Kultūra

2018.11.22 15:47

Metų knygos rinkimai. „Sibiro haiku“ autorės: rezultatas ir pačioms buvo netikėtas

LRT TELEVIZIJOS laida „Labas rytas, Lietuva“, LRT.lt2018.11.22 15:47

Sibiro tema nėra baisi, tačiau reikia suprasti, kaip apie tai papasakoti, todėl ir knygos žanras yra sunkiai įvardijamas, kupinas skirtingų žanrų elementų, LRT TELEVIZIJOS laidai „Labas rytas, Lietuva“ sako rašytoja Jurga Vilė ir iliustruotoja Lina Itagaki, kurių knyga „Sibiro haiku“ pretenduoja tapti vaikų ir paauglių metų knyga.

– Jūsų pirmoji knyga „Sibiro haiku“, nominuota metų vaikų ir paauglių knygos kategorijoje, jau yra pelniusi ne vieną apdovanojimą. Ar prieš metus pristatydamos knygą, tikėjotės tokios sėkmės?

J. Vilė: Nesitikėjome. Prieš metus pristatinėdamos knygą tiesiog džiaugėmės, kad ji išvydo dienos šviesą ir tikrai negalvojome apie tai, kaip jai seksis toliau. Sėkmės neplanuoji, tikslas buvo knyga, o jei aplankė sėkmė – labai smagu. Džiaugiamės, kad mūsų knygai sekasi.

L. Itagaki: Tikrai nemaniau, kad pirmas bus neprisvilęs.

– Teko girdėti, kad rašymas apie Sibirą šiais laikais prilygsta savotiškai meninei savižudybei. Jurga, kodėl pasirinkote tokią jautrią temą?

J. Vilė: Tai nebuvo išmąstytas loginis sprendimas. Manau, žmonės rašo knygas, kai negali jų neparašyti. Kai kurios knygos turėjo gimti, todėl ir buvo parašytos. Šioje knygoje – mano šeimos, tėčio istorija, tad jaučiau, kad turiu ją papasakoti.

BNS nuotr.

Iš pradžių nemaniau, kad tai bus knyga vaikams. Tiesiog kol rašiau pati susilaukiau vaikų ir bandydama jiems papasakoti apie Sibirą, apie tas patirtis, mačiau, kad jiems tai suvokti dar sunkiau, nei buvo man klausantis tėčio.

Ieškojau formos, kaip tokią istoriją papasakoti mažiesiems. Manęs negąsdina nei ši, nei kita tema, tačiau reikia mokėti apie ją papasakoti. Ilgai svarsčiau, stebėjau savo atžalas, kaip jie bendrauja ir galvojau, kaip viską papasakoti, kad tai suprastų šių dienų vaikai. Tai buvo nelengvas darbas.

– Ši knyga išmuša iš vėžių vaikų literatūros specialistus – jie negali įvardyti šios knygos žanro. Joje – daug skirtingų žanrų elementų: komiksų, laiškų, poezijos intarpų, pasakojimų su iliustracijomis. Yra šią knygą vadinančių grafiniu romanu...

J. Vilė: Mano pirminė idėja buvo panaši, tačiau ir kitokia. Teko gyventi Prancūzijoje, kur pastebėjau, kad vaikams ganėtinai patrauklus komikso žanras. Pirmiausia galvojau apie tokią formą, tačiau kai Lina pradėjo piešti, supratau, kaip kruopščiai ir detaliai ji tai daro. Jei knyga būtų buvusi komiksas, tai būtų buvusi labai stora knyga.

Todėl kai kurie epizodai vėliau buvo tiesiog perrašyti ir paversti tekstiniu pasakojimu. Todėl ir mums pačioms netikėtai išėjo toks hibridinis žanras. Todėl tai, ką mato skaitytojai – mūsų su Lina bendras darbas.

– Lina, kaip tą formų įvairovę pavertėte vieninga visuma? Tai buvo didelis iššūkis?

L. Itagaki: Pradėjusi piešti, neįsivaizdavau, kaip atrodys knyga, tiesiog po truputį piešiau. Iš pradžių iliustravau komiksus, o kai nusprendėme rinktis kitokias formas, pvz., laiškus, bandydavau viską suderinti.

BNS nuotr.

– Papasakokite, kiek daug darbo į tą knygą sudėta. Galbūt ne viskas ėjosi labai sklandžiai.

L. Itagaki:  Kai pradedi darbuotis, atrodo, kad turi marias laiko ir niekur nereikia skubėti. Likus porai mėnesių iki tos dienos, kai knygą reikia atiduoti spaustuvei, pamatai, kad per dieną reikia nupiešti keturis puslapius ir tai užima visą dieną. Dėl darbo iki išnaktų buvo pradėjusios tirpti ir rankos, ir kojos, tad Lina man padovanojo masažą.

J. Vilė: Iš tolo, o tiksliau, iš Ispanijos, labai stengiausi palaikyti Liną, nors tai buvo ganėtinai sudėtinga – žinojau, kad ji dirba iki išnaktų, tačiau kaip galėčiau ją palaikyti būdama toli? Todėl ir žadėjau masažus, kurie padės jai atsigauti.

BNS nuotr.

– Komisija nusprendė, kad jūsų knygos skaitytojai yra vaikai nuo  9 iki 99 metų amžiaus. Sutinkate?

J. Vilė: Sutinku, ši knyga yra skirta šeimai. Kiek žinau, buvo nemažai šeimų, kuriose knygą skaitė ir patys mažiausi, ir seneliai bei močiutės.

Parengė Eimantė Juršėnaitė.

Išsamiau – vaizdo įraše.