Kultūra

2018.12.03 09:00

R. Čičelis: vietos dvasia ir charakteris (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2018.12.03 09:00

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Juozo Žitkausko „Sakyciniai ir palniavociniai“ ir Aušros Uldukienės „Spalvų išlydėtoja“.  

Literatūrologė Viktorija Daujotytė prieš dešimtmetį Kelmės rajone, Užventyje vykusio seminaro „Literatūros salos“ metu savo pranešime kalbėjo apie Šatrijos Raganą ir paties miestelio, Užvenčio, vietos dvasią. Ši randasi iš ypatingo didžiųjų kultūros žmonių įsigyvenimo į aplinką, gamtą ir praeitį bei dabartį. Viena vertus, toks įsivietinimas Šatrijos Raganai buvo gamtiškasis, beveik panteistinis. Kita vertus, lokalios dvasios kūrimasis ir kūrimas yra ir žmogiškųjų santykių pagrindas, padiktuojantis tai, kaip mes bendraujame tarpusavyje. Pagaliau, vietos dvasia turi ir mistiškąjį pradą, kuris reiškia, kad gamta ir žmogus joje ima kalbėti viena ir ta pačia kalba, todėl randasi kažkas, kas viršija tik žmogiškumą, apie kurį yra rašęs vokiečių filosofas Friedrich'as Nietzsche.

Vis dėlto, skirtingai nei šio mąstytojo veikaluose, lietuviškoji vietos dvasia, jos pajauta ir jutimai nėra pavirtę žmogaus santykiais tik su daiktais, kurie vokiškojoje filosofijos tradicijoje yra nebylūs ir negali žmogui primesti verbalinės kalbos. Lietuviškoji žmogiškumo įveika reiškia ne asmens atsisakymą ar tylą gamtos, buities daiktų apsuptyje. Lietuvis gamtoje nevirsta nebylia būtybe, nes, žmogui esant konkrečioje vietoje, vyksta istorinį laiką įveikiantis dialogas, nepavaldus net ir klasikinei logikai. Šis dėsningumas yra padėjęs ne vienam lietuvių literatūros autoriui, sukūrusiam šedevrą.

Kapčiamiestis J. Žitkauskui yra ne vien gimtoji vieta, kuri traukte traukia grįžti ir čia pabūti. Tai – vieta, kuri, pati turėdama dvasią, nulemia ir žmogaus temperamentą. Rytų aukštaičiai uteniškiai pastaruoju metu yra išleidę ne vieną knygą, kurioje poezija tampa melancholijos ir tragizmo gamtos akivaizdoje tekstais. J. Žitkausko naujausioje knygoje dzūkiškas charakteris labiau pasireiškia kaip sangviniškas būvis, nulemtas ir paties Lazdijų bei Kapčiamiesčio kraštovaizdžio – pakyla žmogus ant kalvelės ir mato visą grožį ir subtilias gamtos detales, tačiau pakanka nusileisti į pakalnę, ir tuomet prabyla liūdesys, kuris J. Žitkausko knygoje reiškiamas vėjo metafora. Subjektas, kaip ir bet kuris žmogus, kartais nenori būti tuo, kas jis yra, nori pavirsti kuo nors kitu – pavyzdžiui, vėju.

J. Žitkausko „Sakyciniai ir pilniavociniai“ yra svarbi knyga tuo požiūriu, kad nepajudinamai įtvirtina dzūkiškąjį charakterį Vilniuje. Autorius yra ir Vilniaus dzūkų asociacijos vadovas, ir aktyvus savo gimtojo krašto populiarintojas Lietuvos sostinėje. Vilniaus žmonių savivokai, kaip retai kada anksčiau, yra reiškminga suprasti, kad tikraisiais vilniečiais vadintis negalima, jei esame pirmoji karta šiame didmiestyje. Tuomet ypatingą svarbą įgauna šaknys ir jų puoselėjimas, labai primenantis pasvaliečio Vilniuje Vlado Braziūno laikyseną: gyvenu daugiabutyje, tačiau niekada su juo taip ir nesutapau, nes niekas negali išplėšti gimtinės ilgesio. J. Žitkausko knyga „Sakyciniai ir pilniavociniai“ žymi literatūriškai artikuliuotą gimtosios vietos išsaugojimą, net jei dėl buitinių aplinkybių tenka gyventi kitur. Suprantama, šis perėjimas nėra toks radikalus ir tragiškas, koks buvo XX amžiaus antrojoje pusėje sovietinėje Lietuvoje vykęs prievartinis kolektyvizacijos procesas. Dzūkai, kaip ir kitų Lietuvos regionų žmonės, šiandien gali gyventi bet kuriame mieste, ir tas nuotolis nuo gimtųjų vietų sukuria geros literatūros galimybę.

Tai, kad „Spalvų išlydėtoja“ yra nostalgiškas eilėraščių rinkinys, lemia pačios autorės siekis pasakoti istorijas. Eilėraščių laiką sunku pavadinti vyksmu, tai – labiau išplėtotas ar tik punktyriškai brėžiamas veiksmas. Tais atvejais, kai tikra, realiai egzistavusi praeitis eilėraščių žmogaus netenkina, pasitelkiama vaizduotė, kompensuojanti tai, kas prarasta arba tiesiog nenorima atsiminti. Eilėraščių tikri ar išgalvoti siužetai „Spalvų išlydėtoją“ išgelbsti nuo to, kas paprastai vadinama būsenos poezija. Jei tikslas būtų tik fiksuoti savąsias jausenas, grėstų pavojus būti sentimentaliai. Kai pasakojamos istorijos, svarbi ne kalbančiosios savijauta, o patys įvykiai ir reiškiniai, kurie yra praeityje įvykę ir svarbūs. Šiuo požiūriu, būdami itin vizualūs, šios knygos eilėraščiai patys primena nespalvotas fotografijas iš praeities.

Jei reikėtų kalbėti apie A. Uldukienės knygos subjekto vaikystės ir jaunystės vietų dvasią, tektų konstatuoti tų vietų beveik prozinį konkretumą. Visgi ir čia daiktų akivaizdoje ne nyčiškai nutylama, o elgiamasi lyg antikvariate – daiktai tampa bylojantys asmeninę ir artimų žmonių biografiją, kuri yra savaime vertinga, nes sena ir praėjusi.

„Sapnų išlydėtoja“ – tai ir artėjančios senatvės knyga, kurioje eilėraščių kalbančioji aiškiai žino ir pasako, kad gyventi liko mažiau nei pragyventa. Visgi tai nėra atsisveikinimo su pasauliu eilėraščių rinkinys, nes vis dar prisimenama. Atmintis kaip būdas grįžti į prarastas vietas yra subjekto gyvybės laidas. Lyginant su J. Žitkausko eilėraščių rinkiniu, A. Uldukienės knyga rodo, kad čia susirūpinimas savimi ir savuoju gyvenimu yra labai stiprus. Jaučiamas Šiaurės Lietuvos vietoms būdingas charakteris, kai apie savo buvimą ir mirtį kalbama gana tiesiogiai, tačiau be siaubo ir ironijos gaidų. „Sapnų išlydėtoja“ yra dalykų konstatavimo knyga, labiau artima ne literatūriškumui, o pačiam gyvenimui. Viena vertus, literatūra savo amžinumu nugali trumpas mūsų biografijas, tačiau, šiuo atveju, rašytinis tekstas A. Uldukienei yra būdas gyventi ir įsivaizduoti gyvenimą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.