Kultūra

2018.11.21 07:02

Bendražygiai prisimena E. Nekrošių: jis buvo genialus žmogus

„Prisimenu jį visokį. Darbe buvo griežtas, gana nepakantus, reiklus, bet teisingas. Velnioniškai teisingas. Beveik visada teisus“, – prisimindamas kolegą režisierių Eimuntą Nekrošių portalui LRT.lt sako Kostas Smoriginas. Aktorė Dalia Morozovaitė priduria, kad savo kūryba režisierius ne šiaip sau siekė šlovės ar garbės – norėjo kalbėti apie žmogų, apie sielą, apie gyvenimą, mirtį, meilę ir Dievą. Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus mirtis Lietuvos kultūrai yra tragedija, teigia buvęs operos solistas Seimo narys Vytautas Juozapaitis. 

Žinią apie E. Nekrošiaus mirtį aktorius Vladas Bagdonas išgirdo būdamas Sankt Peterburge. Bene daugiausia vaidmenų sukūręs E. Nekrošiaus spektakliuose aktorius sako, kad jei ne E. Nekrošius, jo kaip aktoriaus nebūtų.  

„Mes tą netektį dar pajusime, iš tikrųjų, didžiulė nelaimė Lietuvai. Dabar esu Sankt Peterburge, čia visi verkia – ne tik Lietuva gedi, čia visas teatro pasaulis gedi. E. Nekrošius buvo unikalus režisierius, žmogus, kuris mus išmokė daugelį dalykų. Turiu formalius mokytojus, bet tikrasis mokytojas buvo jis, dabar galvoju, jei ne jo spektakliai, kas aš būčiau? Praktiškai niekas“, – LRT TELEVIZIJAI sakė V. Bagdonas.

Aktorė Viktorija Kuodytė kūrybinį kelią pradėjo E. Nekrošiaus spektaklyje „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas Maras“, vėliau vaidino daugelyje jo spektaklių. Ji sako esanti dėkinga režisieriui už sukurtą asociacijų pasaulį teatre. Scenografas Adomas Jacovskis, su E. Nekrošiumi 9-ajame dešimtmetyje dirbęs spektakliuose „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirmosmani“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, sako kad per darbą su E. Nekrošiumi pažinęs teatrą.

D. Morozovaitė: tiek pagarbos ir meilės žmogui iš nieko nesu pajautusi

„Jaunimo teatro“ aktorė D. Morozovaitė, vaidinanti E. Nekrošiaus režisuotame spektaklyje „Cinkas“, neslėpė liūdesio ašarų. „Labai sunku… ką tik laidojome kolegą Arūną Storpirštį. Sunku net kalbėti… Tai labai netikėta ir labai gaila“, – kalbėdama portalui LRT.lt žodžius sunkiai rinko D. Morozovaitė.

Aktorė sako, kad režisierius buvo neeilinė asmenybė: „Man E. Nekrošius buvo kažkas neįtikėtino, nes tiek pagarbos ir meilės žmogui iš nieko nesu pajautusi. Ši pažintis mano gyvenime buvo sukrėtimas. Jis taip mylėjo žmogų, ir kūrinio pasirinkimas (mūsų spektaklis „Cinkas“ pastatytas pagal rašytojos Svetlaną Aleksijevič kūrybą) tai parodo. Jis taip giliai žvelgė į žmogų, jam už jį skaudėjo. Žmoguje jis matė sielą, o ne apvalkalą.“

„Turbūt, kai su juo nesi susidūręs, sklinda visokios legendos apie darbo principus, apie tai, koks jis buvo tvirtas režisierius ir kūrė kitokį teatrą. Bet jis neįtikėtinas žmogus – anksčiau nebuvau su juo dirbusi. Kiekvienam, kuris buvo su juo susidūręs, ši žinia kažką išplėšia iš širdies. Jis ne šiaip sau siekė šlovės ar garbės – jis norėjo kalbėti apie žmogų, apie sielą, apie gyvenimą, mirtį, meilę ir Dievą – kiekvienam žmogui svarbias ir gilias temas“, – priduria D. Morozovaitė.

E. Stancikas: visada šiek tiek paaugindavo tas tylus susikaupimas

„Eimuntas Nekrošius nebuvo mūsų teatro režisierius, nors jo pradžia buvo būtent čia. Be to, mes turėjome planų ne vieną spektaklį pastatyti ir mūsų teatre. Deja, visa tai liko neišsipildžiusiais planais“, – portalui LRT.lt sako Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas.

E. Stancikas/BNS nuotr.

Nuo studentavimo laikų, prisimena E. Stancikas, vis būdavo galimybė trumpai prisiliesti prie E. Nekrošiaus sukaupties, prie tylos: „Visada šiek tiek net ir paaugindavo tas tylus susikaupimas, nes nesinorėdavo įsiveržti į jo minčių ir vizijų pasaulį, nesinorėdavo sudrumsti savo paviršutiniškais pamąstymais. Visuomet, žvelgiant į jį, mane persmelkdavo pagarba.“

E. Stanciko įsitikinimu, E. Nekrošius buvo genialus žmogus, deja, gyvendami tame pačiame laike, ne visuomet tokius dalykus suprantame ir įvertiname.

„Dabar, kai jau dėliojami E. Nekrošiaus gyvenimo ženklai ir taškai, suvokiame, kad tai buvo nuostabus žmogus, kad neaprėpiamas buvo jo darbštumas, atsidavimas savo pašaukimui, teatrui. Jis sukūrė daugybę genialių spektaklių, Lietuvos vardą garsino po pasaulį, įtvirtino Lietuvą kaip teatro šalį. Jo įdirbis neaprėpiamas ir sunkiai įvertinamas“, – sako E. Stancikas.

V. Juozapaitis: tai tragedija Lietuvos kultūrai

„Tai yra siaubinga netektis, Lietuvos kultūrai tai yra tragedija. Yra šokas“, – antradienį BNS sakė parlamentaras V. Juozapaitis.

Nors E. Nekrošius Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre yra pastatęs ne vieną operą, V. Juozapaičiui su režisieriumi kartu dirbti neteko, tačiau jis E. Nekrošių pažinojo kaip žmogų-mįslę.

V. Juozapaitis/BNS nuotr.

„Turbūt tai žmogus legenda, žmogus – mįslė, paslaptis, turbūt niekas ir neįminė, kas iš tikrųjų buvo Eimuntas Nekrošius. Turbūt paprastai tokie žmonės vadinami genijais, kurie labai mažai kalbėdami pasako viską arba išvis nekalbėdami pasako viską. Jų žvilgsnis, jų veido išraiška“, – sakė V. Juozapaitis. 

„Žinoma, aš jį pažinojau, bet mes prasilenkėme scenoje. Jis pastatė ne vieną operą mūsų Operos teatre, bet man taip likimas susiklostė, kad neteko su juo tiesiogiai dirbti, bet aš stebėjau repeticijas, stebėjau spektaklius, kuriuos jis darė. Jie absoliučiai skyrėsi nuo kitų. Tu jį pamatęs iš karto gali pasakyti, kad tai yra Nekrošiaus spektaklis. Bet tai yra ne štampiniai Nekrošiaus spektakliai, bet tie giluminiai, kurių niekas negali pakartoti“, – pasakojo politikas.

Jis teigė iki šiol prisimenąs pirmąjį pamatytą E. Nekrošiaus spektaklį Jaunimo teatre Vilniuje.

„Aš dar buvau studentas ir mačiau Jaunimo teatre, kur jis daug metų dirbo, Čingizo Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Tada nelabai žinojau, kas tas Nekrošius. Kai pamačiau tą spektaklį, supratau, kad yra kažkas tokio, vardan ko verta būti mene, teatre“, – BNS sakė V. Juozapatis.

Teatro režisierius E. Nekrošius staiga mirė antradienio naktį ligoninėje Vilniuje. Jis pasijuto blogai grįžęs iš kelionės. Režisieriui trečiadienį būtų sukakę 66-eri.

A. Martinaitis: jis buvo svarus žmogus, turėjęs draugystės ir kūrybos planų

Režisierius E. Nekrošius buvo svarus, bet „žmogiško lengvumo“ turėjęs žmogus, iki pat gyvenimo galo puoselėjęs kūrybinius planus, sako jo kolega ir bičiulis kompozitorius Algirdas Martinaitis.

BNS nuotr.

„Tai buvo žmogus svarus visomis prasmėmis: bendravimas su juo būdavo ne atsipalaidavimas, tas bendravimo svoris turėjo žmogiško lengvumo, ką jis galėjo jausti savo kūryboje“, – BNS sakė A. Martinaitis.

Daugiau nei tris dešimtmečius su E. Nekrošiumi dirbęs A. Martinaitis savo bendradarbiavimą pradėjo spektakliu „Pirosmani, Pirosmani“, 

„Jis turėjo daug planų ir darbui, ir draugystei. Jis buvo žmogus, turėjęs milžiniškų tikslų savo nenusakomos režisūros apimties, per labai sunkų režisūrinį darbą jis įgyvendindavo labai jautriai ir atsakingai kiekvieną žodį ir kiekvieną judesį. Kiek su juo dirbu, jis yra mano mokytojas“, – sakė jis.

Anot A. Martinaičio, gruodį E. Nekrošius planavo vykti į Italiją, Neapolį, kur ketino statyti pjesę pagal Šekspyro kūrybą.

„Tai būtų Šekspyro perdirbinys jį sušiuolaikinant – su mafija, įnešant itališko kolorito“, – pasakojo jis.

A. Martinaitis sako šią vasarą savaitę praleidęs Šiluvoje, E. Nekrošiaus sodyboje – režisierius susitikinėjo su žmonėmis, kurie kartu su juo mokėsi. Jis prisiminė, kad po viešnagių pas paprastus žmones, E. Nekrošius nemažai jų pakvietė ir į savo spektaklį.

„Žmonės įdėdavo mums tai sūrio, tai kiaušinių, pamatydavo jį, stebėdavosi – va, garbingas žmogus ir atvyksta į mano kiemą. Jis buvo labai paprastas. Jis tuos du žmones pakvietė į spektaklį, Dantės „Dieviškąją komediją“ – buvo daug žmonių iš Šiluvos, iš apylinkių“, – pasakojo A. Martinaitis.

A. Latėnas: jis padarė nenusakomą įtaką Lietuvos teatrui

E. Nekrošius buvo fanatiškai atsidavęs darbui ir padarė „nenusakomą įtaką“ Lietuvos teatrui, sako režisieriaus kurso draugas režisierius Algirdas Latėnas.

BNS nuotr.

„Nenusakomą įtaką padarė Lietuvos teatrui, jam didžiulė didžiulė pagarba, kaip dirbo jis, kaip fanatiškai atsiduodavo darbui. Gyveno tik tuo darbu, kurį mokėjo. Tokio atsidavimo retai pamatysi“, – BNS sakė režisierius.

Jis, kartu su E. Nekrošiumi baigė vadinamąjį „auksinį“ Dalios Tamulevičiūtės kursą, kuriame studijavo ir prieš dvi savaites miręs aktorius Arūnas Storpirštis, taip pat Kristina Kazlauskaitė, Irena Kriauzaitė, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius, Violeta Podolskaitė, Kostas Smoriginas, Dalia Storyk, Remigijus Vilkaitis.

A. Latėnas prisiminė, kad baigus šį kursą, prieš E. Nekrošiui išvykstant studijuoti į  Maskvos Lunačiarskio teatrinio meno institutą, kartu 1977-aisiais dirbo debiutiniame E. Nekrošiaus spektaklyje pagal Shelaghos Delaney (Šelagos Deleini) „Medaus skonį“.

„Su juo mes bendravome kaip kursiokai, kaip kolegos, ne kaip režisierius su aktoriumi – darbas vyko nenormuotai, naktimis. Gal dėl to tie pirmieji jo spektakliai buvo tokie jautrūs. Po to buvo kelionių, gastrolių po pasaulį su jo spektakliais“, – kalbėjo A. Latėnas.

Režisierius sako, kad įsimintini buvo ir pirmieji žingsniai 1993-iaisiais rengiant pirmąjį Lietuvoje teatrų festivalį „LIFE“, kur E. Nekrošius pastatė Aleksandro Puškino „Mažąsias tragedijas“ – A. Latėnas čia sukūrė pagrindinį vaidmenį.

„Viskas buvo daroma per naktis, per naktis. Jis visada prašydavo išsinagrinėti vaidmenį. Prie Puškino sėdėjome dviese gal mėnesį, viską nagrinėjome nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Po to jis sako – dabar jau pašnekėkime, kas vaidins. Sakau – ne, Eimantai, išsinagrinėjome mes, o dabar tu rinksiesi, kas vaidins?“ – apie darbą kartu kalbėjo režisierius.

A. Latėno dukra aktorė Emilija Latėnaitė pamena, kad ir jos tėvas Algirdas Latėnas vaidindavo E. Nekrošiaus spektakliuose, o ji eidavo į visas premjeras.

„Vieni pirmųjų spektaklių, kuriuos mačiau teatre, buvo režisuoti E. Nekrošiaus, todėl tai mano galvoje susiformavo kaip teatras. Iki dabar gyvi vaizdiniai iš E. Nekrošiaus spektaklių. Manau, tai didžiulė Lietuvos teatros istorijos ir savimonės dalis“, – sako ji.

BNS nuotr.

 F. Latėnas: jis buvo reikalingas ir Europos meno pasauliui

Kompozitorius Faustas Latėnas LRT RADIJUI sako, kad E. Nekrošius buvo reikalingas ne tik Lietuvos, bet ir Europos meno pasauliui.

„Lietuva neteko vieno iškiliausių teatro meno kūrėjų, be kurio jau sunku įsivaizduoti ir naują Lietuvos teatrą. Bendražygiai tikrai neteko santūraus, protingo vado. Europa neteko vieno iš iškiliausių režisierių.

Aš netekau savo draugo, su kuriuo 38 metus buvome kartu. Kiek daug spektaklių buvo sukurta. Aš jam dėkingas, kad jis mane pasikvietė į kelionę savo teatro kelyje“, – apie E. Nekrošių LRT RADIJUI sako F. Latėnas.

Jis prisimena, kad be E. Nekrošiaus visur būdavo sunkiai apsieinama: „Eimutis buvo iš tų žmonių, kurie negali ramiai sėdėti. Nors vis sakydavo, kad reikia pailsėti, amžinai būdavo apsikrovęs darbais. Jis niekada neturėjo ramybės – iš visų kampų jį visur kvietė, visiems jis buvo reikalingas dėl savo mąstymo ir originalaus požiūrio į meną.“

BNS nuotr.

V. Masalskis: man atrodo, jis buvo kaimo grynuolis

Režisierius Valentinas Masalskis sako, kad E. Nekrošius paliko didžiulį puslapį teatro istorijoje: „Man atrodo, kad tai yra kaimo grynuolis. Nuo Dubysos, nuo Šiluvos. Jame ir birbynė, dūdelė ta mūsų, ir kažkoks Bachas, kurį jis girdi. Ir paslaptis, ir filosofija, ir tyla...“

V. Masalskio įsitikinimu, E. Nekrošiaus puslapis, skirtas teatrui, toks pats vertingas, kaip parašytas Juozo Miltinio, Leonardo Zelčiaus, Henriko Kurausko.

„Negalima išskirti nė vieno jo spektaklio. Geriausia žiūrėti į jį kaip į puslapį, kuris yra prirašytas, kuris yra skausmingas, jautrus, metaforiškas, turi daug novatoriškumo. Daugybė aktorių jo užauginta, daugybė minčių paleista į eterį“, – sako  V. Masalskis.

BNS nuotr.

J. Budraitis: netekome teatro mago

E. Nekrošių vadina teatro magu. „Netekome didelės asmenybės, didžiausio teatro mago, kuris sukūrė tiek gražių, puikių dalykų. Vargu ar galėsime jį kada nors pakeisti. Tiktai „Trys seserys“ sujungė mus kartu, bet to pakako, kad pajausčiau to žmogau didybę, erudiciją, talentą, jo nepakartojamumą“, – LRT RADIJUI sako aktorius Juozas Budraitis.

Teatro ir kino aktorius, režisierius K. Smoriginas kolegą E. Nekrošių mini geriausiais žodžiais.

„Jei reikėtų įvardyti genialų žmogų, tai būtų Eimuntas Nekrošius. Aš labai daug iš jo išmokau. Jis – genijus. Dirbo drąsiai su visa atsakomybe, buvo teatro, režisūros genijus. Jis buvo garbingas, be galo mylintį savo tėvynę žmogus. Jis – puikus tėvas, senelis“, – prisimena K. Smoriginas.

Nors režisieriai jau kurį laiką nebedirbo kartu, K. Smoriginas tikina, kad visada palaikė ryšį: „Paskutiniu metu, kai nebedirbome kartu, tik susiskambindavome, kalbėdavome apie šeimas, rūpesčius. Su juo paskutinis mano darbas su juo buvo „Makbetas“ (už jį gavau Nacionalinę premiją) – „Meno fortas“ ir E. Nekrošius iškėlė mane pretendentu. Su juo praleista 30 metų kelionėse, apkeliautas visas pasaulis.“

K. Smoriginas neslepia, kad labai sunku keliais žodžiais pasakyti, koks buvo E. Nekrošius. „Prisimenu jį visokį. Darbe buvo griežtas, gana nepakantus, reiklus, bet teisingas. Velnioniškai teisingas. Beveik visada teisus“, – portalui LRT.lt sako K. Smoriginas.

Daugiau aktoriaus prisiminimų – įraše.