Kultūra

2018.11.25 09:14

Režisierius I. Meilūnas: apie lietuviškos animacijos renesansą ir kodėl jos nėra televizijoje

Čia svarbus kiekvienas iškvėpimas, kiekvienas judesys, todėl viskas vyksta lėtai ir kruopščiai – jei kažką pajudinsi, kadrą turėsi daryti iš naujo, portalui LRT.lt sako animacijos kūrėjas ir režisierius Ignas Meilūnas, kitais metais pristatysiantis trumpametražį lėlinės animacijos filmą „Matilda“. Tiesa, jį didžiuosiuose ekranuose galės išvysti tik kino festivalių lankytojai – nors I. Meilūnas neprieštarautų savo darbus išvysti ir lietuviškoje televizijoje, dialogo tarp televizijos ir animacijos prodiuserių, jo žodžiais, nėra.

I. Meilūnas studijavo inžinerinę informatiką, domėjosi kompiuterine grafika, o noras išbandyti animaciją, sako jis, atėjo natūraliai. Šis menas netruko kūrėjui tapti tikra aistra – kasdien pats sau galvodavo užduotis, o jas įveikęs jau galvodavo naujas.

„Informacijos ieškojau internete, buvau keliuose seminaruose, skaičiau knygas. Gerai tai, kad animacija nėra toks paslaptingas dalykas – ten daugiau disciplinos, pojūčio ir praktikos, ypač lėlinėje animacijoje. Toks net verslo pobūdis – atskleisti viską prieš išeinant filmui.

Žmonės susidomi, kad viskas rankomis daroma, tada eina į filmą vien dėl to. Viskas atvira, bet reikia būdo bruožų, kad sugebėtum išlikti susikaupęs – procesas užtrunka ilgai“, – teigia I. Meilūnas.

E. Genio/LRT nuotr.

Lėlinė animacija, kaip filmai, nufilmuoti juosta – nėra resursų daryti daug kadrų, viską turi labai gerai apgalvoti ir padaryti iš vieno karto – nėra mygtuko, kurį paspaudus ištaisytum klaidą, tikina kūrėjas.

Lietuviška animacija atgimsta iš naujo

Kurti animaciją būtent čia, Lietuvoje, I. Meilūnui patinka. Jis sako, kad animacijos specialistus Lietuvoje galima suskaičiuoti ant pirštų, todėl vyksta kūrėjų bendradarbiavimas, nėra didelės konkurencijos.

„Čia gali susigalvoti idėją ir ją įgyvendinti, nes nėra tiek daug animaciją kuriančių žmonių. Kiti greitai užsikabina, pastebi – gauni atsiliepimų ir nori daryti viską dar geriau. Jei nori pradėti kažką daryti – Lietuva yra puikiausia vieta“, – įsitikinęs I. Meilūnas.

„Žinoma, yra lubos – turime tuos tris milijonus žmonių ir tai per mažai, kad žiūrėti meninį nekomercinį filmą susirinktų pilnos salės, kad jis atsipirktų. Joks meninis filmas, padarytas su normaliu biudžetu, neatsipirks dėl žmonių stygiaus Lietuvoje. Bet jei noriu kurti tokį filmą, net neturėčiau apie tai galvoti“, – priduria jis.

Nors lietuviška animacija kol kas pasidžiaugti gali tik filmų festivalių lankytojai, režisierius sako, kad jos tikrai negalima laikyti nykstančiu žanru: „Negalime kalbėti apie lietuviškos animacijos išnykimą, atvirkščiai – dabar prasidėjo jos renesansas. Lietuvos kino centras labai noriai finansuoja ir stengiasi jaunus menininkus tempti ir skatinti.“

Pasak jo, didžiausia problema – ne menininkų stygius, o tai, kad kurti animaciją be galo brangu. „Meninė animacija dažniausiai būna vieno žmogaus ilgas procesas. Ji arba labai brangi, arba mažai komandai užtrunka be galo ilgai. Kita vertus, jei susidėlioji savo laiką, dirbi kitą darbą ir kuri laisvu metu, gali laisvai pasidaryti labai brangų filmą ir visiškai nemokamai“, – sako I. Meilūnas.

Svarbi kiekviena sekundė

Kitais metais I. Meilūnas pristatys trumpametražį lėlinės animacijos filmą „Matilda“, paremtą Milošo Macoureko knygos „Du šimtai senelių“ motyvais. Kūrėjas sako, kad lėlių, kurias naudoja filmui, gamyba užtruko kone metus.

„Ilgai dirbome, kad ši istorija stilingai atrodytų ekrane. Kai turėjome scenarijų, pradėjome daryti lėles. Tokių profesionalių, kokias dabar turime, niekas Lietuvoje nebuvo daręs. Labai daug idėjų parsivežiau iš Lenkijos, kur teko šiek tiek dirbti – lenkai turi gilias lėlinės animacijos tradicijas“, – teigia jis.

„Iškėlėme sau užduotį sukurti tikrai sudėtingą, bet labai gražų filmą. Nežinojome, ar pavyks. Dabar matau, kad pavyks – liko nufilmuoti trečdalį. Filmas truks 12–13 minučių, prie filmo dirba apie 10 žmonių, pats filmavimas užtruks pusę metų, o visas bendras procesas – apie dvejus metus. Apie finansinę naudą net negalvoju – tiesiog noriu padaryti sau iškeltus iššūkius ir kažką gražaus“, – sako menininkas ir priduria, kad užsidirbti iš trumpametražio filmo beveik neįmanoma.

I. Meilūno studijoje iki kruopščiausių detalių sustyguotas kiekvienas veiksmas, o visi filmo veikėjai, atrodo, gyvena atskirą gyvenimą. Į nedideles dėželes sudėliotos skirtingas emocijas išreiškiančios personažų lūpos, akys, kitos lėlių dalys.

„Sekundė turi 24 kadrus – jei personažas kalba greitakalbe, blogiausiu atveju jam reiks pakeisti 24 lūpas. Vidutiniškai animuojame kas antrą kadrą, tai lėlę reikia pajudinti 12 kartų – tai tik viena sekundė galutinio rezultato“, – apie filmavimo užkulisius pasakoja I. Meilūnas.

Pasiruošimas, priduria jis, be galo ilgas: „Kiekvienas daiktas, kuris neturi judėti, turi būti stabilus, o judantys turi būti gerai apgalvoti. Jei tik kažką pajudinsi, kadrą turėsi daryti iš naujo. Pas mus buvo atvykusi suomių animatorė, kuri sakė, kad lėlių animatorius turi būti kaip nindzė – nematomas, vaikščioti nieko neužkliudydamas.

Taip ir yra – kaip pradedu animuoti, išsijungiu visus garsus, esu savo burbule, o jei kas nors netikėtai įeina, išsigąstu.“

I. Meilūnas sako, kad animacija – ne tik vaikams, tačiau dažnai jo paties darbai įgauna naivią vaikišką formą. „Man, kaip kūrėjui, animacija turi įvairialypių temų. Jeigu tai skirta tik vaikams ir suaugęs neturės kaip su tuo tapatintis, toks darbas bus neįdomus. Mano darbai nėra skirti vaikams“, – teigia jis.

Televizijai lietuvių kuriama animacija netinka

Nors anksčiau lietuviškoje televizijoje buvo galima išvysti vieną kitą lietuvių sukurtą animacinį filmą, dabar, panašu, eterį užvaldė užsienietiška produkcija. I. Meilūnas sako, kad televizijai paprasčiausiai netinka kuriamas formatas – dažniausiai eteryje rodomi animaciniai serialai ir ilgametražiai filmai.

„Televizija rodo daugiau animacinius serialus ir tai yra komercija. Apskritai viskas, kas rodoma televizijoje, diktuojama ne menininko, o pačios televizijos. Meniniai trumpametražiai animaciniai filmai – autorinis darbas, kuris mažiau ribojamas. Pavyzdžiu, jei nori, kad veikėjas keiktųsi, tai jis ir keiksis“, – įsitikinęs menininkas.

Be to, priduria jis, animaciniai serialai reikalauja daug resursų ir yra labai brangus produktas – kainuoja ir technika, ir specialistai, ir postprodukcija. Tačiau, sako I. Meilūnas, lietuviai jau pradėjo rašyti scenarijus animaciniams serialams ir ieško finansavimo.

„Manau, kad mūsų kartai televizorius nėra labai reikalingas. Gal dėl to, kad ankstesnės kartos prie jo sėdėdavo. Aš savo darbus mielai atiduočiau televizijai nemokamai. Bet nėra dialogo tarp televizijos ir animacijos prodiuserių. Būtų labai smagu pamatyti savo filmą per lietuvišką televiziją. Užsienyje mano filmai yra rodyti, pavyzdžiui, Prancūzijoje, bet ten gilesnės trumpametražių filmų tradicijos“, – svarsto režisierius.

Televizijos programų direktorius: neturime gilių tradicijų

LRT TELEVIZIJOS programų direktorius Aldaras Stonys sako, kad ekrane lietuviškos animacijos nematome dėl mažo produktyvumo: „Lietuviška animacija neturi gilių tradicijų ir nėra turtinga animacinės produkcijos. Iki nepriklausomybės daugiau vyravo iš Rytų atėjusi animacija, atgavus nepriklausomybę – iš Vakarų. Pačios lietuviškos animacijos nebuvo daug nei anksčiau, nei dabar.“

A. Stonys, E. Genio/LRT nuotr.

Televizija pati animacinių filmų nekuria, teigia A. Stonys, nes tai daug resursų reikalaujantis ir vienas brangiausių žanrų.

„Didelėms rinkoms (JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija) paprasčiau. Papildomai jos tą produkciją eksportuoja. Tarp animacijos gausos lietuviška animacija dingsta ir pasimeta, nes per metus sukuriama nedaug, o ir biudžetai, galimybės, kokybė skiriasi. Mano nuomone, būtų nesąžininga pasakyti, kad lietuviai kuria mažai animacijos. Jie kuria tiek, kiek gali ir kiek leidžia rinka bei padeda valstybė“, – įsitikinęs jis.

LRT TELEVIZIJOS žiūrovai, sako A. Stonys, gali pamatyti daugybę kito vaikams ir jų tėvams skirto turinio: „Jau kultine tapusi laida „Gustavo enciklopedija“, „Tūkstantmečio vaikai“, įvairūs muzikiniai projektai – tokie kaip „Dainų dainelė“ ar „Muzikos talentų lyga“. Tai programos, kuriamos Lietuvoje.

Yra užsienio produkcijos vaikams – tai ekranizuotos pasakos, filmai, animacija. Stengiamės, kad visa produkcija skatintų žmogiškąsias vertybes – sąžiningumą, gerumą, supratingumą. Esame atviri pasiūlymams, tačiau vertiname ir kitus dalykus – ar tai nepasimes tarp kitų programų, ar tai įdomu žiūrovui, ar turime resursų.“