Kalbą prižiūrinčios institucijos neturėtų taikyti draudimų ir baudimų žiniasklaidai, joje reikia savireguliacijos – patiems žurnalistams turėtų būti gėda nemokėti rašyti. O ten, kur prasideda kūryba, viskas priklauso tik nuo autoriaus, kalbėdamas apie Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo aktualumą LRT KLASIKAI sako laidų vedėjas Algis Ramanauskas. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis teigia, kad laikai, kai bausta už kalbos klaidas, praeina, tačiau tam tikri taisyklingumo reikalavimai visuomet išliks.
Konsultacijos dėl kalbos vartojimo kelia abejonių
Kalbant apie Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą reikia pradėti nuo svarstymo – ar už kalbos netaisyklingumą apskritai reikia bausti, sako Audrys Antanaitis. Juk, priduria jis, dauguma Valstybinės kalbos komisijos narių sutaria, kad kalba – kūrybingas visos tautos procesas: „Todėl tas baudimo už klaidas laikas jau praeina. Paskutinį kartą bauda skirta gal prieš ketverius metus, likusi tik jos skyrimo galimybė. Tačiau ir su tuo turėsime vieną dieną baigti. Visgi kažkoks dokumentas bus reikalingas kaip rekomendacinis. Kalbos klaidų sąrašas pasenęs, jo turinį reikia keisti, dabar apie tai daug diskutuojama.“
Algis Ramanauskas, kalbėdamas apie savo patirtį, teigia kelis kartus sulaukęs pastebėjimų dėl klaidų. „Esu gavęs kažkokių gromatėlių, kuriose moterėlės nurodė mano kirčiavimo klaidas, aš tai išmesdavau į šiukšlių dėžę. Tačiau kartais kildavo noras padiskutuoti, tuomet paskambindavau nurodytu telefono numeriu ir mes pakalbėdavome. Galiu pasakyti, kad tai būdavo bevaisiai ir tušti pokalbiai“, – tikina laidų vedėjas.
A. Ramanauskas sako, kad klausimų kelia konsultacijų apie kalbos vartojimą kokybė ir prisimena vieną atvejį iš savo patirties: „Vienoje laidoje pasakiau – Mantai, atrodai pasimetęs. Po kurio laiko gavau klaidų sąrašą su pastaba: „Pasimesti galima miške, mieste.“ Tačiau tai ne klaida, galima pasimesti ir mintyse, ir savo svajonėse. Kai žmonės rašo, kad tai – klaida, negali jų nei fiziškai, nei morališkai gerbti. Galiu pasakyti, kad yra tikrai šviesių kalbininkų, bet yra ir tamsių kalbišių.“
Taisyklingumo reikalavimai išliks
Paklaustas, ar Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas buvo sudarytas orientuojantis į žurnalistų darbą, A. Antanaitis teigia vargiai galintis tai patvirtinti: „Klaidų sąrašas nutarimu patvirtintas 1997 m., tose diskusijose nedalyvavau. Pats nuo 2000 m. dirbau žurnalistu ir gaudavau savo kalbos klaidų sąrašėlį. Stengdavausi klaidų nekartoti, bet niekada labai nebijojau. Nemanau, kad sąrašas buvo sudarytas tik dėl žurnalistų. Vienaip ar kitaip stebima visa viešoji ir oficiali kalbos vartosena. Tačiau privati vartosena nestebima. Kai koks nors Seimo narys baiminasi, kad negalės užsisakyti maisto restorane kaip norės, tai reiškia tik susireikšminimą. Galvojama, kad juos stebi visas pasaulis, bet taip juk nėra.“
Pasak A. Antanaičio, oficialios kalbos sunorminimo tikslas – kad tai, kas pasakyta, būtų teisingai suprasta. „Įsivaizduokite, jei nebūtų kalbos normų teismuose, kariuomenėje, valstybiniuose dokumentuose. Vyrautų chaosas. Žurnalistai, laidų vedėjai, rašytojai – pilkoji zona. Šie žmonės tikrai gali būti beraščiai, bet gali ir žaisti kalba. Rašytojai vartoja žargoną, ir tai normalu“, – teigia VLKK pirmininkas.
Kaip įsitikinęs A. Ramanauskas, esminis dalykas, apie kurį reikia kalbėti – Lietuvoje pramoga priskiriama prie žiniasklaidos: „Jei kuris nors televizijos kanalas rodo filmą, kuriame Arnoldas Schwarzeneggeris vaidiną robotą, reikia suprasti, kad taip neva skleidžiama kažkokia žinia. Tačiau anglakalbėje tradicijoje šis dalykas vadinamas entertainment, lietuviškai – pramoga. Žiniasklaidoje turėtų vyrauti ne draudimai ar baudimai, o savireguliacija. Žurnalistui turėtų būti gėda būti beraščiu. O ten, kur prasideda pramoga (literatūra, teatras, kinas), absoliučiai negali būti jokios reguliacijos. Vienintelis žmogus, galintis kažką reguliuoti, yra kūrinio autorius.“
A. Antanaitis pabrėžia, jog, kad ir kas benutiktų su Didžiųjų kalbos klaidų sąrašu ir pan., taisyklingumo reikalavimai išliks. „Taisyklingai kalbėti ir rašyti turėtų būti žmogaus garbės reikalas. Jei neliks Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo, atsiras kitokia rekomendacijų forma. Kaip nors bus pateiktos taisyklės, kuriomis galės remtis žurnalistas, rašytojas, dokumentų rengėjas. Kokios taisyklės atsiras vietoj klaidų sąrašo, sunku pasakyti. Tai sudėtingas teisinis procesas. Kalbininkų bendruomenėje yra skirtingų nuomonių, reikia diskutuoti. Taigi vyks pokalbiai komisijoje, vėliau – su visuomene“, – aiškina pašnekovas.
Parengė Virginija Sližauskaitė.
Plačiau – laidos įraše.
