinias, bet ir moko pagarbos, pasitikėjimo. O taip pat ir naujai pažvelgti į savo pačios muziką. O šiaip per daug neskirstau mylimos muzikos pagal stilius ar tradicijas man svarbiausia yra patys muzikantai, kūrėjai, asmenybės, idėjos, jų autentiškumas.

Greg Bal nuotr. 

– Kartais klausiu pašnekovų: kas būtų, jei pasaulyje neliktų muzikos? Ar kada įsivaizdavote kitokį savo gyvenimą – be muzikos, kūrybos, kelionių? 

– Kažin, ar pasaulyje gali nelikti muzikos. Gamtos garsai ir metų laikų cikliškumas, planetų judėjimas net ir tai yra muzika. Šiais sudėtingais laikais mūsų pareiga ją išgirsti ir išsaugoti. O ką daryčiau, jei mano gyvenime nebūtų muzikos? Tikriausiai kažkokiu būdu vis tiek ją susirasčiau.

– Žmonės, kuriuos pažįstate kurdama ir keliaudama, tikiu, tampa įkvėpimu. Kokios sutiktos asmenybės, nebūtinai gyvai, o per literatūrą, muzikos istoriją tapo jūsų idėjų šaltiniu? 

– Paauglystėje labai daug skaičiau. Teta dirbo Panevėžio bibliotekoje, tad knygų pasirinkimas buvo neribotas ir su daug rekomendacijų. Pamenu, kai pirmąsyk atsiverčiau Jorge Luis Borges, pasijaučiau lyg kažkas šnabždėtų į ausį paslaptis. Taip pat leidau dienas ir naktis klausydama Billie Holiday, Joni Mitchell ir Nicko Drake'o muzikos. Labai įkvėpė ir Alice Coltrane arfa.

Pamenu, kai netikėtai muzikos mokytojo kolekcijoje atradau Hariprasado Chaurasios plokštelę tai buvo muzika, kokios niekur nebuvau girdėjus, ji tarsi pasėjo manyje naują troškimą. Po kokių dešimties metų jau sėdėjau H. Chaurasios paskaitose Roterdame ir Indijoje. Reikia tik nepaleist savo siūlo iš rankų. Mokydamasi Lietuvos muzikos it teatro akademijoje klausiau archyvinių Lietuvos dainininkų įrašų.

Labai įstrigo Marės Kuodžiūtės-Navickienės ornamentinka – skamba tarsi indiškos ragos. O labiausiai įkvėpė Petras Zalanskas, jį dažnai klausau ir dabar, su jo balsu atsiveria kažkokia nepaaiškinama laisvė ir erdvė. Kartais spontaniškai įkomponuoju jo įrašus į pasirodymus į koncertus. Tačiau viena didžiausių mano įkvėpėjų yra Indijos dainininkė Kishori Amonkar.

Didžiausia gyvenimo dovana laikau tai, kad sutikau ją ir turėjau kelias pamokas vos keli mėnesiai prieš jos mirtį. Man tai žmogus, kuris įkūnija pačią muziką. Šitų meistrų paveikslas nejučiom verčia būti atsakingai ir už kiekvieną savo natą. O kasdieniame gyvenime labiausiai įkvepia žmonės, kurie aistringai, netgi naiviai myli savo veiklą.

Aleksei Kazantsev nuotr. 

– Žvilgtelėkime į jūsų muzikinį žemėlapį: gal mėginote atsekti, kaip keičiasi jūsų muzikos braižas ir kryptis? Kokius pokyčius regite savo kūrybos pasaulyje per pastaruosius metus? 

– Labai sunku kalbėti apie save. Keičiuosi aš, keičiasi ir mano muzika, ji tarsi upė, pilna tėkmės, judėjimo. Sutikti žmonės, išgirstos dainos, aplankytos vietos palieka savo įspaudą, o ir pačios smalsumas veda į priekį. Bet nesinori apie tai per daug šnekėti, geriausia būtų paklausyti plokštelę ar ateiti į koncertą ten viskas girdisi, tegu muzika pati kalba.

– Kalbant apie plokšteles: vasarą pasirodė jūsų albumas Naktės, kurį neseniai pristatėte koncertinime ture po pasaulį. Tai – subtilios lietuvių liaudies dainų interpretacijos, kuriose susilieja pasaulio muzikos garsynas. Kokios tos meropiškosios, jūsų išgirstos Naktės

– Naktės švelnus, intymus albumas, dedikuotas nakties būviui. Jį įrašinėjome vėlyvomis valandomis: vakarais, naktimis mažuose kambarėliuose, ne įrašų studijoje. Lietuvių liaudies dainos čia yra mūsų įkvėpimas, pradinis impulsas kūrybai, jos labai svarbi albumo dalis. Kartu su Bertu (gitara ir elektronika) ir Jeanu-Christophe'u (bansuri fleita) jas apipiname savo kompozicijomis bei improvizacija. Kartu grodami praleidžiame daug laiko, norime pajausti dainos dvasią, nuotaiką. Dainos tampa labai artimos ir savos, tarsi atspirties taškas kūrybai skleistis. Kartais muziką padiktuoja ir vietos, pavyzdžiui, Rototo yra įkvėpta kelionių po Indiją, o Ganiau audros Porto mieste. Šitap senosios dainos susipina su mūsų asmeninėmis istorijomis, su dabarties laiku. 

– Daug keliaujantys muzikai turi puikią galimybę sutikti vis kito krašto klausytojus. Kokie jie skirtingose šalyse ir miestuose? O gal skirtumai nėra tokie ryškūs? 

– Labai įdomu keliaujant susitikti su vis nauja publika, jausti ją, kalbėtis po koncerto. Skirtumų nėra, muzika neturi sienų, atviros širdies žmonės viską išgirsta ir supranta, net jei tekstas nėra jų kalba.  O kiekvienas koncertas vis kitoks, ten susijungia visos tą akimirką veikiančios jėgos. Apskritai publika man yra labai svarbi koncerto dalis, esu labai dėkinga, kad ji dovanoja savo laiką ir leidžia jį užpildyt muzika. O vieni labiausiai įstrigusių klausytojų šiemet buvo du rimti iškilaus stoto festivalio apsauginiai Radžastane, Indijoje. Jie oriai klausėsi stovėdami prie vartų ir po koncerto priėjo nuoširdžiai padėkoti. Atrodo, taip tolima ir artima, rūta žalioji po Pilu medžiu. Man tai buvo vienas gražiausių įvertinimų. 

Emilijos Vinžanovaitės nuotr. 

– Tikiu, kad susitinkant su vis kitais klausytojais pasitaiko nemažai tokių jautrių momentų. Papasakokite plačiau apie pastarąsias koncertines keliones ir patirtis. 

– Vienas gražiausių koncertų šiemet įvyko Indijoje, Jodhpur mieste, World Sacred Spirit festivalyje. Festivalis vyksta didingame virš miesto iškilusiame Merangaro forte (Mehrangarh), kuriame susiburia daug muzikantų iš viso pasaulio. Atlikau lietuvišką solo programą rytiniame koncerte, jis prasideda vos patekėjus saulei. Nuo forto atsiveria mėlynojo miesto vaizdas, ataidi rytinės azaan giesmės. Laimingas atsitiktinumas lėmė, kad tai buvo mūsų valstybės šimtmečio, Vasario 16-osios rytas, tad kartu su publika iš viso pasaulio pasveikinome Lietuvą. Šitoks rytas, visada jį prisiminsiu! Šiemet su MEROPE išleidome naują albumą Naktės. Tai ir pirmasis mūsų vinilas. Sulaukėme gerų recenzijų užsienio spaudoje, netgi garsiajame world muzikos žurnale Songlines. Albumą jau pristatėme festivaliuose ir radijo stotyse Belgijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Lietuvoje. Esame labai dėkingi Lietuvos kultūros atašė Anglijoje ir Vokietijoje bei Lietuvos kultūros tarybai už paramą koncertams.

Taip pat ruošiu savo solinę programą Namopi, su ja jau pasirodžiau Belgijos džiazo ir improvizacinės muzikos festivalyje Citadelic Jazz Gente. Rugpjūtį buvau pakviesta į People festivalį, kuris vyksta legendinėje Berlyno Funkhaus studijoje. Tai ypatingas festivalis, organizuojams People platformos bei muzikantų Justino Vernono (Bon Iver) ir Brice`o Desneer (The National). Menininkai iš viso pasaulio savaitę kartu kuria, eksperimentuoja. Publikai programa neskelbiama iki paskutinės minutės, visuomet įvyksta kas nors netikėto. Festivalis neturi rėmėjų, nėra vadybininkų. Viskas paremta laisve, pasitikėjimu ir kiekvieno kūrybinėmis idėjomis bei atsakomybe. Pasirodymuose bendradarbiavome su Islandijos dainininke Gyða Valtýsdóttir (múm), buvusiu Sigur Rós muzikantu Kjartanu Sveinssonu, video menininku Vincentu Moonu, ir daug kitų labai įkvepiančių kūrėjų. Man šis festivalis tarsi iš naujo atvėrė akis kokia stipri gali būti menininkų bendruomenė. Taip pat prieš pusantų metų įsivėliau į naują muzikinę avantiūrą buvau pakviesta į senosios muzikos ansamblį Ratas del viejo Mundo. Šį mėnesį išleidžiame jau antrąjį albumą su vėlyvojo renesanso muzika.