Kultūra

2018.12.02 16:54

L. Klimka. Per gruodžio slenkstį žengiant (komentaras)

2018.12.02 16:54

Štai ir peržengėme gruodžio slenkstį, prasidėjo pačių trumpiausių dienų, taigi tamsiausias mėnuo metuose. Saulutė tik retsykiais švystels pažeme – nusidrieks ilgi pamėkliški šešėliai. Senuose kalendoriuose šis mėnuo įvardintas siekiu, – gal todėl, kad metai juo pasiekia pabaigą ar saulutė teka nuslinkusi į  kraštinę padėtį horizonte. Po Lietuvos krikšto saulėgrįžos laukimo metas buvo sutapatintas su adventu. Šiandien, gruodžio 2 d., šiuo susikaupimo, kūno ir dvasios apsivalymo keturių savaičių periodu prasideda bažnytinių švenčių metai, vadinami liturginiais. Jie – su žmonių viltimis, kad sulaukus Išganytojo gimimo, pasaulis taps geresnis ir teisingesnis...

Prosenoviški lietuvių tautos papročiai kažkaip savaime įsiterpė į adventą. Senų senovėje žmogus, vadovaudamasis mitine mąstysena, manydavo, kad kažkokios piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją ir mariose įkalina saulutę. Tad reikia apeigomis sukurti Visatą iš naujo, tada laikas vėl pradės tekėti, vėl sugrįš šviesa ir suvešės gamta. Tradicinėse gruodžio mėnesio lietuvių šventėse išliko tokių senųjų tikėjimų nuotrupų. Ir žiemos švenčių pobūdis jau kitoks – jos neskubios, trunkančios keletą dienų, nes gaminami ypatingi valgiai, persirengėlių kaukės. Šiose šventėse būdavo burtais tarsi pabendraujama su protėvių vėlėmis, tuo siekiant numatyti ateitį, būsimų darbų sėkmę, ateinančių metų derlių. Juk dausose laikas neteka, tad ten tarp praeities ir ateities nėra jokio skirtumo... Būdinga, kad papročiai advente drausdavo kai kuriuos darbus, ypač susijusių su sukimo judesiu: negalima verpti, malti girnomis.

Matyt, taip buvo vengiama sutrikdyti natūralią gamtos ciklo eigą, saulės grįžimą. Negalima šį mėnesį ir medžių kirsti, nes per juos ir rezgamas tas tariamas ryšys su vėlėmis. Per adventą nevalia linksmintis, tačiau kaimo žmonės, susirinkę vakaroti, padainuodavo liaudies dainų, o jaunimas eidavo ratelius. Iš tų dainų pačios archajiškiausios, menančios dar gal ir gentinės medžiotojų bendruomenės gyvenimą akmens amžiuje, yra apie elnią devyniaragį. Jų žodžiuose žymūs totemizmo – religijos pirmapradžio – atšvaitai; taip pat mito apie pasaulio sukūrimą likučiai. Elnias mitinėje sąmonėje – medžiotojų genties globėjas; todėl ant jo ragų įvyksta stebuklas – kalviai nukala „aukso kupką“– taigi saulę.  O devynios elnio ragų šakos – savaitės trukmė, skaičiuojant laiką pagal mėnulio fazes.

Užsiminus apie mėnulį, reikia pasakyti, kad gruodis kaime – tai ir įprastinis skerstuvių metas. O tam darbui būtina atsižvelgti, kokia gi mėnulio fazė. Sakoma, kad tinkamiausia –pilnatis arba priešpilnis. Tuomet verdama šviežiena pučiasi, būna minkšta ir skani, o ne laiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. O iš meitėlio kasos išvaizdos žmonės spėdavo, kokia gi bus žiema. Jei kasos pradžia stora, tai pirmoji žiemos pusė bus šalta ir snieginga. Jei kasa gumbuota – atlydžių žiemą netrūks...

O kokios tradicinės kalendorinės dienos ateinančią savaitę? Gruodžio 4-ąją lydi toks priežodis: „Šv. Barbora naktį pravaro“. Juk dirvą sukaustė gruodas, pasnigo, naktys ir tapo šviesesnės. Tad per slenkstį iš namų žengti į naktį nebe taip baugu: mėnesiena blizga tūkstančiuose ledo kristaliukų. Tradiciniame kalendoriuje ši diena būdavo skirta avelių ir ožkų globai. Todėl moterims nevalia ką nors daryti su vilna: negalima austi vilnonių skarų, užtiesalų, vynioti siūlų, mesti vilnonių verpalų, megzti pirštines ar megztinius. Tvirtai tikėta, kad šių draudimų nepaisant kalėdinio kirpimo vilnos būsią nedaug, o ir ta pati prasta – susivėlusi, šiurkšti. Ir žiemą avys dėl to nedaug ėriukų teatsivesiančios. O juk kalėdinis avių kirpimas laikytas geriausiu – žiemai avelės užsiaugina tankų ir šiltą povilnį.

Šv. Barbora užjaučianti ir meilės išsiilgusias merginas: jos gali pamatyti savo likimo skirtąjį, jeigu šios dienos vakare suvalgys labai sūrią bandelę.  Būsimasis per sapną tikrai atneš vandens kaušelį troškuliui numalšinti. Šventinis tos dienos valgis – sriuba su bulviniais kukuliukais ar leistiniais. Visuma papročių byloja, kad po šv. Barboros įvaizdžiu slepiasi senojo tikėjimo dievaitė, avių ir ožkų globėja. Tik tikrasis vardas išdilo iš tautos atminties... XVI a. istoriografiniai šaltiniai mini prieauglio mitinį globėją – Ėraitinį.

Barbora – vienas labiausiai paplitusių praeityje moteriškų vardų. Ir dievdirbių kūriniuose šventoji Barbora dažnai vaizduojama. Tam įtakos neabejotinai turėjo Barboros Radvilaitės ir valdovo Žygimanto Augusto graudžioji meilės legenda. Už dviejų dienų, gruodžio 6-ąją – mūsų karalienės gimimo diena. O karūnuota ji buvo gruodžio 7-ąją; štai tokie sutapimai! Barbora Radvilaitė – tikra Renesanso moteris: išsilavinusi, kupina gyvybingumo ir gyvenimo džiaugsmo. Turėjome žavingą valdovę, tikrai vertą būti lietuvės moters įvaizdžiu. Beje, su Barboros asmeniu buvo siejami dideli politiniai lietuviškosios bajorijos siekiai,  pirmiausia lygiavertė partnerystė jungtinėje Lietuvos – Lenkijos valstybėje.         

Gruodžio 6-oji – šv. Mikalojaus vardadienis. Iš šventojo vyskupo Mikalojaus Myriečio legendos radosi gerojo Kalėdų Senelio, dovanas nešančio Santa Klauso įvaizdis. Mūsų krašte gruodžio 6-oji nuo seno  buvo vadinama Arklių diena. Juk reikia pamaloninti ūkio arklelius už sunkų rudens triūsą. Į ėdžias šeimininkas tądien pripildavo ganėtinai daug avižų, – kad arkliai peržiem išbūtų tvarte sveiki, pavasario sulauktų nenusilpę.

Prisimintina, kad žirgo reikšmė ypatinga ir mūsų tautos istorijoje. Archeologinių tyrinėjimų duomenys liudija, kad baltai indoeuropietiškos kilties tautų tarpe išsiskiria palaidojimų su žirgais arba vien žirgų kapinynų gausa. Pirmojo tūkstantmečio po Kr. laikmečiu karžygiai laidoti kartu su žirgu, arba į kapą dėta žirgo galva ir kanopos. Žirgai kaip ir žmonės – su įkapėmis. Prie galvos – žalvario pakabučiai su mitologinių gyvūnų atvaizdais, o į karčius įpintas gintariukas. Matomai žirgas, tų tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Didžiosios lietuvių karinės pergalės – Žalgirio, Oršos, Salaspilio mūšiuose buvo pasiektos efektingais kavalerijos veiksmais.

Ir pats žodis „žirgas“ – taigi žergti ir joti tėvynės ginti. O arklelis – juk tai pats tikrasis artojo pagalbininkas. Daugybė etnografinių  papročių labai sureikšmina artojo darbus ir rūpesčius. Kai tiek gruodyje išskirtinės reikšmės dienų, didžiųjų žiemos švenčių – Šv. Kalėdų neprailgs laukti...

Etnologo Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.